Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sigita Limontaitė   |   2015-04-24

Lietuvis: Danijoje trūksta išsilavinusių imigrantų

  
Lietuvis: Danijoje trūksta išsilavinusių imigrantų Andrius Aleksandravičius Lietuvoje pristato Daniją, o Danijoje – Lietuvą.
Galbūt po daugelio šimtmečių nebeliks tokio termino kaip valstybės, o bus tik viena – viso pasaulio tauta?

Nors medicinos mokslus Aalborgo universitete kremtantis Andrius Aleksandravičius žavisi Danijos medicinos sistema, jis tvirtina niekad neišsižadėsiantis Lietuvos. Jaunimo gerovės ambasadoriumi dirbantis vyras pristato jaunimui studijų galimybes Danijoje ir tėvynėje bei tikisi, kad vis daugiau jaunų tautiečių garsins tėvynės vardą savo darbais.

– Mokėtės medicinos Lietuvoje, o kokiais bruožais iš visos Europos išsiskyrė Danija, kad likote čia dirbti?
– Mokiausi biomedicininės diagnostikos Lietuvoje. Daniją man rekomendavo nemažai pažįstamų, kuriem yra tekę ten dirbti ir mokytis. Tad taip ir padariau – įstojau į medicinos biotechnologijų studijų programą Aalborgo universitete. Šiuo metu baigiu studijas ir manau, kad po jų kurį laiką mėginsiu padirbėti Danijoje. Čia yra labai daug farmacijos kompanijų ir medicinos tyrimų centrų – viename iš jų, tikiuosi, atrasiu vietą sau.
 
– Būdamas Jaunimo gerovės ambasadoriumi skatinate Lietuvos ir Danijos bendradarbiavimą. Ką iki šiol pavyko nuveikti?
 
– Aš, kaip ambasadorius, stengiuosi Lietuvoje skleisti žinią apie Daniją, ir atvirkščiai. Kalbu apie studijų, darbo, verslo galimybes. Siekiant sustiprinti motyvuotų studentų žinias apie Daniją teko bendradarbiauti su Danijos ambasada Lietuvoje. Skleidžiant žinią galima nuveikti gana nemažai – tai tampa pirmu postūmiu domėtis ir gilintis pačiam. Dalyvavau „Litexpo“ rūmuose vykstančioje parodoje „Studijos“, kur bendravau su šimtais potencialių studentų. Taip pat teko skleisti žinią apie Daniją įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose.
 
– Vienas iš Jaunimo ambasadorių tikslų – ieškoti talentų savo tėvynėse. Kokios srities „deimančiukų“ ieškote jūs?
– Daugiausia dėmesio skiriame talentingiems ir aktyviems studentams, kurie turi motyvaciją veikti ir ką nors nuveikti. Bet kuriuo atveju, studentas, baigęs studijas užsienyje, kuria gerovę sau, savo artimiesiems ir tėvynei. Studentas, pasilikęs užsienio šalyje, garsins tėvynės vardą, skleis žinią apie ją užsienyje. Jeigu studentas nuspręs grįžti į gimtąją šalį – kurs gerovę ten.
 
– Ragavote mokslų ir Lietuvoje, ir Danijoje, tad galite pasakyti, ar šių šalių aukštojo mokslo sistemos labai skiriasi?
 
– Abiejų šalių aukštosios mokyklos yra aukšto lygio, galbūt daniškosios yra tik geriau žinomos pasaulyje.
 
Danijoje aukštasis mokslas yra labai orientuotas į studentą ir veiklą po studijų. Kaip ir visoje danų visuomenėje, santykiai tarp studentų ir dėstytojų yra labai šilti. Danijoje nebelikę termino Jūs, ten visi vienas į kitą kreipiasi vardais arba „tu“. Taip sukuriama jauki ir šilta aplinka, kurioje gali nueiti pas dėstytoją ir pasikalbėti tau rūpimais klausimais. Ar penktadienio popietę nueiti į penktadienio barą (Friday bar) ir padiskutuoti su tuo pačiu dėstytoju apie kažką kasdieniškesnio.
 
Semestro krūvis išdėliotas taip, kad studentas turi laiko laisvalaikiui, darbui ar kokiai kitai veiklai. Artėjant sesijai paskaitų krūvis mažėja, atsiranda daugiau laisvo laiko, kad galėtum ruoštis egzaminams ar rašyti semestro projektą.
 
– Buvote vienas iš keturių lietuvių, pakviestų susitikti su princu Joachimu. Pagal kokius kriterijus žmonės buvo atrinkti šiam susitikimui?
 
– Kadangi esu Danijos jaunimo gerovės ambasadorius, turėjau galimybę dalyvauti konferenijoje, kurioje buvo ir princas Joachimas. Jis neslepia, kad mėgsta ambasadorius, ko gero, ne veltui skyrė kelias valandas diskusijom su mumis. Princas Joachimas yra labai globali ir atvira asmenybė. Jis domisi jaunimu ir mano, kad jauni žmonės yra šalies ateitis.
 
– Kokius klausimus svarstėte susitikime ir kaip jautėtės būdamas Vyriausybės patarėju?
 
– Daug dėmesio buvo skirta tarptautinių studentų integravimuisi Danijoje. Svarstėme, kaip kompanijas skatinti įdarbinti studentus iš užsienio. Taip pat gavome atsaką, kad Danijoje trūksta aukšto lygio specialistų, ir jeigu ta spraga bus neužpildyta specialistais iš užsienio, tai gali atsiliepti Danijos vystymuisi.
 
– Kaip manote, ar teisingai elgiasi jaunuoliai, įgavę pagrindines žinias Lietuvoje, tačiau vėliau jas „brangiau parduodantys“ užsienio šalyse?
 
– Manau, kiekvienas renkasi tai, kas jam geriausia. Ir dažnai jaunuoliai, gavę žinių užsienyje, grįžta į Lietuvą ir jas panaudoja gimtinėje.
 
– Gal galėtumėte palyginti Danijos ir Lietuvos medicinos sistemas?
 
– Danijoje medicinos sistema yra geriau „susisteminta“. Gavus geltoną kortelę (sveikatos draudimo kortelę) iš karto priskiriamas šeimos gydytojas – jo kontaktai nurodyti ant kortelės.
 
Pirmiausia, paskambinus savo gydytojui nebus pasakyta, kad galite užsiregistruoti tik po mėnesio, ką tekdavo neretai išgirsti Lietuvoje... Paskambinę iš ryto pas gydytoją pakliūsite tą pačią dieną. Šeimos gydytojai ne tik išklausys ir paskirs vizitą pas kitą specialistą, bet ir bus viso gydymo epicentras, per kurį perduodama visa informacija pacientui.
 
Kas mane labai nustebino – pats šeimos gydytojas turi galimybę vietoje atlikti pirminę laboratorinę patikrą. Norint pasidaryti bendrą kraujo tyrimą nereikia laukti ilgoje eilėje prie laboratorijos durų. Gavęs atsakymus gydytojas susisiekia telefonu ir praneša apie juos bei susitaria dėl kito susitikimo.
 
Neteko girdėti, kad čia žmonėms būtų reikėję laukti kelis mėnesius magnetinio rezonanso ar kardiologo konsultacijos. Gali nepavykti patekti pirmą dieną, bet per savaitę tikrai pakliūsite, kur reikia.
Keista buvo ir tai, kad neteko susidurti su privačiomis klinikomis, diagnostikos centrais ir odontologų kabinetais. Galbūt Kopenhagoje ir yra kažkas panašaus, bet Aalborge nepastebėjau. Taip yra, nes visiems suteikiama nemokama (išskyrus odontologijos), greita, profesionali ir patikima sveikatos priežiūra.
 
– Ar labai skiriasi (o gal nesiskiria) abiejų šalių medikų uždarbis?
 
– Be abejo, Danijoje medikų atlyginimas yra didesnis, kaip ir visų kitų specialybių darbuotojų. Kaip ir Lietuvoje, jis labai priklauso nuo to, ar tu esi slaugytojas ir gauni 25 000 kronų (apie 3300 eurų), ar gydytojas, gaunantis 60 000 kronų (apie 8200 eurų). Žinoma, Danijoje mokami kur kas didesni mokesčiai, kurie priklauso ir nuo atlyginimo dydžio, tad slaugytojas gautų 2000 eurų, o gydytojas 3800 eurų „į rankas“.
 
Danijoje retai pamatysi, kad įvairių specialybių darbuotojų atlyginimai skirtųsi 3–5 kartus. Bet ir milijonieriumi čia netapsi – stengiamasi visiems užtikrinti optimalų pragyvenimo lygį. Didžiausią visuomenės dalį sudaro vidurinioji klasė – tai ir yra „laimingos“ valstybės garantas.
 
– Danijoje gyvenate, mokotės, dirbate ir užsiimate aktyvia socialine veikla. Ar nekilo mintis prašyti šios šalies pilietybės?
 
– Nekilo. Ir nemanau, kad kada nors kils. Nematau reikalo. Vienintelis skirtumas – kad turėčiau galimybę balsuoti Danijos Parlamento rinkimuose. Esu patenkintas Lietuvos pilietybe ir neatmetu galimybės baigęs mokslus grįžti į gimtinę.
 
– Lietuvoje svarstyta galimybė dvigubą pilietybę suteikti šaliai nusipelniusiems, bet užsienyje gyvenantiems asmenims. Kaip manote, ar šiuolaikiniame pasaulyje tokia praktika pasiteisintų?
 
– Manau, kad Lietuvoje dvigubos pilietybės skyrimas yra pernelyg komplikuotas, todėl reikėtų tą sistemą supaprastinti. Šiuolaikinis pasaulis „traukiasi“. Tampa populiaru dirbti vienoje šalyje, gyventi kitoje, o važiuot apsipirkti į trečią.
 
Užsienyje yra labai daug nusipelniusių lietuvių, garsinančių Lietuvos vardą sporto, mokslo, verslo, politikos sferose. Galbūt jiems netgi siūlomos tų šalių pilietybės, bet jie, nenorėdami prarasti Lietuvos pilietybės, atsisako tos galimybės.
 
Vertinant visą globalizaciją, sienos tampa nebe tokios svarbios, kartu su kalba ir tradicijomis. Galbūt po daugelio šimtmečių nebeliks tokio termino kaip valstybės, o bus tik viena – viso pasaulio tauta?
 
 
  

Žymos: Sigita Limontaitė, Danija

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Moteris sėdi restorane ir sako padavėjui:
– Atnešk man tai, ką valgo šalia esantis ponas.
Padavėjas atsako:
– Gerai, ponia.
Truputį vėliau padavėjas prieina prie jos staliuko ir sako:
– Ponia, man labai gaila, bet tas ponas nesutinka atiduoti savo porcijos.