Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sigita Limontaitė   |   2015-05-08

Lietuvis keliautojas: "Žmogaus gyvybė nebevertinama"

  
Lietuvis keliautojas: "Žmogaus gyvybė nebevertinama" Lietuvis įsitikinęs, kad kuo mažiau turi, tuo mažiau reikia.
Išskirčiau Albaniją. Ten – beprotnamis, kaip „Matricoje

Londone nuo paauglystės gyvenantis Domas Vitkus kartą nutarė mesti patogų gyvenimą ir iškeliauti į Australiją autostopu. 29-erių vyras „Tiesai“ tvirtino, jog norint pamatyti pasaulio nebūtini nei pinigai, nei mobilusis telefonas, o atokiuose pasaulio kampeliuose gyvenantys žmonės – daug nuoširdesni ir įdomesni nei didmiesčių gyventojai.

– Iš kelionių neparsivežate nuotraukų ar užrašų. Kodėl?
– Keliaudamas pats nedarau nuotraukų ir nerašau dienoraščio. Įspūdžius žmonėms papasakoju tik susitikęs. Visada turiu tik užrašų knygutę, kurioje pasižymiu adresą ar telefoną. Man labiau patinka atsiduoti akimirkai ir ją išgyventi, nei stebėti gyvenimą per objektyvą.
 
– Jau radote mėgstamiausią šalį?
 
–Viskas priklauso nuo to, su kuo esi toje šalyje. Gal išskirčiau Albaniją. Ten – beprotnamis, kaip „Matricoje“. Labai įdomi šalis, joje ryškūs du luomai – turtingieji ir skurdžiai. Skurdžių gatvės pusėje nėra net šulinių dangčių, eini ir gali įkristi. Važiuoji autostrada, ir kelias kažkodėl baigiasi akmenų krūva. Kažkas gatvėje, neaišku kodėl, pririšęs asilą... Eini gatve, o ten po kojomis nuo žemės valgo vaikas. Albanai tiesiog perlipa jį ir sako: „Atsiprašau, nekreipk dėmesio.“ Mums, svetimšaliams, ten buvo gerai, nors kartą į mus šaudė. Ten – visiška netvarka.
 
– Kodėl atsisakėte įprasto gyvenimo ir atsidavėte kelionėms?
– Būdamas šiek tiek vyresnis nei 20-ies gyvenau su drauge. Tada supratau, kad nenoriu grįžti iš darbo, žiūrėti televizorių, pavalgyti, pamiegoti ir vėl eiti į darbą. Manau, dar bus laiko sustoti vienoje vietoje, statytis namą. Nebenorėjau monotonijos, jaučiausi lyg kokiame fabrike. Televizorius nieko neišmoko, darbe – tas pats per tą patį... Radau pasiuntinuko darbą, važinėjau po visą Angliją motociklu, labai patiko. Tačiau skaitydamas knygas apie keliautojus supratau, kad ir aš taip galiu. Atsisakyti reikia daug, bet tikrai verta. Viskas prasidėjo nuo kelionės autostopu į Airiją. Sutikau daug žmonių ir supratau, kad noriu keliauti. Kai draugas pakvietė į vestuves Australijoje, nutariau keliauti autostopu.
 
Savo rankomis sutaisytu autobusiuku-namu D. Vitkus apvažiavo dalį Australijos. Savo rankomis sutaisytu autobusiuku-namu D. Vitkus apvažiavo dalį Australijos.
 
– Kokių nuotykių patyrėte kelyje?
 
– Teko miegoti ir gatvėje, ir paplūdimyje, ir dušuose. Keliaudamas po Juodkalniją kelyje susipažinau su viena mergina, tad toliau važiavome kartu. Mus nuo kelio paėmė kažkokio rusų milijonieriaus laivo kapitonas ir sužinojęs, kad neturime kur miegoti, pakvietė į laivą. Keletą dienų praleidome tame laive. Ten buvo visko, ko mums nereikėjo: nuo virtuvės šefų iki mechanikų. Jiems tokie dalykai buvo svarbūs, o mums – reikėjo tik vietos nakvynei. Kartą kažkurioje šalyje gavau 7 futbolo marškinėlius. Juos dalijau žmonėms, kurie priimdavo apsistoti. Šveicarijos kalnuose buvau nusprendęs išsikasti sniege duobę ir miegoti joje, nes buvo kraupiai šalta, o nakvoti neturėjau kur. Viename bare susipažinau su pora merginų, jos išsigando, kad miegosiu lauke, tai priėmė į namus. Ten pat, Šveicarijoje, įsidarbinau nepriklausomų filmų festivalyje. Savaitę tvarkiau patalpas po filmų premjerų, nors, iš esmės, nieko ten nereikėdavo daryti. Man davė klouno kostiumą ir kasdien nupiešdavo skirtingą kaukę... Albanijoje keliavau automobiliu su vietos mafija, tai prisiklausiau ir prisižiūrėjau visko.
 
– Apkeliavote nemažai šalių, kuriose pavojinga gyventi, o tuo labiau keliauti svetimšaliui. Kur baimės jausmas?
 
– Jei žinai, kur važiuoti, o kur geriau nelįsti, niekur nėra pavojinga. Londone nuėjęs už netinkamo kampo gali būti užpultas. Turkijoje atsidūrėme tuo metu, kai vyko masiniai protestai ir riaušės. Įstrigome ten, negalėjome niekur vykti, tad teko keletą dienų praleisti gatvėse su vietiniais. Buvo labai įdomu. Aišku, nušautas ne vienas žmogus, deginti pastatai, policija laistėsi vandens srovėmis ir leido dujų užsklandas, bet mums buvo smalsu. Norėjome keliauti į Iraną, tačiau ten vyko rinkimai, dėl kurių sugriežtino vizų išdavimą iš Stambulo. Turkijoje praleidau apie du mėnesius, ten radau ir darbą – restauravau medines valtis. Nesusikalbėjau angliškai, bet darbą susirasti pavyko ir buvo tikrai smagu.
 
Lietuvis įsitikinęs, kad kuo mažiau turi, tuo mažiau reikia.
 
 
– Kodėl keliaudamas nesinaudojate telefonu?
 
– Nesivežioju nei telefono, nei kompiuterio. Jei keliauju ne vienas, susitinkame ten, kur susitariame, ir tuo laiku, kada susitarėme. Telefonas tik sukelia papildomų problemų ir užima vietą kuprinėje. Reikia nuolat galvoti, kur ir kada įkrauti, o jei dar pamesi... Geriausi draugai kelionėje – žemėlapis ir kompasas. Prie interneto prisijungiu interneto svetainėse, ir man to pakanka. Šiaip kelionėse dažnai pametu daiktus. Kartais lieku su pasu ir knyga, tad telefoną tikrai pamesčiau.
 
– Kuo skiriasi didelių miestų ir nuošalių kaimelių gyventojai?
 
– Gyvendamas Londone matau, kaip veikia sistema, politikai, matau, kokią įtaką daro žiniasklaida, kaip korporacijos privatizuoja ir valdo pasaulį. Baisiuosi kasdieniais įvykiais ir tuo, kaip nebevertinama žmogaus gyvybė. Man įdomu pamatyti, kaip žmonės gyvena esamuoju metu, visuomenėse, nesugadintose technologijų ir naujovių. Nesugadintose pinigų. Mes visi iš esmės tokie pat – visi gimėm taip pat ir mirsim taip pat, bet gyvenimai mūsų – skirtingi. Keliaudamas pastebėjau, kad kuo mažiau žmonės turi, tuo jie nuoširdesni ir geresni. Jiems maloniau priimti žmogų, nors patys nieko neturi, negu nuvyti prašalaitį nuo brangaus automobilio. Kuo daugiau turi, tuo daugiau sienų sau pasistatai.
Tačiau labai skurdūs žmonės taip pat tampa pavojingi, pavyzdžiui, Albanijoje. Jie parduoda vaikus ir gali nužudyti už dešimt dolerių. Arba už 5 tūkst. gali pritrenkti gatvėje, išimti inkstus, kepenis, bet palikti dar gyvą...
 
– Ką veikėte baigęs grandiozinę kelionę į Australiją?
 
– Ten vos spėjau į draugo vestuves, nuvykau likus 14 valandų iki šventės. Po visko su drauge iš turistų nusipirkome mikroautobusiuką, pasidarėme iš jo namus su lova, virtuve ir viskuo, ko mums reikėjo. Apkeliavome su juo pusę Australijos, pardavėme ir nusipirkome kitą. Kai pardavėme ir jį, pamečiau piniginę su banko kortelėmis... Vėliau pamečiau ir pasą. Paaiškėjo, kad lietuviui Australijoje, norint pasidaryti pasą, būtina keliauti į Tokiją, kur įsikūrusi artimiausia ambasada. Ačiū Dievui, pasas galiausiai atsirado. Grįždamas į Londoną supratau, kad vestuvės tebuvo priežastis keliauti. Man patinka toks gyvenimo būdas. Norint atrasti save reikia pirma pamesti. Tam kelionės labai tinkamos.
 
Jaunas vyras mano, kad žmonės mažai keliauja, nes bijo arba tingi. Jaunas vyras mano, kad žmonės mažai keliauja, nes bijo arba tingi.
 
– Tai ar pavyko atrasti save?
 
– Sunku pasakyti, dar daug kur nebuvau. Kol kas tiksliai supratau, ko savo gyvenime aš nenoriu. Nenoriu apsistoti vienoje vietoje per ilgai. Nenoriu gyventi dideliame mieste. Pavyzdžiui, Londone, gali daug ką pamatyti, tačiau aš čia – nuo trylikos metų. Kol keliavau, niekas čia nepasikeitė. Na, taip, vieni draugai susituokė, kiti išsiskyrė, atsidarė naujas baras ar užsidarė senas, tačiau iš esmės viskas – taip pat. Kitiems žmonėms reikia pastovumo, namo, mašinos, šeimos. Nemanau, kad tai blogai. Kiekvienam – savo, o jei visi darytų tą patį, būtų neįdomu.
 
– Keliauti nori daug žmonių, kaip manote, kodėl to nedaro?
 
– Šimtai žmonių randa priežasčių nieko nekeisti. Pažįstu nejauną moterį, kuri susikrovusi daiktus ant asilo keliavo po Himalajų kalnus. Kita moteris su dukrele dviračiu keliavo aplink Australiją, kol dukra tapo per sunki. Jei tikrai nori ką nors daryti, netrukdo nei vaikai, nei niekas kitas. Yra dvi priežastys, kodėl žmonės nekeliauja: tingi arba bijo. Kuo daugiau turi, tuo sunkiau visko išsižadėti. Pasaulis – materialus, žmonėms patinka nauji telefonai, daiktai, televizoriai... Be daugelio dalykų išgyventi gali, bet be jų sunku šiuolaikiniame pasaulyje. Daug žmonių planuoja ateitį ar prisimena praeitį, bet svarbiausia tai, kas vyksta dabar, nes tos akimirkos nebegrįš.
 
Keliaujant pašnekovui įdomiausia susipažinti su naujais žmonėmis. Keliaujant pašnekovui įdomiausia susipažinti su naujais žmonėmis.
 
– Iš kur gaunate pinigų kelionėms?
 
– Kaip minėjau, kai kur sustoju, susirandu darbą ir užsidirbu. Bėda ta, kad kuo daugiau turi, tuo daugiau išleidi. Tad geriausia užsidirbti tik tiek, kiek reikia kelionei. Internete yra puslapis keliautojams, kuriame žmonės ieško pagalbos, pavyzdžiui, padėti sutvarkyti sodą ar išlieti namo pamatus. Padedi jiems, gauni maisto, nakvynę, jie aprodo miestą ir sumoka už pagalbą. Jei turėdavau pinigų, iš jų neimdavau.
 
– Ar ilgai planuojate keliauti?
 
– Visą gyvenimą keliauti negali, nebent numirtum keliaudamas. Vis tiek ateis akimirka, kai suprasi, kad laikas sustoti. Gal (juokiasi). Kai ateis mano laikas, tai ir sustosiu.
 
– Šiuo metu gyvenate ir dirbate Londone, kur trauksite toliau?
 
– Kai įvyko žemės drebėjimas Nepale, pamaniau, kad galiu jiems padėti. Per pietų pertrauką darbe valgiau su kolegomis, jie užmetė akį į žinias ir valgė toliau. Paklausiau, ką jie jaučia. Ir man atsakė, kad nieko, nes tai tik dar vienas žemės drebėjimas. Buvau sukrėstas. Planuoju pasiimti savo įrankius ir važiuoti ten savanoriauti, padėti jiems atstatyti namus ar suteikti kitą pagalbą, kokią tik galėsiu.
 
– Kur jūsų namai?
 
– Ten, kur esu aš. Žmonės keliavo nuo pasaulio atsiradimo. Eidavo po pasaulį, kažkur kūrė naujas civilizacijas. Dabar tai vadinama migracija, anksčiau gal vadinosi kitaip. Namai nepriklauso nuo pilietybės ar gimimo vietos. Nebent manai, kad namai turi būti su keturiom sienom ir stogu. Nors man teko matyti ir bestogių, ir besienių namų.
 
 
  

Žymos: Sigita Limontaitė, Kelionės

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Specialistas, atsakingas už atominės elektrinės saugumą, pasakė „šakės“ dėl kišenėje iš parkerio išsiliejusio rašalo. Tačiau 15 jo kolegų visgi pražilo.