Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   2018-04-05

Londone – žvilgsnis į Lietuvos skurdą ir blizgesį 

  
Londone – žvilgsnis į Lietuvos skurdą ir blizgesį
© INSCRIPT nuotr.
Lietuviškas filmas apie šalies kaimą sunkiu momentu – dalis Londono knygų mugės renginių.
Man įdomiausia istorijos pasakotojo funkcija yra atskleisti tiesą. Man labai įdomu, kaip statusas – profesija, amžius, pilietybė ar religija – daro įtaką mūsų požiūriui į tuos pačius žmones. E. Vertelytė

Ne vieną emigravusį lietuvį šiam žingsniui pastūmėjo ekonominė Lietuvos blokada, žlungančios Sovietų Sąjungos šaliai skirta tarsi bausmė už Nepriklausomybę. Šį sunkų laikotarpį valstybėje netrūko chaoso ir nežinios, radikaliai pakeitusios žmonių gyvenimus, o permainos kaimo gyventojams prilygo tragedijai. To meto nuotaikas šalyje atspindintis filmas bus pristatomas galybės lankytojų sulaukiančios Londono knygų mugės renginiuose.

Šią savaitę Londone prasidedančioje tarptautinėje knygų mugėje bus galimybė išvysti pernai kino teatruose pasirodžiusį režisierės Eglės Vertelytės filmą „Stebuklas“, pasakojantį apie Lietuvą, kurioje nėra darbo, bankrutuoja bankai, didžiulė infliacija.
Lietuvai ir kitoms posovietinėms Europos valstybėms labai svarbų vystymosi laikotarpį, kai komunistinė sistema transformavosi į kapitalistinę, kūrėja žiūrovams nutarė pateikti iš paprasto kaimo gyventojo perspektyvos: ko griebiamasi norint išgyventi, kaip gali paveikti permainos ir pagundos.
 
Kaip tuometiniai įvykiai inspiravo visuomenės pasidalijimą, kuris Lietuvoje neišnyko iki šiol.
 
Filmo scenarijaus autorė ir režisierė tikina, kad, nors teko paliesti politines ir socialines temas, pagrindinė filmo mintis nėra politinė.
 

Kino juosta „Stebuklas“ Londone

– Kas Jus įkvėpė sukurti šį filmą?
 
– Šiuo filmu siekiau papasakoti istoriją apie stiprią moterį Lietuvos kaime. Tai moteris, kuriai gerai sekasi darbe, kuri vadovauja namų ūkiui, turi daug atsakomybių ir neleidžia sau suklysti taip, kaip aplink ją klysta vyrai. Užaugau tarp stiprių, išsilavinusių, iš visų jėgų besistengiančių moterų, kurios visą namų ūkį nešė ant savo pečių. Tuo pačiu metu mačiau daugybę geriančių, depresuojančių vyrų, negalinčių išsivaduoti iš mačistinio įvaizdžio. Manau, kad mamos ir senelės vedė ir iki šiol veda mūsų šalį į priekį. Tokia moteris yra ir pagrindinė filmo veikėja Irena.
 
Mane visada labai domino žmonės, kurie sovietų laikais buvo ateistai, o Lietuvos Nepriklausomybės laikais tapo tikinčiais. Bandžiau įsivaizduoti, kas galėjo įvykti, kad žmogus taip drastiškai pakeistų savo požiūrį. Svarstydavau, ar tikrai šie žmonės tapo tikinčiaisiais. O gal jie tik apsimetė, kad prisitaikytų prie naujos situacijos ir išgyventų? Ar nuomonę pakeisti galima taip greitai ir paprastai, kaip ir sistemą? Nerandu atsakymo į šį klausimą. Tačiau manau, kad tik lemtingi įvykiai gyvenime gali paskatinti žmogų taip radikaliai pasikeisti.
Norėdama sukurti situaciją, kuri padarytų įtaką pagrindinės veikėjos pasikeitimams, panaudojau kitą istoriją iš ankstyvojo devintojo dešimtmečio, kuri mane labai įkvėpė. Miestelyje, kuriame gimiau, buvo gražus visuomeninis pastatas šalia pagrindinio parko. Iš Didžiosios Britanijos atvykęs niekam nepažįstamas vyras prižadėjo renovuoti šį pastatą ir ten įkurti kultūros namus. Tam jis sukūrė grandiozinį planą. Nežinau, kodėl vietinė valdžia jam patikėjo tą didelį pastatą, kurį jis sugriovė, kad vietoje jo pastatytų naują, tačiau kažkas nutiko ir vyriškis tiesiog pradingo, o toje vietoje iki šiol žioji skylė. Man labai įdomu, kaip tais laikais visi su vakarietiška kultūra susiję dalykai ir žmonės buvo garbinami ir jais buvo tikima be išlygų, o praeities buvo nepaisoma.
 
– Seniai kilo tokia idėja?
 
– Viskas prasidėjo seniai, 2008-aisiais. Tai buvo pirmasis scenarijus, kurį nusprendžiau parašyti, dar nieko neišmaniau apie tai. Tai buvo istorija pavadinimu „Sugrįžimas namo“, kurioje vienas amerikietis apgauna penkias moteris. Vėliau istorija ėmė keistis: ji tapo amerikiečio ir trijų moterų istorija, o galiausiai vyro ir moters istorija, parašyta iš moters perspektyvos.
 
Dabar, matydama tai, kokia sudėtinga ši istorija buvo iš pradžių, ir jos paprastumą dabar, suprantu, kad nueitas ilgas kelias. Visgi negaliu teigti, kad visus tuos metus dirbau ties šiuo scenarijumi. Per tą laiką baigiau scenarijaus rašymo magistrantūros studijas, sukūriau kelis trumpametražius filmus ir pilnametražį dokumentinį filmą. Pokyčiai istorijoje atspindi pokyčius mano gyvenime ir tai, ko išmokau.
Kurdama filmą, režisierė E. Vertelytė rėmėsi ir asmeniniais išgyvenimais. Asmeninio archyvo nuotr. Kurdama filmą, režisierė E. Vertelytė rėmėsi ir asmeniniais išgyvenimais. Asmeninio archyvo nuotr.
– Kodėl procesas toks ilgas?
 
– Manau, kad turiu dėkoti už viską Lukui Trimoniui, šio filmo prodiuseriui ir geram draugui, kuris tikėjo šiuo projektu nuo pat pradžių ir sugebėjo įtikinti kitus prodiuserius ir finansuotojus, kad filmas vertas dėmesio.
 
Tačiau tai buvo ilgas procesas – tai pirmasis mūsų pilnametražis meninis filmas, todėl norėjome į komandą įtraukti patyrusius profesionalus. Mums pasisekė surinkti tokią komandą ir galėjome pradėti vykdyti šį projektą. Bet, kai pagaliau gavome Lietuvos kino centro paramą, buvo sunku patikėti, kad tai pagaliau įvyko.
 
– Ką atradote filmuodami „Stebuklą“?
 
– Tikriausiai viskas buvo nauja ir neatrasta. Tačiau didžiausias mano asmeninis atradimas buvo tai, kad man labai patinka dirbti su filmo vizualiąja puse.
 
Labai myliu meną ir pasisemiu daug įkvėpimo iš skirtingų paveikslų ir nuotraukų. Šiame filme man pirmą kartą teko iš tikrųjų dirbti su vaizdu. Bendradarbiavimas su operatoriumi Emiliu Christovu ir dailininku Ramūnu Rastausku buvo kūrybiškas ir be galo naudingas. Bandydami suprasti, ko siekiame ir ar turime vienodą viziją, daug kalbėjome apie istoriją, spalvas, kompoziciją, analizavome įvairius filmus, piešinius, fotografijas.
 
Tiesą pasakius, nustebau, kad viskas vyko taip paprastai ir sklandžiai. Manau, kad vienas kitą puikiai supratome, nes filmavimo aikštelėje visi instinktyviai žinojome, kaip visa tai turėtų atrodyti. Tačiau esu tikra, kad tas žinojimas atėjo dėl to, kad, prieš pradėdami filmavimą, ilgai apie jį diskutavome. Esu labai patenkinta stiliaus vientisumu, kurį pasiekėme šiame filme.
 
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdami šį filmą ir kaip juos įveikėte?
 
– Didžiausias iššūkis buvo pasirinkti filmo toną, kadangi kai kurie žmonės jį suprato kaip dramą, kiti – kaip komediją. Aš pati visada maniau, kad tai – tragikomedija. Montavimo proceso metu jis tapo daugiau dramatiškas, nes jaučiau, kad turėjau būti rimtesnė, kad galėtume užjausti pagrindinę veikėją. Tačiau nenorėjau, kad filmas taptų tikra drama. Visada maniau, kad šis filmas turėjo būti šiek tiek siurrealistiškas, kad galėtume universaliai pajausti istoriją.
 
Džiaugiuosi, kad filmas turi šiek tiek neįprastą toną: vietomis jis linksmas, vietomis – liūdnas. Tokią pusiausvyrą pasiekti labai sunku ir nėra jokio sėkmės recepto – tiesiog vis bandyti ir bandyti.
 
– Kokios temos Jus domina kaip filmų kūrėją?
 
– Man įdomiausia istorijos pasakotojo funkcija yra atskleisti tiesą. Man labai įdomu, kaip statusas – profesija, amžius, pilietybė ar religija – daro įtaką mūsų požiūriui į tuos pačius žmones, pavyzdžiui: budistų vienuolis turi būti šventas žmogus! Mažai kalbantis teatro direktorius tikriausiai yra genijus!
 
Amerikietis, atvykęs į Lietuvą 1992 m., greičiausiai visus išgelbės! Tačiau po tuo visada slypi žmogiškumas – su visomis jo stiprybėmis ir silpnybėmis, kančiomis ir norais. Man visada įdomu atrasti šį, po visomis kaukėmis ir statusais užslėptą, žmogiškumą.
Filme rodoma Lietuva, išgyvenanti komunizmo griūtį. „Facebook“ nuotr. Filme rodoma Lietuva, išgyvenanti komunizmo griūtį. „Facebook“ nuotr.
– Kodėl pasirinkote tarptautinę vaidybinę ir kūrybinę komandą?
 
– Tai nebuvo atsitiktinumas. Atrinkdama aktorius visada ieškau kažko asmeniško, kad aktorius galėtų pasijusti artimas veikėjui. Maniau, kad Bernardo vaidmenį turėjo atlikti žmogus ne iš Lietuvos, kuris netgi naudotų kitokį vaidybos metodą. Dėl to šiam vaidmeniui puikiai tiko Vytas Ruginis, kuris yra amerikietis, turintis lietuviškų šaknų (kaip ir veikėjas Bernardas) ir nelabai mokantis kalbėti lietuviškai.
 
Danielį Olbrychskį kunigo vaidmeniui pasirinkau kitokiomis aplinkybėmis. Labai norėjau, kad kunigas išsiskirtų iš visų kitų kaimo žmonių. Kai prodiuseriai iš Lenkijos prisijungė prie projekto, lenkų aktorius atrodė labai geras ir istoriškai teisingas pasirinkimas.
 
– Esate scenaristė. Kodėl nusprendėte režisuoti filmą?
 
– Nusprendžiau tai padaryti, kadangi galvoje turėjau labai aiškią viziją, kaip scenarijus turėtų atrodyti, be to, man ši istorija tapo labai artima, nebegalėjau jos paleisti.
 
Prisipažinsiu – savo pačios scenarijų režisuoti buvo nelengva, nes manau, kad, kai ilgai kažką nešiojiesi mintyse, tampa nelengva tai matyti realybėje ir ne taip, kaip įsivaizdavai.
 
Pastebėjau ir dar vieną dalyką – mano kelionė kuriant šį filmą yra kelionė link paprastumo.
 
Režisuodama šį filmą supaprastinau scenarijų, o montaže teko atsisakyti dar daugiau detalių iš filmavimo. Manydavau, kad kai kurios scenarijaus detalės buvo labai svarbios, tačiau galiausiai turėjau jas paleisti.
Autorės teigimu, anų laikų įvykių pasekmes Lietuva jaučia iki šiol. Autorės teigimu, anų laikų įvykių pasekmes Lietuva jaučia iki šiol.
  

Žymos: filmas stebuklas, eglė vertelytė, londono knygų mugė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Močiutė tvarkydama anūko kambarį surado bumerangą ir pradėjo jį išmetinėti…