Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Lina Juškaitė   |   Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjunga (JKLJS)   |   2013-02-01

Londono patirtį parsivežė į Lietuvą

  
Londono patirtį parsivežė į Lietuvą Laisvalaikiu Gintaras kostiumą iškeičia į motociklą.

Pastaraisiais metais vis daugiau ir daugiau jaunų Lietuvos protų nuteka į užsienio universitetus. Nieko nebestebina tai, jog nemažai svetur diplomus gavusių jaunuolių net neplanuoja grįžti į Lietuvą. Tačiau dalis jaunimo visgi grįžta. Galbūt patriotiškumo skatinami, o gal pagalvoję, kad geriau būti stambia žuvim mažam tvenkiny, nei maža žuvele beribėj jūroj?

Apie karjerą Lietuvoje kalbėjomės su kompanijos „Švyturys-Utenos alus“ verslo analitiku Gintaru Samuoliu, savo darbe sėkmingai taikančiu vadybos ir tarptautinio verslo žinias, įgytas Royal Holloway universitete Londone.
– Kas motyvavo išvykti studijuoti į užsienį?
– Didžiausia motyvacija kilo iš noro išmokti viską apie verslą. Prie to prisidėjo ankstyvoje paauglystėje pamatytos užsienio valstybės (Amerikoje praleidau keturias vasaras, apkeliavau praktiškai visą Vakarų ir Centrinę Europą). Pamatęs, kokios ten galimybės, niekada nedvejojau, žinojau, kad studijuosiu užsienyje. Net nesvarsčiau galimybės baigus mokyklą likti Lietuvoje. Tačiau giliai žinojau, kad čia grįšiu. Vienas iš svarbiausių motyvatorių taip pat buvo ir noras įrodyti, kad mažos valstybės žmonės nėra kitokie nei Vakarų pasaulio žmonės, kad gavę reikiamus įrankius mes galime darbus atlikti taip pat gerai, o galbūt net geriau nei vakariečiai.
 
– Ne kartą žiniasklaidoje yra pasirodžiusių nuomonių, jog jaunas žmogus, rinkdamasis studijas užsienyje, neapgalvotai išduoda savo šalį. Ką apie tai manote?
– Jaunas žmogus, važiuodamas studijuoti, jokiais būdais neišduoda Tėvynės. Ieškantys, smalsūs žmonės, nepritariantys dabartinei mokymosi sistemai ir netikintys mūsų universitetų teikiamomis paslaugomis, išvažiuoja ieškoti žinių. Jei tauta sako, kad tai išdavystė, tada tokiais pat išdavikais turėtų būti laikomi ir mūsų tautos puoselėtojai Jonas Biliūnas, Juozas Miltinis ir dar daug kitų. Jie juk mokslus baigė užsienyje, ten keliavo ir mokėsi, o vėliau savo išmintį ir žinias taikė jau Lietuvoje.
 
Grįžo neabejodamas
 
– Kodėl nusprendėte po studijų grįžti į Lietuvą? Ar svarstėte galimybę likti Jungtinėje Karalystėje?
– Visada norėjau grįžti į Lietuvą. Tikėjausi ilgiau užtrukti užsienyje, bet gyvenimas taip susiklostė, kad grįžau iš karto po studijų. Visam laikui likti niekada nė nesvarsčiau. Taip greit į Lietuvą grįžti paskatino du dalykai. Visų pirma, gauti darbą kuriame nors Londono banke, kur norėjau toliau tobulinti savo verslo žinias, tuo metu (2009-ųjų finansų krizės įkarštyje) buvo sudėtinga. Be to, Lietuvoje pagalbos reikėjo tik ką sukurtam šeimos verslui. Dėl šių priežasčių ir pasirinkau Lietuvą. Kiek atsigavus šeimos verslui ir pasitaikius pirmai galimybei, nuėjau dirbti į Lietuvos banką, kur labai daug išmokau.
 
– Po patirties užsienyje jaučiatės pasikeitęs ar visgi toks pats, koks ir palikote Lietuvą? Ar pasikeitė bendravimas su tėvais, draugais, aplinkiniais?
– Pats jaučiuosi pasikeitęs, bet tik iš tos pusės, kiek pasikeiti keliaudamas (nebūtinai mokydamasis, o tiesiog turistinių kelionių metu), kai susipažįsti su naujais žmonėmis, kai pažįsti naujų kultūrų ir pan. Kelionės visada praplečia žmogaus akiratį. Bendravimas visada keičiasi tiek su tėvais, tiek su draugais (nepriklausomai nuo kontinento ar šalies, kurioje esi). Tai natūralu, juk Lietuvoje gyvendami kai kurie žmonės studijų metais nepalaiko tokio artimo ryšio su kai kuriais mokyklos ar jaunystės laikų draugais, o pradėjus karjerą dažnai tie ryšiai atsinaujina arba nugrimzta į užmarštį. Tas pats ir su studijų laikų draugais, jei nepalaikai ryšio – bendravimas išblėsta. Visur panašu, šalių skirtumai, manau, tam neturi didelės įtakos.
 
– Ar į savo šalį pradėjote žvelgti kitomis akimis? Jei taip, kuo pasikeitė požiūris?
– Gyvendamas užsienyje supratau, kad mūsų tauta save nuvertina, mums trūksta pasitikėjimo savimi. Gal tai sovietinio režimo įgrūstas kompleksas, tačiau tai akivaizdu. Dažnai užsienio spauda mūsų valstybę giria už vienokį ar kitokį žingsnį, pakankamai dažnai rašo apie daug pasiekusius mūsų tautos žmones, o mes namuose visus juos kritikuojame (kad ir kas jie būtų: menininkai, politikai ir pan.). Daugiau drąsos reikia žmonėms. Manau, su naująja karta ilgainiui tas kompleksas išnyks. Gyvendamas užsienyje išmoksti stebėti savo valstybę iš šalies ir viso pasaulio kontekste, tai padeda ne tik kasdieniame gyvenime, darbe, bet ir priimant kai kuriuos svarbius sau sprendimus.
– Su kokiais profesiniais, socialiniais, asmeniniais iššūkiais susidūrėte vos grįžęs?
– Atrodo, kaip ir nesusidūriau. Gal nebent su nuolatiniu žmonių liūdesiu, nepasitenkinimu ir gatvėje, ir darbe.

– Ar dabartinės pareigos – „Švyturio-Utenos alaus“ verslo analitikas – yra tos, nuo kurių pradėjote, o gal jau pakilote karjeros laiptais?
– Dabartinės pareigos nėra tos, nuo kurių pradėjau, nes tai skirtingo pobūdžio darbas, bet laikau tai laipteliu į viršų. Ir ne tik todėl, kad tai – žingsnis į verslą. Taip pat esu ne vienas iš daugelio analitikų, o vienintelis verslo analitikas visoje kompanijoje. Tai – atsakingas darbas. Pokyčius iš esmės visada skatina asmeninės pastangos, taip buvo ir čia. Noras mokytis naujų, kitokių dalykų.

Vertina lankstumą

– Kokių jūsų asmeninių ir profesinių savybių čia labiausiai prireikia?
Lankstumo, atviro bendravimo, kito žmogaus supratimo, kompanijos vizijos supratimo (visų savo darbų statymo į „big picture“ rėmus), žinoma, profesinių žinių ir nuolatinės pagalbos kitiems kompanijos žmonėms, nes dažnai ir pačiam tos pagalbos prireikia.
 
– Sakoma, kad Lietuvos darbdaviai nenoriai pripažįsta užsienio diplomus, neva žinios, įgytos svetur, ne visada pritaikomos Lietuvoje. Tai dar vienas mitas ar realybė?
– Tai tikrai mitas, su tuo nesusidūriau nei ieškodamas darbo, nei jau dirbdamas. Esmė čia, manau, yra ta, kad žmogus turi būti atviras rinkai, kurioje dirba (kad ir ką darytų). Taip pat galėtum sakyti, kad Vietname nepripažįstamas JK diplomas, jei nuvažiavęs nenorėtum nieko sužinoti apie vietos ekonomiką, politiką ir rinkas, kuriose ruošiesi dirbti. Kaip ir Anglijoje, taip ir Lietuvoje: turi nuolat stebėti, kas vyksta toje šalyje ir pasaulyje.
 
– Ką patartumėte po studijų grįžtantiems į Lietuvą?
– Nebandyti įrodyti, kad iš karto po studijų viską žinote, nes taip nėra, ir darbdavys tą supranta. Rodyti norą mokytis. Įgauti jums patinkančios srities praktikos studijuojant (atlikti praktikas). Parodyti, kaip platesnis jūsų požiūris ir užsienyje įgytos žinios padės vietos įmonėms.
 
– Ar studijuodamas dirbote Jungtinėje Karalystėje panašioje srityje?
– Studijuodamas dirbau brokeriu didelėje internetinėje lažybų kontoroje. Ten išmokau dirbti labai intensyviomis, „didelio spaudimo“ sąlygomis. Tie įgūdžiai labai reikalingi apskritai, ne tik darbe, bet ir gyvenime. Susidūrus su stresine situacija išlikti ramiam – labai svarbu.
 
– Ar komandinis darbas bei darbo kultūra lietuviškoje įmonėje labai skiriasi nuo darbo angliškoje?
– Tiek dirbdamas banke, tiek dabartinėje kompanijoje didelių skirtumų nepastebėjau. Dabartinėje kompanijoje taikomi vakarietiški komandinio darbo metodai (nes tai „Carlsberg“ kompanijos dalis), tačiau jie tikrai radikaliai nesiskiria nuo metodų, taikytų Lietuvos banke. Iš esmės visur panašu.

– Ką patartum žmogui, kuris šiuo metu gyvena Lietuvoje, bet ten nemato karjeros galimybių, todėl neapsisprendžia – išvažiuoti ar pasilikti?
– Patarčiau pradėti svajoti, būti smalsiam, ieškoti ir, svarbiausia, daryti. Tada viskas susitvarkys savaime.
 
 
 
  

Žymos: Karjera, Pasaulio Lietuviai, Lina Juškaitė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

- Įsivaizduoji, pareinu namo po darbo ir pamatau savo žmoną lovoje su kažkokiu švedu.

- Na, ir ką tu jam pasakei?

- O ką aš galėjau jam pasakyti?! Aš juk nemoku švediškai...