Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Loreta Juodagalvyte   |   2016-11-25

Londono portretas lietuvės rašytojos akimis

  
Londono portretas lietuvės rašytojos akimis
© Asmeninio albumo nuotraukos.
Luana Masienė mano, jog matematika ir kūryba papildo viena kita.
Nors didžioji dalis žmonių važiuodami metro buvo įsmeigę akis į telefonus, nemanau, kad technologijos kada nors nurungs knygas.

Marijampolėje gyvenanti Luana Masienė – išskirtinė asmenybė. Ji rašo knygas, kuria poeziją, leidžia žurnalą „Baltas kambarys“, siuva, mezga, moko matematikos, fotografuoja. „Tiesos“ skaitytojams Luana mielai sutiko papasakoti apie naujausią savo sumanymą – fotoreportažą iš Londono metro ir parkų „Kas mus jungia?“, kuris šiuo metu yra eksponuojamas Marijampolės kultūros centre.

 – Prisistatykite „Tiesos“ skaitytojams.
– Gimiau ir mokyklą baigiau Anykščiuose. Vilniaus universitete studijavau matematiką, o baigusi studijas atkeliavau į Marijampolę, nes mano buvęs vyras yra kilęs iš šio miesto. Čia gyvenu jau du dešimtmečius.
Esu korepetitorė, mokau moksleivius ir studentus matematikos ir mėgstu savo darbą. Man labai patinka mano mokyklėlė, darbas su žmogumi akis į akį, bet dirbti įprastoje mokykloje nenorėčiau.
 
– Matematika ir kūryba – ar šios sritys suderinamos?
– Man šios sritys nėra skirtingos, jos tarsi papildo viena kitą. Tai yra kaip absoliuti asmenybės išraiška, kaip dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių sujungimas. Na, aš tokia esu – su abiem smegenų pusrutuliais. Kai veikia tik vienas pusrutulis, žmogui atrodo, kad kito nėra, kad kitos pusės neįmanoma nei matyti, nei apčiuopti. Bet smegenys – tai ne mėnulis.
Parodos atidarymo Marijampolėje akimirka. Parodos atidarymo Marijampolėje akimirka.
 
– Esi kūrėja iš prigimties?
– Tai diskutuotinas klausimas, nes aš nežinau, ar mūsų prigimtis eina pirmiau, ar gebėjimai yra išmokstami ir išugdomi. Kartais bandau sau atsakyti, ar aš esu tokia ypatinga, kad turiu gerus genus, ar tiesiog tinkamai susiklostė aplinkybės? Žinoma, jeigu jau mumyse kažkas įdėta, tai labai sunku obuolio sėklytei pavirsti apelsinu. Na, nebent po kokių nors išorinių stiprių poveikių ar invazijų tas obuolys gali tapti pusiau apelsinu. Manau, kad yra prigimtiniai dalykai, kuriuos gali atskleisti tik tam tikra terpė, į kurią tu patenki. Jeigu būčiau kitoje aplinkoje, susidūrusi su kitokiais žmonėmis, gal būčiau visai kitokia. Nes man kartais atrodo, kad manyje dar tiek daug nesudygusių sėklelių, tik aš nežinau, kokių joms reikia sąlygų, kad išaugtų medis. Taip ir eksperimentuoju, ieškodama joms augimo vietos. Tačiau tikiu, kad tos sėklytės yra sąmoningos ir mane kreipia ir veda ten, kur reikia.
 
– Ar visada siekei per kūrybą išreikšti save?
– Aš nesiekiu stebinti pasaulio, bet pasaulį kartais nustebina mano poelgiai. Taip, mano egocentrizmas yra didelis. Ir šis žodis labai gražus, talpus, tvirtas, ir jis manęs nei gąsdina, nei baugina. Nors man atrodo, kad pasaulis sukasi aplink mane, bet tas sukimasis nepaneigia galimybės, kad pasaulis taip pat ar panašiai sukasi ir apie kitą žmogų. Ir tai labai gerai, nes lygiai kaip laikrodžio dantračiai besisukdami mes susiliečiame, ir mūsų susilietimai darniai užveda visą sistemą, visą gyvenimo matricą.
 
Manęs neslegia globalios pasaulio problemos ir bėdos. Sėdžiu šiltai ant lovos, man gera ir gražu, nes už lango daug sniego. O jeigu kažkur vyksta dalykai, kurie nepriklauso nuo mano valios, tai nuo to, kad panikuosiu, rėksiu ar dar kaip reikšiu nepasitenkinimą, niekas nepasikeis. Aš galvoju tik apie tai, kas mano galioje ir ką aš galiu pakeisti, apie tai, kokia šiandieninė mano mintis drugelio ssparnų mostelėjimu darys poveikį ateičiai.
 
Turiu ką valgyti, manęs nenervina nei valdžia, nei kaimynai, netraumuoja politiniai ar socialiniai reikalai, o gyventi sunku tik dėl to egzistencinio nerimo, dėl savosios asmenybės emocinio jautrumo ar trapumo. Kad išsigelbėčiau nuo to, randu vienintelę išeitį – kūrybą.
Londonietis, skaitantis knygą metro. Londonietis, skaitantis knygą metro.
– Kas tave sieja su Londonu?
– Į Londoną vis vykstu paviešėti pas draugą. Lietuvoje dirbu, o Londone pramogauju – viskas kitaip, nei daugumos gyvenimuose.
 
– Kuo patinka ar nepatinka Londonas?
– Londone esu buvusi jau tikrai labai daug kartų, ir iki šiol jis kelia dviprasmiškus jausmus. Jeigu Londonas būtų žmogus, aš jį nupieščiau kaip storą, truputį pliktelėjusį dėdulę su tokiais aptrintais marškinėliais, į priekį išsikišusiu pilveliu, prakaituotomis pažastimis, ne visai protingą, gal net su spuogu ant plikės. Taigi man trūksta estetinio pojūčio, elegancijos, kuri tvyrotų miesto atmosferoje. Bet viską kompensuoja architektūra, galerijos, muziejai, koncertinės erdvės. Taigi tas nepatrauklusis dėdulė-miestas su savimi nešiojasi ypatingą albumą, kurį atsivertus apraibsta akys... Bet kad tai pamatytum, privalai stabtelėti, su juo susidraugauti, ir tuomet dialoge išgirsi nepamirštamų pasakojimų.
 
Tad ir užmezgu tokius dialogus, su kavos puodeliu sėdėdama mėgstamose kavinėse ir gėrėdamasi reginiais pro langą. Man patinka ramus sėdėjimas, stebėjimas, grožėjimasis. Pavyzdžiui, vaizdais į Trafalgaro aikštę, Nacionalinę galeriją, karališkosios Alberto halės kupolą, Viktorijos ir Alberto muziejaus kiemą, Oksfordo gatvės šurmulį ir t. t.
 
Konstruoju gyvenimą iš smulkmenų, kartais net juokingų pačiai sau – štai į Londono „Nero“ kavines užsuku dažniausiai būtent dėl jų organizuojamo žaidimo – už kiekvieną kavos puodelį gaunu specialų antspaudėlį, o surinkus jų dešimt – nemokamą kavos puodelį.
Ir dar Londonas nepamirštamas savo žmonėmis. Patinka jų gausa, jų įvairovė, patinka draugiškos šypsenos…
L. Masienei įdomu spėti, kaip knyga rezonuoja su žmogumi. L. Masienei įdomu spėti, kaip knyga rezonuoja su žmogumi.
 
– Papasakok apie savo sumanymą ir fotografijų ciklą.
– 2015 metų vasarą vaikštinėjant „Hyde“ parke Londone akis užkliuvo už juodo silueto ir geltonų kojinių – žmogaus, kuris skaitė knygą. Ant vienišo suoliuko, medžių fone, šis vaikinas pasirodė išskirtinis, na, tarsi jis būtų kitame, paraleliniame pasaulyje. Panorau tai užfiksuoti, bet nedrįsau. Galiausiai įsidrąsinau ir nemokėdama anglų kalbos sugebėjau paaiškinti, jog noriu jį skaitantį nufotografuoti. O naktį sugalvojau, kad reikia įamžinti ir daugiau tokių žmonių – žmonių, skaitančių knygas parkuose. Procesas buvo labai įdomus: nepažinodama žmonių, vien žiūrėdama į savo darytas fotografijas ir į tai, kokias knygas jie skaito, bandžiau spėlioti, kuo tie žmonės užsiima gyvenime, kokie jų pomėgiai, kaip knyga rezonuoja su žmogumi, mėginau lyginti žmonių išvaizdą su knygų turiniu.
 
Na, o šią vasarą pradėjau fotografuoti žmones, kurie knygas skaito Londono metro. Žinoma, tai darydavau tik gavusi jų leidimą. Taip dviejų vasarų darbai sugulė į parodą, kurią pavadinau „Kas mus jungia?“ Ši paroda dabar eksponuojama Marijampolės kultūros centre.
 
Šiomis nuotraukomis tarsi parodau, kad pasaulis nėra toks baisus, kaip jį kartais bandoma pateikti, ir kad Londono metro žmonės ramiai sau važiuoja ir skaito knygas, o sprogimai ir streikai tėra tik pavieniai skausmingi ar liūdni reiškiniai, kurių visada buvo ir bus, taip kaip ir kiekvieno mūsų gyvenime yra skaudulių ir žaizdų...
 
Aš nesu fotografė, nesu įvaldžiusi „photoshop“ programų, ir mano fotografijos nepretenduoja į profesionalų lauką. Tačiau man fotografija yra ne tik profesionaliai užfiksuotas ar apdirbtas vaizdas. Tai nėra tik tikrovės reprodukavimas, bet ir žinia pasauliui.
 
Ir dar vienas pastebėjimas. Nors didžioji dalis žmonių važiuodami metro buvo įsmeigę akis į telefonus (gal net gaudė pokemonus, kai aš „medžiojau“ gyvuosius), nemanau, kad technologijos kada nors nurungs knygas. Knygos galbūt taps prabangos preke ar kokybės ir atpažinimo ženklu – juk ir aš per knygas atpažįstu sau artimą dvasią. Tiesa, jei jūsų skaitytojai manyje atpažins jiems artimą ar įdomų žmonių, gali pabandyti „atkoduoti“ manuosius tekstus ir žodžius mano dviejose knygose: „Spalvota laimės formulė“ „nr.122“, kurias galima įsigyti Londono knygyne „Knygnešys“.
 
Mano gyvenime idėja yra pirminė, o materija – antroje vietoje. Tačiau nei vieno iš mūsų gyvenimo modelis nėra pavyzdys kitam žmogui. Tiesiog man taip gyventi įdomiau ir smagiau. Ir visada lieku patenkina savo vaizduotės užmojais ir savo rankų darbais, kurie metaforiškai nužingsniuoja keistus kelius, panašius kad ir į pastarąjį – nuo geltonų kojinių iki parodos.
 
Gurkšnodama kavą menininkė mėgsta stebėti aplinką. Gurkšnodama kavą menininkė mėgsta stebėti aplinką.
 
– Ar yra planų atvežti parodą į Londoną?
– Planų kol kas nėra, bet norų turiu. Tačiau dar nesuradau erdvės, kurioje galėčiau eksponuoti savo kūrybą. Būčiau dėkinga už įdomius pasiūlymus.
 
 
 
 
  

Žymos: Londonas, Rašytoja, Knygos, Pasaulio Lietuviai, Kava

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Mane labai nervindavo, kai per kiekvienas vestuves visos bobutės baksnodavo ir sakydavo: „Tu – sekantis.“ Tačiau jos apsiramino, kai aš joms tą patį pradėjau sakyti per laidotuves.