Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Vilis Normanas   |   2014-02-28

Pasaulio lietuvė: vien europinės patirties neužtenka

  
Pasaulio lietuvė: vien europinės patirties neužtenka Indijoje Vesta atrado kitą pasaulį, bet europinė kultūra jai atrodo priimtinesnė.

Dar nė trisdešimties neperkopusi Vesta Ratkevičiūtė jau turi kuo pasigirti – tai darbas Europos sostinėje Briuselyje ir ten įgyta patirtis, kuri ne patvirtino, o paneigė mitą, kad Europa yra pasaulio centras. Būtent čia, Briuselyje, Vesta suprato, kad europinės patirties šiandienos pasaulyje neužtenka, tad išvyko dirbti į Indiją. Apie keliones po pasaulį ji papasakojo „Tiesai“.




 – Vesta, nors Lietuvą palikai nelabai seniai, jau vadini save pasaulio lietuve. Esi sukūrusi ir grupę tuo pačiu pavadinimu socialiniame tinkle „Facebook“. Nuo kada ėmei laikyti save pasaulio lietuve?
– Seniai ar neseniai – ne esminis klausimas. Mano požiūriu, asmuo, gyvenantis Lietuvoje, irgi gali būti pasaulio lietuvis. Labai daug kas priklauso nuo jo atvirumo pasauliui, kultūrinio pažinimo ir, galiausiai, kaip pats žmogus mato save Lietuvoje. Esu nepriklausomoje Lietuvoje subrandintos kartos palikuonė, jaučianti laisvo judėjimo Europos Sąjungoje ir už jos ribų privalumus, tačiau ir įsipareigojimus Lietuvai. Fizinis išvykimas iš šalies dar nereiškia, jog aš ją palikau. Atvirkščiai, myliu Lietuvą, todėl noriu pažinti pasaulį, kad bet kada prireikus galėčiau sugrįžti ir pritaikyti visą sukauptą patirtį Tėvynėje. Nors šiandien jaučiuosi, jog ne tik Lietuva, bet ir bet kuri kita šalis, kurioje reziduoju tuo metu, yra mano namai.
Ambicingas, atviras bei savąją tapatybę visaapimančiame pasaulyje suvokiantis žmogus – tai, mano supratimu, yra šiandieninio pasaulio lietuvio paveikslas.
Man pačiai prieš tai teko gyventi Briuselyje, tačiau minėtieji bruožai ryškiausiais atsiskleidė, kai persikėliau dirbt į Indiją.
 
– Prisimink Briuselio laikotarpį.
 
– Dar studijų metais turėjau svajonę kurį laiką pagyventi ir padirbėti Briuselyje – mieste, kuriame priimami ir įgyvendinami svarbiausi Europos Sąjungos sprendimai, nepraleidžiant progos asmeniškai pamatyti viską iš vidaus ar net sudalyvauti pačiame ES politikos formavimo procese. Baigusi studijas ir dirbdama valstybės tarnybos darbą Lietuvoje nesijaučiau savęs iki galo realizavusi. Apsidžiaugiau sužinojusi, jog buvau atrinkta vykti į stažuotę Europos Parlamente Briuselyje. Vėliau sekė kiti darbai ir pareigos, kol galiausiai įsitvirtinau „smegenų centre“ – Europos studijų centre. Dirbdama ten jaučiau, kad tobulėju su kiekviena diena.
 
Pirmasis įspūdis persikėlus gyventi į Briuselį (maždaug vieneriems metams) buvo puikus – dar geresnis, nei tikėjausi. Į Briuselį atvykusių žmonių gyvenimo tikslai ir būdas buvo labai panašus į mano, tad jaučiausi jaukiai būdama bendraminčių aplinkoje. Mane taip pat maloniai stebino, jog nepažįstami žmonės, sutikti institucijų koridoriuose ar lifte, visada pasisveikindavo, nusišypsodavo, palinkėdavo geros dienos ar pasakydavo komplimentą. Ilgainiui rožiniai akiniai nukrito, nes supratau, kad tai tik paviršutiniška diplomatijos kultūra. Asmeniškai patyriau, kai draugu laikytas asmuo labai greitai to išsižadėjo, kad tik gautų „geresnį kąsnį“.
 
– Koks tau pasirodė Briuselis?
 
– Labiausiai įstrigo, kad Briuselyje maišai su šiukšlėmis paliekami iškart už durų, konteinerių beveik nėra, tad vasarą gatvėse jaučiamas šiukšlių dvokas. Atrodė, kad net trečiojo pasaulio šalyse būtų sunku pamatysi tokį vaizdą (Indijoje gyvendama supratau, kad nesunku). Atokesniuose Briuselio mikrorajonuose gausu afrikiečių ir musulmonų, nusikalstamumas labai didelis, tad vėlyvais vakarais patartina kai kurias vietas aplenkti. Kita vertus, tikrai negalima tapatinti Briuselio ir Belgijos – tai yra du skirtingi pasauliai.
 
– Ar galėtum teigti, kad Briuselyje visi daug uždirba ir gerai gyvena, kaip neretai atrodo lietuviams?
 
– Žmonių gyvenimas labai dinamiškas: daug įvairiausio pobūdžio renginių, konferencijų, susitikimų – tik spėk suktis. Oficialiai darbo valandos baigiasi 18 val., tačiau retai kada tenka biurą palikti tokiu metu, nes darbo krūvis didelis. Šalia to, žmonės nuolat tobulinasi, mokosi kalbų. Gyvenimo tempas tikrai spartus, nes vyrauja didelė konkurencija ir, žinoma, niekas nenori pralaimėti kovoje dėl karjeros. Be to, jauniems žmonėms Briuselyje nėra lengva stabiliai įleisti šaknis. Turėjau pažįstamų, kurie mokėjo mažiausiai 3 ar 4 užsienio kalbas, buvo baigę prestižines „biurokratų rengimo“ aukštąsias mokyklas, tačiau darbo niekaip negalėjo rasti.
 
Beje, galvojame, kad Lietuva yra „brolių ir seserų kraštas“, tačiau toli gražu taip nėra. Patirtis Briuselyje parodė, jog rekomendacijos ir asmeninės pažintys čia labai svarbios, o asmenų propagavimas pagal tautybę labai gajus. Pragyvenimas šalyje yra nežmoniškai brangus, tad algos, sakyčiau, yra pakankamos, tačiau neperdėtos.
 
 
– Dabar gyveni ir dirbi Indijoje. Kas išviliojo iš Briuselio į Indiją?
 
– Prabėgus keleriems gyvenimo metams Belgijoje supratau, jog norint stabiliai įsitvirtinti tarptautinėje erdvėje nebeužtenka europinės patirties. Nebebuvau tikra, ar Europa – tas regionas, kuriame norėčiau praleisti visą likusį gyvenimą, tad po truputėlį brandinau mintį vykti į Aziją. Pasitaikė neįtikėtina galimybė išvykti dirbti į Indiją. Ilgai nesvarsčius persikėliau gyventi ir dirbti į Indijos pietuose esantį Bangaloro miestą.
 
Bangaloras – tai vienas didžiausių informacinių technologijų kūrimo centrų pasaulyje, turintis Indijos „Silicio slėnio“ sinonimą. Indų kapitalo kompanijoje, kuri yra įsikūrusi vadinamajame Elektronikos mieste, dirbu su aplinkosauginiais ir atsinaujinančių energijos išteklių projektais. Šalia to, visuomeniniais pagrindais stengiuosi pagelbėti Lietuvos ambasadai Indijoje stiprinant Bangaloro ir Lietuvos verslo bendradarbiavimą, kuris dar kol kas yra pradinėje fazėje. Jei viskas gerai, tuomet pavasarį mano vadovas turėtų būti patvirtintas Lietuvos garbės konsulu Pietų Indijai. Jaučiu, kad ir kaip toli būčiau, visada būsiu su Lietuva širdyje ir stengsiuosi jai pagelbėti.
 
– Kokia tau pasirodė Indija „iš pirmo žvilgsnio“?
 
– Porą metų iki atvykimo į Indiją lankiausi Šri Lankoje, tad daugiau ar mažiau numaniau, kokios kultūros ir aplinkos galiu tikėtis kaimynystėje, tačiau, žinoma, staigmenų vis tiek buvo. Iš tikrųjų, Indijoje karvės visur sau ramiai vaikšto ne tik po gatves, bet ir maloniai „atostogauja“ pajūryje – Goa paplūdimyje daug tokių besimėgaujančių sutikau. Dar ir nutukę šernai kartkartėmis pasirodo. Dažnai jie „užkandžiams“ renkasi plastmasinius maišelius ar šiaip rastas atliekas. Vaizdas gatvėje išties toks ir yra: nešvara, skurdas, lūšnos, šlapimo kvapas... Kita vertus, šalia to skurdaus gyvenimo – sunkiai nusakoma prabanga.
 
– Greitai pritapai?
 
– Nėra taip paprasta viską mesti, palikus artimuosius ir savo susikurtą gyvenimą išvažiuoti į kitą pasaulio karštą. Tiesa, nors Indija ir smarkiai skiriasi nuo gyvenimo Europoje, tačiau ir čia sąlyginai gali rasti vakarietiškos kultūros pėdsakų...
 
Pirmi du trys mėnesiai buvo neįtikėtinai įdomūs ir egzotiški. Kiekvienas rytas buvo naujos istorijos pradžia. Ilgainiui tos keistenybės, į kurias pradžioje numodavau ranka ir priimdavau kaip egzotinius nutikimus, pradėjo dirginti. Kai lankaisi Indijoje kelias savaites su organizuota turistų grupe, viską stebi susidomėjęs ir su nuostaba, tarsi žiūrėdamas filmą kino teatre. Kai baigiasi kelionė, baigiasi ir filmas. Visai kitaip, kai gyveni ir dirbi Indijoje. Tuomet esi pats tikriausias to filmo dalyvis. Realybė tokia, kad vienas gyvenimo momentas atrodo puikiausia gyvenimo dovana, o kitas – siaubingas košmaras. Prisipažinsiu, dažnai keldavau klausimą, ar aš gyvenu XXI amžiuje, ar viduramžiais...
 
Indijoje galiu sau leisti tikrai daugiau nei Europoje. Nekvalifikuota darbo jėga nepalyginamai pigesnė nei bet kur Vakaruose, o hierarchinė sistema vis dar stipriai įsišaknijusi. Baltasis čia savaime laikomas aukštesnės klasės atstovu. Šviesi oda indams yra grožio etalonas – kuo šviesiau, tuo gražiau. Tiek moterys, tiek vyrai visom išgalėm stengiasi tiesiogine prasme „išsibalinti“. Grožio salonuose yra teikiamos net specialios balinimo paslaugos, o beveik kiekvienoje kosmetikos priemonėje gali rasi šviesinamųjų ingredientų.
 
Indai viską matuoja pagal rangą ir statusą. Jei vietiniai gatvėje pamato baltąjį vairuojant automobilį, tuomet negali atitraukti akių, mat nesupranta, kaip jis gali atlikti savo tarno darbą.
 
– Kokie yra darbuotojų ir darbdavių santykiai toje egzotiškoje šalyje?
 
– Man pasisekė, kad dirbu indų įmonėje, kurios darbo standartai vakarietiški. Kompanijos vadovas labai profesionalus, inovatyvus bei atviras. Deja, Indijoje tokių įmonių nedaug.
 
Paprastai vakarietiško tipo kompanijose darbuotojams, ypač užsieniečiams, suteikiamos puikios darbo sąlygos, maloni ir patraukli darbo aplinka. Kompanijų teritorijos primena didelius įspūdingus parkus su vandens telkiniais, egzotiška flora ir fauna. Čia pat gali rasti parduotuvių, restoranų, kirpyklų. Be to, užsienio darbuotojams paprastai yra suteikiami erdvūs apartamentai su baseinu ir sporto sale, privatus vairuotojas, namų šeimininkė ir tvarkytojai.
 
Tiesa, kai reikia dirbti su eiliniais darbuotojais, prasideda sunkumai. Jei nuolatos jų nekontroliuosi, daugelis jų bus gana neatsakingi ir neefektyvūs. Darbuotojai retai atsako į elektroninius laiškus, todėl priminimui būtina skambinti mažiausiai 4–5 kartus, jau nekalbant apie būtinybę pakelti balsą, kad ledai pajudėtų. Dėl tokios specifinės darbo kultūros užduotys dažnai vėluoja, bet galų gale rezultatas būna geras ir kainuoja nedaug.
 
Stebina jaunoji indų karta – ji ambicinga ir versli. Verslumu, sakyčiau, kartais pralenkia net JAV. Sparčiai auganti vidurinioji ir aukštesnioji jaunų 25–40 metų indų klasė yra puikiai išsilavinusi, savimi pasitikinti, žinanti, ko nori, ir atkakliai siekianti tikslo.
 
– Kiek laiko ketini ten būti ir kur planuoji vykti vėliau?
 
– Aš kartą jau prasitęsiau kontraktą, tačiau, nepaisant puikių darbo sąlygų, manau, kad daugiau to nebedarysiu. Pradėjau labai ilgėtis europinės kultūros ir, svarbiausia, infrastruktūros. Vienai gyventi visiškai skirtingoje kultūroje nėra lengva. Matyt, pavasariop vis dėlto grįšiu į Lietuvą ir svarstysiu, ar gimtinėje likti, ar vėl kelti sparnus kur nors kitur. Žinau tik viena – tai bus vakarietiška kultūra. Noriu gyventi ten, kur galiu save realizuoti, o darbas daugiakultūrinėje aplinkoje mane labai žavi ir motyvuoja. Tad tik Dievas žino, kur aš galiausiai nusėsiu. Tikiuosi, kad Jis yra numatęs Lietuvą kaip vieną iš tų galimybių.
 
– Ar palikusi tėvynę jauti jos ilgesį ir ar norisi sugrįžti?
 
– Žinoma, savo šalies ilgesys yra be galo didelis. Po gyvenimo Indijoje lankydamasi Lietuvoje jaučiuosi kaip sanatorijoje – viskas švaru, tylu, ramu, gražu. Atgaunu dvasios ramybę.
 
  

Žymos: Vilis Normanas, Indija, Briuselis

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Dvi blondinės važiuoja mašina. Viena sako:
– Klausyk, gal gali važiuoti lėčiau, nes man baisu...
– Na, jei labai bijai, tai užsimerk, kaip aš!