Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

2009-12-20

Paženklinta sėkmės

  
Paženklinta sėkmės

„Atvažiavau į Londoną viena ir susikūriau čia gyvenimą“, – šiandien su palengvėjimu taria iš Alytaus kilusi aktyvi Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungos narė Gytė Mankutė. Prieš šešerius metus į Londoną mergina atvyko vienui viena ir, kaip pati sako, tik pasižvalgyti ir patobulinti anglų kalbos žinių. Nors Vilniaus universitete ji buvo pasiėmusi akademines atostogas, į Lietuvą nebegrįžo.

in-left:4.5pt;line-height:150%">Raimonda KUBILIŪTĖ
 
Kad šiandien galėtų pasakyti, jog yra laiminga, Gytė nužingsniavo ilgą ir išbandymų kupiną kelią. Mergina teigia iš pradžių neturėjusi net į ką atsiremti, tačiau šiandien šį miestą vadina savo namais. Darbo paieškos, užklupusi depresija, vienatvės jausmas, baimė pralaimėti – visa tai jau praeityje. Ir tai kaina, kurią teko sumokėti, kad surastų vietą po saule šaltame ir ne itin svetingame metropolyje.
 
Nuo padavėjos iki direktoriaus pavaduotojos
 
– Planavai būti tik pusę metų. Kaip atsitiko, kad likai net šešeriems?
– Atvykau, kaip ir daugelis jaunų žmonių, vedama smalsumo. Žinoma, buvo aktualu patobulinti ir anglų kalbos įgūdžius. Turėjau pabūti pusę metų ir vėl grįžti į studijas Vilniuje. Tačiau tam, kad išgyvenčiau, reikėjo pajamų. Susiradau darbą kavinėje, po poros mėnesių mane paaukštino, taip ir įsisukau. Dabar su šypsena prisimenu vienos merginos žodžius, kuriuos iš jos išgirdau dar būdama paauglė. „Nevažiuok į Londoną, nes nebegrįši“, – pasakė man ji, o šių žodžių prasmę suprantu tik dabar.
 
Tai kaip viskas klostėsi toliau?
– Dirbau kavinėje ir vis pagalvodavau, kad reikėtų susirasti rimtesnį darbą. Su vienu nuolatiniu kavinės klientu vis pakalbėdavome, prasitariau jam, kad noriu studijuoti, kad ieškau geresnio darbo, ir sulaukiau pasiūlymo. Įsidarbinau anglų inžinierių konsultantų kompanijoje. Man, niekada nieko panašaus nedariusiai Lietuvoje, svečioje šalyje tai buvo didelis išbandymas. Dirbau administracinį darbą, paskui tapau asistente, o po kiek laiko jau sėdėjau pagrindiniame įmonės biure ir bendravau su visos kompanijos direktoriais, vėliau teko tarpininkauti, kai atvykdavo partneriai iš užsienio šalių.
 
Ar nesijutai toje įmonėje emigrante?
Gal tik iš pradžių, kol įvaldžiau jų akcentą, kad galėčiau puikiai komunikuoti su įmonės klientais. Tačiau vėliau, kai įgijau pasitikėjimą, jaučiausi lygi su visais. Be to, jie visada matė, kad stengiuosi ir noriu tobulėti, todėl, tiesą sakant, jutau palaikymą ir gana greitai buvau integruota į kolektyvą.
 
Ko gero, galimybė užsidirbti daugelį sustabdo nuo minties sugrįžti į Lietuvą? Tave tai irgi stabdė?
Motyvavo ne tik pinigai, bet ir karjeros galimybės. Nors, kita vertus, reikėtų pabrėžti, kad pakeitus darbą ir atlyginimas, žinoma, išaugo. Kavinėje gavau minimalią algą, ėmus dirbti administracinį darbą valandinis atlyginimas išaugo iki aštuonių svarų, o tapus asistente jis dar gerokai šoktelėjo į viršų. Visa tai truko trejus metus, tačiau, prasidėjus ekonominiam nuosmukiui, įmonės vadovams teko atleisti daug darbuotojų, tarp jų ir mane. Darbdaviai išmokėjo man kompensaciją, ir išėjau. Tuomet nuo darbo atitrūkau net keliems mėnesiams.
 
– Šiandien jau galima tave vadinti direktoriaus pavaduotoja?
Na, taip (šypsosi). Kai netekau darbo minėtoje kompanijoje, kurį laiką ilsėjausi, paskui pasirašiau savo gyvenimo aprašymą ir per dvi savaites vėl įsidarbinau. Po pirmo pokalbio buvau pakviesta dirbti. Dabar dirbu vienoje vartojimo prekių pardavimo kompanijoje direktoriaus pavaduotoja. Man, siekiančiai tapti direktore, tai dar nedidelis pasiekimas (šypsosi). Džiaugiuosi nauja darbo vieta, bet tuo pat metu suprantu, kad ilgai joje neišbūsiu – man per maža erdvės, jau nebėra kur joje plėstis ir kilti. Jei direktoriaus nėra, jo darbus perimu aš, nuolat laukia susitikimai, kuriems tenka pasiruošti – dabar, ekonominio nuosmukio metu, privalau stengtis, kad įmonė gautų kuo daugiau pelno ir neprarastų nė vieno svaro. Taigi prie visų gerų dalykų netrūksta ir streso, įtampos bei atsakomybės.
 
 Išsikapstė iš klastingos ligos
 
Svečioje šalyje neprireikė net mokslų? Ir taip viskas sklandžiai klostėsi?
Na, žinoma, kad ne. Kai jau nutariau likti Londone ir nebegrįžti į studijas Vilniuje, supratau, kad negaliu sėdėti nestudijuodama. Ėmiau domėtis studijų galimybėmis ir dar dirbdama minėtoje inžinierių konsultantų įmonėje asistente įstojau į Londono „Metropolitan“ universiteto vakarinį skyrių. Keista, bet mane, Lietuvoje studijavusią istoriją, priėmė studijuoti verslą su informacinėmis technologijomis. Nereikėjo laikyti jokių papildomų egzaminų ar testų. Tiesiog nuėjau į atvirų durų dienas, pasikalbėjau su dėstytoju, paaiškinau, kad dirbu panašų darbą ir noriu gilesnių žinių. Taip pradėjau studijuoti. Tačiau po kurio laiko studijas nusprendžiau nutraukti ir perstoti kitur, mat jos ne visai atitiko mano viziją ir norus. Keletą mėnesių pailsėjau, o paskui įstojau į „The Open university“, čia iki šiol ir kankinuosi (šypteli). Mokytis iš tiesų nelengva, nes daugelį dalykų reikia išmokti savarankiškai.
 
Tačiau nenuleidžiu rankų, nieko baisaus, jei ir dešimties metų prireiktų, kad gaučiau diplomą. Į studijuojančius ir darbdaviai žiūri itin palankiai – supranta, palaiko, žavisi. Tai, kad šioje šalyje studijuoji, neretai gali ne sutrukdyti, o padėti susirasti darbą.
 
Tai mintis apie istorijos mokslų bakalauro diplomą jau palaidojai?
Tikrai ne! Studijuoti šį dalyką Vilniaus universitete buvo mano svajonė, todėl šis diplomas iki šiol – principo reikalas. Tikrai aš jį dar gausiu – studijuoti ten liko (mat buvau pasiėmusi akademines atostogas) pusantrų metų. Esu tikra, kad savo svajonę įgyvendinsiu.
 
Užsiminei apie tave užklupusią ligą. Gal galėtum pasidalyti patirtimi?
Tai buvo sunkus ir alinantis gyvenimo etapas, viskas prasidėjo Londone palaipsniui, iš lėto. Susirgau depresija. Iš prigimties esu maksimalistė, visko reikia daug ir iš karto. Lietuvoje turėjau didelį ratą žmonių, čia – tiktai pačią save. Pasiilgdavau namų, draugų, tačiau norėjau siekti savo tikslų ir negalėjau pasiduoti. Kai kažko trūksta, kažko negauni, imi išgyventi. Prie viso to prisidėjo patiriamas stresas ir įtampa, keitėsi asmeninis gyvenimas. Iš pradžių nesupratau, kas darosi, tapau apatiška viskam, vis sunkiau tapo susikoncentruoti į tikslą, galiausiai nebegalėjau dirbti. Liga mane užklupo dirbant anglų inžinierių konsultavimo įmonėje asistente. Tačiau susirgus įmonė nepaliko manęs likimo valiai – keletui mėnesių išleido į Lietuvą gydytis. Su gydytojų pagalba atsigavau, sugrįžau į normalų ritmą ir vėl skridau į Londoną dirbti toje pačioje darbovietėje. Įmonės vadovai sumokėjo už visus nedarbo mėnesius. Pasiremdama savo skaudžia patirtimi galiu paraginti ir kitus nebijoti reikalauti to, kas jiems priklauso. Kiekvienas galime susirgti, o susirgę turime teisę gauti paramą ir palaikymą. Nereikėtų pamiršti ne tik savo pareigų, bet prieš įsidarbinant išsiaiškinti ir savo teises.
 
Trūksta tik mylimo žmogaus
 
– Sugrįžkime prie linksmesnių dalykų. Kaip tavo gyvenime atsirado Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjunga (JKLJS)?
Praėjus trejiems metams Londone, kai apšilau kojas ir viskas atsistojo į savo vėžes, panorau įsitraukti į lietuvių veiklą, mat visada buvau didelė aktyvistė. Internete pradėjau naršyti visiškai neįsivaizduodama, ko ieškau, bet radau tai, ko reikėjo. Iš karto sudomino JKLJS. Kaip tik tuo metu buvo siekiama atkurti šią organizaciją Londone. Nuvykau į susirinkimą ambasadoje ir pasisiūliau prisidėti prie tuometinės DBLJS atkuriamojo suvažiavimo organizavimo. Ėmiau kalbėti, siūlyti idėjas, to paties susitikimo metu mane išrinko į valdybą ir tapau organizacijos pirmininke. Buvo sunku, nežinojome, kuria kryptimi eiti, į kurią pusę pasisukti. Vakarais po visų mokslų ir darbų susirinkdavome Lietuvos ambasadoje Londone ar kokiame bare ir generuodavome idėjas.
 
Kaip pasikeitė organizacijos veidas praėjus trejiems metams?
Šimtu procentų. Pradėjome nuo nulio – neturėjome nei veido, nei krypčių, žengdavome vieną žingsnį į priekį, o tris – atgal. Tačiau per keletą metų atsirado stipri komanda, konkretūs tikslai, palaikomi ambasados darbuotojų vis ėjome pirmyn. Pradėjome plėtros projektą – taip buvo įkurtas Birmingemo JKLJS skyrius, imti rengti renginiai. Dabar galiu pasakyti, kad JKLJS iš tiesų stipri, veržli ir ambicinga organizacija, o jos nariai yra ne tik studentai, bet jau ir verslą šioje šalyje turintys bei plėtojantys jauni ir drąsūs žmonės. Šiuo metu pati esu aktyvi šios organizacijos narė.
 
Išeitų, kad mažą Lietuvą turi ir Londone. O ar norisi grįžti į tą didžiąją?
Kodėl aš ėmiau ieškoti kokios nors lietuvių organizacijos? Todėl, kad man trūko lietuviškumo, savų. Iki šiol man norisi parodyti ir savo draugams anglams, kas mes, tie lietuviai. Jei atvirai, visada sakydavau, kad savo ateitį įsivaizduoju tik Lietuvoje, bet dabar jau akivaizdu, kad mano namai – Londone. Žinoma, niekada nespjaunu į šulinį, tačiau jaučiu, kad čia man geriau. O svarbiausia, esu tikra, kad visada dainuosiu, kalbėsiu, organizuosiu ir širdyje būsiu lietuvė.
 
Kaip leidi laisvą nuo darbų laiką?
Gyvenu su draugais, tad tikrai neliūdime. Kartu gaminame maistą, organizuojame teminius vakarėlius, žiūrime televizorių, lankomės baruose ir naktiniuose klubuose, per atostogas stengiuosi kur nors pakeliauti. Šiandien mano gyvenimas Londone toks pats kaip ir Lietuvoje, todėl negyvenu nostalgija jai, nes mano namai ir draugai – šioje šalyje.
 
Ko tau, Gyte, šiandien trūksta?
Žinai, Londonas didelis, bet jame gali jaustis vienišiausias žmogus pasaulyje (šypteli). Man trūksta tik draugo. Jei atsirastų lietuvis – didelis pliusas (juokiasi). O visa kita – savose rogėse. Jaučiuosi visiškai integravusis į visuomenę, svarbu nesustoti siekti ir svajoti.
 
– Ir pabaigai. Pasakyk, kaip tėvai reagavo į tokius jaunos merginos iššūkius prieš šešerius metus?
– Neišleido... Tačiau ėmiau ir išvažiavau. Mama pyko, tėtis nekalbėjo, bet dabar abu laimingi ir patenkinti. Žinai, kodėl man pradžioje buvo ypač sunku? Nes tik pasiskundus tėtis atrėždavo, kad važiuočiau namo, esą niekas manęs ten nesiuntė. Po šių žodžių tapau išdidi ir užsispyriau viską pasiekti pati.
 
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Skamba buto durų skambutis. Duris atidaro Petro žmona. Nepažįstama moteriškė lemena:
– Renku aukas girtuoklių prieglaudai...
– Luktelėkite, – atsako buto šeimininkė, – tuoj vieną atitempsiu!
Ir atitempia girtą Petrą.