Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Vilis Normanas   |   2014-01-17

Planas grįžti ir gyventi Lietuvoje – įgyvendintas

  
Planas grįžti ir gyventi Lietuvoje – įgyvendintas Studijuoti užsienyje ir aktyviai keliauti Simonas pradėjo prieš 12 metų.

29-erių Simonas Gentvilas gali pasigirti marga patirtimi užsienyje: jau nuo šešiolikos jis mokėsi svetur, ne Lietuvoje, ir baigtos studijos jau praeityje, ir daugybė kelionių. Baigęs magistro studijas jaunas vyras nusprendė grįžti į tėvynę ir čia pradėti politiko karjerą. Kalbamės apie metus svetur, apie skirtumus tarp Lietuvos ir užsienio, apie dabartį ir ateitį – apie visa tai, ką reikėtų žinoti tiems, kuriems jau seniai neegzistuoja jokios tarpvalstybinės sienos, o pasaulis yra tiesiog vieta, kurioje dalijamasi.

 – Kas jus paskatino išvykti iš Lietuvos ir kodėl net mokytis panorote svetur?
–Ambicijos. Tai buvo turbūt pagrindinė priežastis, paskatinusi mane devynerius metus studijuoti ir gyventi svetur. Lietuva yra per maža valstybė, kad apsiribotum vien gyvenimo joje patirtimi. Manyčiau, jog, nepaisant Sovietų Sąjungos izoliacijos, dauguma lietuvių tada buvo priversti maišytis su kitomis kultūromis ir tradicijomis. Šiandien statistinis lietuvis turi pats ieškoti šių žinių ir patirties, nes, nepaisant globalizacijos, mūsų šalyje vis dar dominuoja gana konservatyvi kultūra ir mąstymas.
 
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai užsienyje? Kaip sekėsi pritapti svetur?
 
– Į Švediją mokytis gimnazijoje išvykau būdamas 16 metų. Būdamas mainų studentu gyvenau šeimoje, todėl galėjau iš arti pažinti švedišką gyvenimo būdą. Kalbą išmokau labai greitai – be anglų kalbos apsiėjau jau po trijų mėnesių. Gana jaunas amžius padėjo greitai įsijungti į vietinę bendruomenę. Tuomet Švedijoje labai stebėdavausi paslaugų prieinamumu vaikams. Absoliuti dauguma būrelių, užimtumo paslaugų buvo nemokamos ir labai gerai išvystytos.
 
Vakarų pasaulio jaunimas ir šiandien yra pertekęs galimybių, bet jas sunkiai išnaudoja. Man tuomet tai buvo didelis atradimas, todėl noriai ir intensyviai lankiau laisvalaikio ir sporto būrelius, ypač jaukias bibliotekas ir jaunimo kavines. Visgi 30 tūkst. gyventojų Karlskronos miestas man visada atrodė mažas, palyginti su Klaipėda, todėl dažnai stebėdavausi Švedijos provincialumu, nors tai ir nėra tiesiogiai susiję su pačia valstybe.
 
Vertindamas šiandienines išvykas į užsienį turiu pripažinti, jog vizualiniai skirtumai tarp Lietuvos ir Vakarų Europos, lyginant 2001-uosius, kuomet išvykau, ir šiandieną, yra stipriai sumažėję. Taipogi tikiu, jog šiandieninis šešiolikmetis žymiai lengviau integruotųsi ir toje pačioje Švedijoje dėl suvienodėjusios kultūros, platesnės lietuvių pasaulėžiūros ir vis vienodėjančio globalaus mąstymo arba mentaliteto. Manau, ir patys lietuviai „sueuropėjo“ bei sparčiai adaptavo dalį vakarietiškų vertybių, kurios persidavė ir šiandieniniams jų vaikams.
 
Skirtumai ir trūkumai
– Kuo skiriasi užsienietiška mokslo sistema nuo lietuviškos?
– Skandinavijos vidurinis išsilavinimas yra orientuotas atstoti šeimos funkciją, t. y. socializuoti moksleivį pilietinėje bendruomenėje, išmokyti jį gyventi ir elgtis pilietiškai. Lietuvoje ši funkcija priskirta šeimai. Tai turbūt puikiai suprantama, nes komunistinė mokykla buvo ypač šiurkšti.
Kitas svarbus skandinaviškos mokslo sistemos skirtumas – moksleivių žinios kaupiamos ne „enciklopediškumo“, bet erudicijos principu. Skandinavų moksleiviai mokosi naudoti žinių šaltinius ir teisingai bei kritiškai interpretuoti informaciją. Lietuvoje, bent mano vaikystės laikais, visada buvo akcentuojamos būtinos žinios, kurias privalu įsiminti pagal „programą“. Tuo tarpu Švedijoje niekada nebuvo privalomų žinių, niekada nebuvo reikalo mokytis eilėraščių ar poemų atmintinai, egzaminų klausimai visada skatindavo kritiškai įvertinti ir panaudoti pateiktas žinias ar jų šaltinius.
 
– Užsienyje studijavote ne vienoje šalyje, kuo skiriasi šios patirtys?
 
– Gimnaziją baigiau Švedijoje, sociologijos bakalauro studijas – Oslo universitete, miestų plėtros euromagistro studijas tęsiau šešiuose skirtinguose universitetuose. Per penketą studijų metų teko pabuvoti aštuoniuose skirtinguose universitetuose šešiose šalyse. Patirtys labai skirtingos, bet jas visuomet stipriausiai formavo konkretūs dėstytojai.
 
Labiausiai sužavėjo studentų sąmoningumas, jų judėjimų stiprumas ir savivalda Belgijos valonų universitetuose. Sakyčiau, jog ten vis dar gyva 1968-ųjų gegužės Paryžiaus studentų streikų retorika ir ideologija. Kita vertus, susiformavo gana kritiškos pastabos studijų kokybės atžvilgiu studijuojant dviejuose Madrido universitetuose, kur tiek studentų motyvacija studijuoti universitete, tiek dėstytojų formalumas dėstomo dalyko atžvilgiu primena prastesnių studijų pavyzdžius Lietuvoje. Tiesa, nenorėčiau suabsoliutinti, nes pusmečio studijos universitetuose kartais gali palikti klaidingą įspūdį apie visą šalies aukštojo mokslo sistemą.
 
Tačiau vienareikšmišką skirtumą tarp užsienio ir Lietuvos aukštųjų mokyklų įžvelgiu – tai studento motyvacija, lūkesčiai ir gyvenimo būdas studijų metais. Pasikalbėjęs su beveik bendraamžiais studentais dažnai nustembu dėl jų kritiško požiūrio stokos, noro „prasisukti su diplomu“ įdėjus minimalių pastangų. Lietuviškas jaunimas kur kas greičiau subręsta su savo karjeros lūkesčiais ir intensyviu darbu šalia studijų, kuris dažnai tampa prioritetu. Mano sutikti Vakarų Europos studentai leidžia sau pastudentauti ilgėliau. Žinoma, tai šiek tiek lemia ir geresnis studijų finansavimas.
 
Į save iš šalies
- Kas įkvepia keliauti?
 
Užaugau geografų šeimoje, tad vietoj spalvinimo knygučių spalvinau kontūrinius žemėlapius. Iš vaikystės vis dar apstu sukauptų sąsiuvinių su paišytomis vėliavomis, kurių dėl kantrybės stokos niekada nesugebėdavau užbaigti. Išties augau tokioje idėjų ir pomėgių apsuptyje, kuri mane programavo pasaulio pažinimui, ir vos tik sulaukęs tinkamo amžiaus leidausi keliauti.
 
Patenkinęs pirmąjį kelionių ir pažinimo geidulį, šiandien į keliones leidžiuosi siekdamas pažvelgti į save ir savo gyvenamą aplinką iš šalies. Save galėčiau pavadinti socialine antropologija besidominčiu asmeniu. Taip sakau, nes keliaudamas svetur labai mėgstu atsidurti tokiose aplinkybėse, kurios leistų geriau suvokti tos šalies ar krašto gyventojų mąstymo būdą, siekiamybes, vertybes bei vietinį kontekstą, kodėl sutikti žmonės galvoja būtent taip. Tokios kelionės man labai padėjo suvokti save ir visą pokomunistinės visuomenės elgseną.
 
– Vis dėlto grįžote į Lietuvą, kodėl?
 
– Atėjo laikas, kai turėjau apsispręsti, kur kurti buitį. Devyneri metai svetur „gyvenant ant lagamino“ vis intensyviau skatino svajoti apie pastovumą, apie pastovių draugų ratą.
 
Kita vertus, Lietuvoje man niekada nebuvo blogai. Priešingai žiniasklaidos ir kai kurių emigrantų retorikai, nesu piktas savo tėvynės atžvilgiu. Sugrįžimas į Lietuvą man buvo tik laiko klausimas. Nors daugumai emigrantų galimai taip irgi atrodo, migraciją tyrinėjantys sociologai beveik visi prastai vertina tokių emigrantų kaip šiandieniniai lietuviai tikimybę sugrįžti atgal į gimtinę. Man turbūt tiesiog tinkamai susiklostė aplinkybės.
 
Be to, baigiau studijas ir savo ateitį mačiau valstybinėse institucijose. Studijų metais susipažinome su labai daug sėkmingų ir nesėkmingų miestų ir darėme plačią strategijų analizę, kaip miestai tampa sėkmingais ir kas tai lemia. Todėl studijuodamas ir bebaigdamas studijas visad paraleliai galvodavau apie Lietuvos miestus, nes savo įgytas žinias norėjosi panaudoti visų pirma jų gerovei kurti. Turbūt dėl to grįžus Lietuvoje buvo labi natūralu visų pirma įsitraukti būtent į darbus viešajame sektoriuje.
 
– Kaip įsivaizduojate savo ateitį Lietuvoje?
 
– Esu labai pozityvus Lietuvos ateities atžvilgiu. Išgyvename labai sparčią ir teigiamą šalies socialinę ir pilietiškumo pažangą, nepaisant dažno ir save gniuždančio daugumai būdingo pesimizmo. Kultūriškai ir geografiškai Lietuva yra labai malonus ir patogus gyventi kraštas. Su didele gyvenimo užsienyje patirtimi, manau, galiu gana objektyviai tai vertinti ir pats nematau priežasčių, kodėl turėčiau ieškoti laimės svetur. Kita vertus, daugeliui specialistų yra ankšta su savo kompetencija Lietuvoje. Globalioje darbo rinkoje jie gauna daug ekonomiškai patrauklių ir įdomių pasiūlymų, todėl suprantu jų apsisprendimą išvykti. Ir pats retkarčiais pamąstau apie savęs tobulinimą arba doktorantūros studijas svetur, bet jei taip ir nutiktų, tai vėlgi būtų laikinas išvykimas.
 
 
  

Žymos: Vilis Normanas, Kelionės, Studijos,

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Siaubas, kaip karšta jūsų kontoroje! Gal atidarykite ką nors...
– Gera mintis! Alaus ar konjako?