Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sigita Limontaitė   |   2013-08-30

Profesionali džiazo atlikėja JAV kasdien kovoja dėl išlikimo 

  
Profesionali džiazo atlikėja JAV kasdien kovoja dėl išlikimo Džiazo atlikėjos nuomone, visi menai tarpusavyje neišskiriamai susiję

Vos 24-erių džiazo atlikėja Simona Smirnova sukasi veiklos rate taip greitai, kad sudėtinga išvardyti viską, kuo ji užsiima. Lietuvoje baigusi Muzikos ir teatro akademiją, šiuo metu dainininkė studijuoja džiazo vokalą prestižiniame JAV koledže Berklee College of Music. Ji organizuoja improvizuotos muzikos vakarėlius, dirba kompiuterinės notografijos asistente, aktyviai dalyvauja Bostono lietuvių bendruomenės veikloje, rengia savo koncertus bei moko muzikos kitus. Dainininkė „Tiesai“ pasakojo apie auksu žibantį profesionalaus muzikanto darbą ir finansiškai sudėtingą kasdienybę.

– Šiuo metu gyvenate Bostone. Kokia jums pasirodė Amerika, kai pirmą kartą nuvykote?
– Kadangi tuo metu buvau „prisipumpavusi galvą“ Davido Lyncho filmų, man viskas atrodė persunkta lynčiška estetika: kavinės-knygynai su neįmantriu interjeru ir didžiuliais juodos kavos kavinukais, padavėjomis su raudonomis prijuostėmis ir pagarbiniuotais geltonais plaukais, keistais sonoviškais metro su vairuotoju kiekvienam vagone (?) ir skambančiu varpu priešakyje, sugedusiais metro garsiakalbiais ir senoviškais telefonų aparatais, į kuriuos reikia įmesti 25 centų monetą...
Pirmomis dienomis tikrai jaučiausi, lyg būčiau pakliuvus į kurį Lyncho filmą. Europoje akis buvo pripratusi prie įmantrių interjerų, naujoviškų metro (apskritai be vairuotojų), stilingai apsirengusių žmonių, tad paprastas ir kiek senamadiškas Bostonas atrodė lyg iš filmo išlindusi tikrovė.
Negaliu to pavadinti įspūdžiu apie Ameriką. Greičiau, pirmu įspūdžių apie Bostoną. Amerikos valstijos labai skirtingos. Viešėdama Floridoje, Majamyje, jaučiaus lyg būčiau pakliuvus į meksikietišką serialą. Dauguma žmonių ten kalba ispaniškai, arba Spenglish, kaip šį kalbos hibridą vadina vietiniai Majamio gyventojai. Vasarojau ir Pensilvanijoje, kur vėl kitaip – daugiau gamtos, mažiau kultūros ir veiksmo.
 
– Kaip šis įspūdis pakito?
– Kuo ilgiau būnu Bostone, tuo labiau jis man patinka. Mano kritiškai europietiškai mąstysenai daug kas kelia šypsnį, tačiau stengiuosi priimti aplinką be didelių įgeidžių ir ambicijų. Gyvenant Europoje taisyklė buvo: „Kuo įmantriau, kuo sudėtingiau, kuo išmaniau“. JAV taisyklė „Kuo paprasčiau, kuo aiškiau, tuo geriau“. Keista man ši kultūra, dar neperprantu daugelio dalykų. Keliaudama Afrikos ir Balkanų šalyse, atrodo, labiau supratau žmones, negu JAV. Vis tebegaudau tą savąjį įspūdį.
 
Kasdien kovoja dėl išlikimo
 
– Daugelis užsienyje gyvenančių lietuvių tarsi chameleonai integruojasi į vietinę bendruomenę. Kaip dažnai jūs jaučiate poreikį atiduoti duoklę lietuviškoms šaknims?
– Integravausi tiek į amerikietišką, tiek į tarptautinę, tiek į lietuvišką bendruomenę kartu. Koledže 40 proc. studentų atkeliavę iš įvairiausių pasaulio kraštų, taigi grynos amerikietiškos (o iš tiesų, kas yra ta amerikietiška?) kultūros ne tiek jau daug mano aplinkoje. Turiu daug draugų iš Azijos, Afrikos, Australijos. Glaudžiai bendrauju su lietuviška Bostono bendruomene: lankau lietuviškas mišias, prisijungiu prie giedojimo, dėstau Bostono lituanistinėje mokykloje. Taip pat prisidedu prie naujos grupės „Bostono jaunieji lietuviai“ atsiradimo. Stengiuosi atnaujinti Ateitininkų organizacijos veiklą. Ateinantį semestrą koledže organizuoju koncertą „Jazz colors of Lithuania“, kuriame gros ir dainuos įvairių etninių grupių atstovai iš skirtingų pasaulio kraštų.
Gyvendama visiškoje kultūrinėje maišalynėje stengiuosi įsileisti visas kultūras ir prisijaukinti atvirumą pasauliui, bet kartu niekad nepamiršti, kas aš esu, iš kur atkeliavau, ir būti dėkinga tiems, kurie mane palaikė ir padėjo. Žmonės linkę pamiršti priežastį, kodėl jie pasiekė vieno ar kito, kodėl jie susiformavo būtent tokie, o ne kitokie, pamiršti istoriją ir kultūrą. Nejaučiu poreikio atiduoti duoklės lietuviškoms šaknims – aš jaučiu būtinybę. Ir tai ne duoklė, tai mano padėka už tai, kas aš esu. Lietuvos istorija ir kultūrinė savimonė – tai mano asmenybės karkasas ir atspirties taškas. Nesvarbu, kur gyvenčiau ir su kokiais žmonėmis dirbčiau, mano šaknys – Lietuva, mano vertybė – žmogus.
 
– Kalbama, kad mokslai JAV – prabangus malonumas, kaip verčiatės jūs?
– Sunkiai. Nesu turtingų tėvų vaikas, veikiau atvirkščiai, tad mano kasdienybė yra kova už išlikimą tikrąja to žodžio prasme. Koledžas man skyrė nemažą stipendiją didžiajai daliai studijų kainos, tačiau likusi dalis vis tiek labai didelė. Po metų gavau didesnę stipendiją, tačiau net ir labai nedidelis procentas studijų kainos yra labai sunkiai įveikiamas. Man padeda daug žmonių. Šią vasarą vykdžiau paramos akciją, kurios metu žmonės galėjo aukoti pinigus internetu. Sulaukiau labai daug palaikymo, paskatinimo. Esu labai dėkinga tiems, kurie paaukojo dalelę savo asmeninio laiko ir biudžeto dėl mano studijų. Labai daug paramos gavau iš Ateitininkų organizacijos narių.
 
Nuolat ieškau naujų stipendijų fondų, konkursų. Antrajam semestrui gavau paramos iš Lietuvių fondo JAV, tikiuosi gauti paramą ir ateinančiam pavasario semestrui. Kiekvienas semestras – tai iš naujo didžiulis iššūkis, kurį palydi begalė paramos ieškojimo laiškų, stipendijų formų, paskolų, skolų ir panašiai. Buities klausimas net liūdnai juokingas, tenka atsisakyti ir būtiniausių dalykų. Tokiose situacijose gerai apsvarstau: o kas iš tiesų žmogui būtina?
 
JAV įstatymai neleidžia dirbti už koledžo ribų. Už darbą ar bet kokio tipo uždarbį deportuotų atgal į Lietuvą mažiausiai 10-iai metų. Koledže suteikiama galimybė dirbti 10–20 valandų per savaitę už minimalų atlyginimą. Iš viso tai sudaro 300–500 dolerių per mėnesį. Už tokią sumą galima sumokėti pusę mėnesio nuomos. Pritariu, kad studijuoti ir gyventi JAV yra labai prabangus malonumas, lydimas nemažų kompromisų su savo paties gyvenimu ir sprendimais.
 
Mano kasdienybė toli gražu neprimena įmantraus studentiškai žaismingo gyvenimo. Tai neretai alkana, griežtai disciplinuota ir labai sunki kova už išlikimą, maistą, batus ar stogą virš galvos. Būtent to ir tikėjausi prieš atvykdama. Tėvų paramos neturinti studentė geriausiame pasaulyje prestižiniame muzikos koledže, kur studijos kainuoja tūkstančius dolerių. Ar galėjo būti kitaip? Dėl didelių tikslų reikalingos didelės aukos.
 
Daug keliaujanti atlikėja teigė labiau supratusi Afrikos, nei supranta JAV kultūrą.
 
 
Pasirinkimą lėmė savotiškas charakteris
 
– Grojote roko grupėje, kas jus atvedė prie džiazo?
– Nuo vaikystės lankiau muzikos mokyklą. Ieškojau savo muzikos ir išraiškos priemonių. Prie toko stiliaus priartėjau ieškodama savęs, kai gyvenau mažame miestelyje – maištingam būdui norėjosi sudrebinti ir išjudinti sustingusią kasdienybę. Rokas buvo palankus norint pritraukti daugiau jaunų žmonių, inicijuoti festivalių atsiradimą. Tuo metu su grupe suorganizavome muzikos festivalį „Osmosas“, kuris Ignalinoje vyksta iki šiol. Tačiau baigiant mokyklą ir renkantis profesiją teko mąstyti plačiau, negu jausmų išraiška ir festivalių organizavimas. Į džiazą patraukė galimybė studijuoti muziką. Nors būdama 17-os nedaug težinojau apie džiazą, suvokiau, kad tai žanras, kartu perteikiantis solidžią teorinę bazę ir begalinę meninių išraiškos priemonių ir stilių gausybę. Džiaze traukė tobula kombinacija tarp griežtos struktūros ir laisvo kūrybos polėkio.
 
– Dirbote Londono lietuvių mokyklos mokytoja, kodėl pasirinkote būtent šį darbą vasarai?
– Į Londono lituanistinę mokyklą „Mano pirmieji mokslai“ norėjau atvykti ir anksčiau. Su mokyklos direktore susipažinome projekte „Migruojantys paukščiai“. Direktorė ten pristatė mokyklą, papasakojo apie mokymo filosofiją ir principus. Tokia mokyklos idėja man pasirodė labai artima. Daugiau nei trejus metus dirbau neformalaus ugdymo jaunimo centre „Babilonas“ su paaugliais bei vasaros projektuose su mažais vaikais, tad helenistinė mokymosi per patirtį idėja mane labai traukė. Baigusi bakalaurą pradėjau dirbti teatro trupėje, tad dirbti į mokyklą turėjau galimybę atvažiuoti tik vasarai.
 
Nors ten dėsčiau tik tris mėnesius, greitai pasijutau lyg šeimoje. Būdama lietuvių kalbos mokytoja galėjau panaudoti visas savo menines aistras: piešimą, muziką, kūrybą, vaidybą, improvizaciją, literatūrą, kiną. Kasdienis buvimas tarp mažų vaikų labai įkvepia, taurina ir moko kantrybės. Būdama savotiško charakterio asmenybė neretai jausdavausi, kad tarp vaikų pagaliau galiu visiškai būti savimi.
 
– Kaip džiazas susijęs su pedagogika?
– Taigi, kad visi dalykai labai susiję. Niekad neapsiribojau viena sritim, juk dėstydamas mokaisi kantrybės, kantrybė ugdo ištvermę ir viltį, o be šių dalykų joks atlikimo menas neišeis į dienos šviesą. Visi dalykai betarpiškai susiję su asmenybės tobulinimu. Aš mokyti pradėjau būdama 15-os metų. Ignalinoje buvo vykdomas muzikinis projektas su vaikų globos namais. Kiekvieną savaitgalį važiuodavau į kitame miestelyje esančius globos namus ir paaugles merginas mokiau groti gitara. Pradėjusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvau pakviesta dėstyti vokalą Alytaus miesto teatre – teatro aktorių trupei bei teatre veikiančiai vaikų teatro studijai. Taigi dar būdama studentė gavau platų pedagoginį diapazoną: mano mokiniai buvo nuo 12 iki 50 metų. Gyvendama JAV dėstau vokalą online ir jau pusę metų dirbu Bostono lituanistinėje mokykloje muzikos mokytoja. Taigi pedagoginiai džiugesiai mane lydi, kad ir kur keliaučiau.
 
– Piešiate, dainuojate, kuriate aranžuotes, vaidinate, rašote straipsnius... Kokiai meno sričiai save priskirtumėte?
– Be abejo, muzika yra pirmoji ir svarbiausia meno sritis mano gyvenime. Nors dar besimokydama mokykloje labai daug svarsčiau: rinktis dailę, teatrą ar muziką, bet pasirinkau muziką. Mokykloje daugiau laiko praleisdavau vaidindama ir repetuodama su mokyklos teatru, negu prie namų darbų ar muzikinių etiudų. Teatre pirmą kartą pajaučiau meno magiją ir poveikį. Daug skaitydavau, rašiau pjeses, kurios laimėjo keletą respublikinių konkursų.
 
Teatras man buvo nuostabi niša, kurioje sujungdavau daugumą savo aistrų, jis visad buvo šalia manęs. Studijuodama akademijoje daugiausiai bendravau su aktorystės studentais. Atlikau vieną iš pagrindinių vaidmenų R. Radzevičiaus roko operoje „Žuvų piemuo“. Baigusi studijas ir dirbdama teatro trupėje „Kaukių akademija“, visiškai išlaisvinau atlikėjos potencialą.
 
Neapleidžiu nei vienos meno srities, šalia visad žingsniuoja teatras, literatūra ir dailė. Šiuo metu studijuoju ne tik vokalinį atlikimą, bet ir dramos pagrindus. Manau, kad Dievas kiekvienam duoda sėklą, kad turėtume tikslą ir siekiamybę ją išauginti, plėtoti, gauti daugiau sėklų, vėl sodinti, o galiausiai nuimti didžiulį derlių. Turime būti dėkingi už visas gaunamas galimybes. Stengiuosi vystyti savo talentus, juos sujungti, leisti veikti drauge, turtinti vienas kitą, rasti tobulą proporciją tarp galimybių, laiko, poreikių, darbo ir vizijų. Esu dar toli nuo tobulos proporcijos, bet neabejotinai einu jos link, ieškau „Tikrosios Simonos“ išraiškos priemonių visumos. Juk ieškojimas – kiekvieno gyvenimo distancija.
 
Kitokia nei visi
 
– Kokia veikla artimiausia jūsų sielai?
– Atlikimas. Būti scenoje –tai moku geriausiai. Scenoje jaučiuosi geriau, nei eidama gatve. Niekad neturėjau scenos baimės ir troškau išnaudoti bet kurią galimybę atsirasti joje. Ši aistra buvo aiški nuo vaikystės. Atlikimo mene jaučiuosi tarsi lėtai valyčiau aprasojusį veidrodį ir galiausiai išvysčiau tikrąjį savo atspindį. Šis procesas visad kitoks, kintantis ir vitališkas.
 
– Dabar esate profesionali džiazo vokalistė, grojanti kanklėmis, kodėl pasirinkote būtent šį instrumentą?
– Kanklės buvo mano pirmasis instrumentas, kuriuo groti pradėjau 7-erių metų. Su nekantrumu laukiau galimybės lankyti muzikos mokyklą, taigi norėjau groti bet kuo, ką pasiūlys. Turėjau nedideles rankas ir mažyčius pirštus, tad mokytojai pasiūlė kankles. Kuomet išgirdau kanklių skambesį, nedvejodama sutikau ir su malonumu mokiausi visus 8 metus. Baigusi muzikos mokyklą grįždavau prie kanklių ir prisijungdavau prie liaudiškos muzikos ansamblių. Kanklėmis skambinti sekėsi neblogai – dalyvaudavau konkursuose, neretai koncertuodavau. Tik studijuodama akademijoje kankles apleidau, nes visą dėmesį sutelkiau į džiazą. Atvykusi į JAV ėmiau vėl rimtai groti kanklėmis, kasdien praktikuotis, plėsti repertuarą. Daugiakultūrinėje aplinkoje džiazas ir kanklės tampa labai simpatišku ir stilingu deriniu.
 
– Grojate koncertinėmis kanklėmis, o koncertus ar rengiate?
– Kanklėmis groju koledže, ansambliuose, improvizuoju. Šį semestrą jau suplanuota nemažai koncertų, kuriuose skambinsiu kanklėmis solo, akompanuosiu bei atliksiu savo kūrybos muziką. Kankles pamažu organiškai įtraukiu į džiazinę muzikinę veiklą ir kompozicijas. Stengiuosi išvengti tiesioginių formų ir tiesmuko liaudiško citavimo, tačiau natūralus stilių ir spalvų derinimas man patrauklus.
 
– Kokia yra menininko kasdienybė, kaip manote, ar ji labai skiriasi nuo eilinio žmogaus?
– Visi žmonės gyvena kartu, eiliniai ir neeiliniai. Skiriasi tik jų priimti sprendimai. Ar skiriasi menininko ir kitų profesijų žmonių kasdienybė? Taip. Bet ir daktaro kasdienybė skiriasi nuo pardavėjo ar sodininko nuo gaisrininko. Vienintelis dalykas, kurį išskirčiau, tai disciplina ir vaikystė. Jeigu daktaro, teisėjo ar mokytojo profesiją žmonės pasirenka baigę vidurinę mokyklą, o pabaigę universitetą gauna diplomą, tai norėdamas būti muzikantu, dailininku ar šokėju turi pradėti nuo ankstyvos vaikystės. Baleto šokėjos mokosi šokio nuo 5-erių. Pianistai, kad suformuotų pirštų raumenis, turi pradėti groti vėliausiai 7-erių metų. Kiekvienas menas turi savo specifiką, tačiau dauguma jų reikalauja disciplinos nuo pat vaikystės. Šis faktas padaro didelį skirtumą. Vienas vaikas eina žaisti į kiemą „stukalkių“, kitas valandų valandas groja gamas ir etiudus.
 
Pasukus profesionaliu menininko keliu, svarbiausia – disciplina. Muzikantams, šokėjams, dainininkams reikia praktikuotis kiekvieną dieną. Praleidus vos kelias dienas jaučiamas ryškus žingsnis atgal. Taigi, kasdienis savarankiškas praktikavimasis, pratimai, formos palaikymas yra itin svarbūs veiksniai. Tai labai panašu į sportininko profesiją.
 
Estetiniai menininko profesijos bruožai labai specifiniai. Žinoma, galima būtų kalbėti apie kitokį realybės suvokimą, kūrybišką pasaulio pajautimą, tačiau tai labai asmeniška ir priklauso nuo konkrečios meno rūšies. Jei paklaustumėt, ar aš pati jaučiuosi kitokia, nei kiti žmonės, pasakyčiau, kad žinoma taip. Bet taip nusprendžiau ne pati. Tą man Dievas davė.
 
Daugiau informacijos apie Simoną Smirnovą galite rasti: www.simonasmirnova.com
 
 

  

Žymos: Sigita Limontaitė, Menas, Pasaulio Lietuviai

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Vaikinas sako merginai:
– Brangioji, aš dėl tavęs bet ką padaryčiau: perplaukčiau vandenynus, perkopčiau kalnus!
Mergina:
– Rytoj ateisi?
Vaikinas:
– Gal... Jei nelis...