Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sigita Limontaitė   |   2014-12-19

Rašytoja, asmeninę patirtį pavertusi keliu į sėkmę 

  
Rašytoja, asmeninę patirtį pavertusi keliu į sėkmę Viena auginanti keturis sūnus B. Jakučionytė teigė pavargstanti, bet esanti laiminga.

Ją vadina įvairiai: visuomenininke, vieniša mama, rašytoja... Tačiau Birutė Jakučionytė tėra lietuvė, sugebėjusi ištverti ne vieną likimo smūgį ir radusi drąsos apie tai papasakoti visiems. Rašydama virtualų dienoraštį moteris savo gyvenimą pasakoja nepažįstamiems žmonėms. Lygiai taip išgyventus sunkumus ji išdėstė ir knygoje, kurioje išklojo savo versiją apie nenusisekusią savo santuoką.

– Kam gyvenant Londone jums reikia vykdyti įvairius projektus Lietuvoje?
– Visi mano projektai yra tęstiniai, vykdau juos ne pirmus metus. Tiesiog tęsiu tai, ką daug metų dariau Lietuvoje. Gilus ir prasmingas klausimas: kam man to reikia? Yra dalykų, kuriuos man norisi keisti, žinau, kad kasdien po truputį darydamas gali labai daug padaryti.
 
Daug metų man rūpi šiukšlių rūšiavimas, perdirbimas, todėl seniai organizuoju nereikalingų daiktų panaudojimo dirbtuves, konkursą „Kamštelių vajus“. Pastaruoju metu labai daug galvoju apie vyrų ir moterų santykius, jų reikšmę gyvenime, todėl parašiau knygą „Moteris iš raudonos „Audi“ ir organizavau „Sumanios mamos erdvę“. Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų gali pats būti pokytis. Toks pokytis, kuris kitų gyvenimą padaro lengvesnį, laimingesnį, sąmoningesnį. Man gera žinoti, kad dėl mano veiksmų kitų gyvenimas pasikeitė į gera. Ir man labiau patinka prasimanyti kokį naują projektą, nei tiesiog žiūrėti televizorių.
 
– Esate ypač atvira rašydama apie savo asmeninį gyvenimą. Ko jums suteikia dalijmasis intymiais įvykiais su nepažįstamaisiais?
 
– Dienoraštį apie emigraciją prieš dvejus metus pradėjau rašyti savo draugams ir šeimos nariams Lietuvoje. Nemaniau, kad jis sulauks populiarumo, taps tarsi apsinuoginimu prieš nepažįstamus žmones. Dar nežinau, kur mane nuves tas intymumas, bet aš iš jo labai daug išmokstu. Mokausi būti atvira ir kalbėti apie tai, kas man patinka ir kas nelabai. Matyt, žmonėms reikia to, nes mano atviravimai sulaukia pritarimo. Vakar susirašinėjau su viena jauna šeima, jie sakė: „Mes turim du vaikus, jie mus kartais „užknisa juodai“, bet mes bijom kam nors pasakyti. Kaip mes atrodysim?“ Lietuvoje labai svarbu gražiai atrodyti, būti teisingu, padoriu, visažiniu, turėti gražų namą, automobilį. Manau, kad būtent emigracija ir dienoraščio rašymas man leido suvokti, kaip tai yra nesvarbu.
 
– Neseniai rašėte apie tai, kaip jus vargina jūsų pačios gyvenimas. Tačiau jūs auginate keturias atžalas, tad ką patartumėte taip pat besijaučiančioms ir vos vieną vaiką turinčioms Anglijos lietuvėms?
 
– Stengiuosi rašyti pozityviai, apie tai, kas nutinka gero, todėl labai dažnai žmonės rašo ir sako, kad mano sprendimai juos įkvepia. Kai kas net mano, kad aš kaip koks tankas – viską galiu, ištveriu, sugebu. Taip nėra. Kartais pavargstu, verkiu, man būna žvėriškai sunku ir liūdna. Tik kalbėti apie tai yra nepriimtina, tarsi tabu. Manau, kad mums visiems trūksta atvirumo. Pati jo mokausi, nes jeigu nekalbėsi apie tai, ką iš tikrųjų jauti, tai šalia esantieji ir nežinos. Todėl patarimas kitoms pavargusioms mamoms yra toks pat, kaip ir man pačiai: turėti drąsos ir ryžto jausti tai, ką jauti, ir kalbėti apie tai. Vieną vaiką auginanti mama gali ir turi teisę būti pavargusi, pikta, nelaiminga. Tik piktnaudžiauti tuo negalima. Aš neleidžiu sau suskysti, čia tik antras kartas gyvenime, kai pratrūkau viešai. Daugybė žmonių rašo, skambina, palaiko, o kitus tai tiesiog siutina, jie sprogsta pykčiu, rašinėja man siaubingus laiškus. Už ką? Todėl, kad pasakiau, kad man sunku ir esu pavargus? Tai ir yra visuomenės liga, kurią reikia gydyti.
– Nevyniojate žodžių ir jausmų į vatą. Ką apie tai mano jūsų artimieji – sesuo, tėvai, buvęs vyras?
 
– Manau, kad jų ir reikėtų klausti. Tie, kurie nepritaria mano atvirumui, tiesiog nustojo bendrauti. Nedaug, tačiau tokių yra ir tarp pačių artimiausių draugų. Žmonės, kurie mane gerai pažįsta, žino, kad žodžių į vatą aš niekada nevyniojau, todėl jie priima mane tokią, kokia esu.
 
Pasak rašytojos, būtina dalytis savo jausmais, kad žmonės žinotų, kas vyksta draugų širdyse.
 
– Ne viena vieniša mama Lietuvoje girdi, kad Anglijoje joms būtų lengviau. Ar patartumėte čia atvykti?
 
– Man patinka idėja, kad kiekvienam lietuviui privaloma nors vienerių metų emigracija. Skamba romantiškai, tačiau atvažiuoti vienišai mamai ir įsitvirtinti tikrai nėra paprasta. Kiekvienas emigrantas turi savo skaudžią istoriją. Nesvarbu, kaip atvažiuodamas mokėjai kalbą, nesvarbu, kiek pinigų atsivežei, ar turėjai darbą tik atvykęs – kiekvienas turėjo iškabinti ne vieną pūdą druskos dėl savo lengvesnio gyvenimo, šviesesnės ateities. Vieni atvykę kankinasi dėl paliktos šalies, pasikeitusio maisto, oro, kiti dėl pinigų trūkumo, treti dėl kalbos barjero, dar kiti dėl per menko pagal turimą kvalifikaciją darbo – visi susimokėjo savo kainą už geresnį gyvenimą. Savo emigracijos sunkumo negali išvengti nei vienas, bet žmonės žino, dėl ko tai daro. Man tikrai lengviau auginti vaikus ir gyventi Anglijoje, nei Lietuvoje.
 
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi savim, kad ryžausi išvažiuoti, kad mokausi kalbos, kad galiu duoti vaikams kitokią mokyklą, nei turėjau pati. Todėl sakau vienareikšmiškai: važiuokite, bet lengva nebus.
 
– Parašėte knygą, organizuojate projektus, auginate vaikus, rašote blogą... O kada skiriate laiko sau?
 
– Jūs klausiate apie kirpyklas, masažus ir grožio salonus? Mano laikas sau yra, kai vakarais žiūriu filmą ir siuvu suvenyrus pardavimui, einu į anglų kalbos pamokas, seku „Facebook“ naujienas, rašau dienoraštį. Tas laikas man turi pridėtinę vertę. Ir į kirpyklą aš einu tik pas savo draugę – kol man kerpa plaukus, mes kuriam santykius. Ne mano būdui valandą sėdėti, kol daro pedikiūrą ar manikiūrą, na, nebent tuo metu skaityčiau knygą. Neteikia man malonumo nei masažai, nei veido kaukės. Man tiesiog patinka kiti dalykai.
 
 
Vienas iš moters pragyvenimo šaltinių – rankomis gamintų suvenyrų parduotuvė internete.
 
 
 
 
– Apie ką jūsų knyga „Moteris iš raudonos „Audi“? Kaip įsivaizduojate jos skaitytoją?
 
– Knygoje papasakojau savo dešimties metų santuokos istoriją. Kai rašiau, net nenujaučiau, kad tai daugybės moterų, užaugusių sovietinėje ar posovietinėje Lietuvoje, istorija. Daug kartų girdėjau: „Tu apie mano gyvenimą papasakojai! Gal tu jį nusirašei ar spintoje sėdėjai visą laiką?“ Mane augino taip, kaip daugelį mergaičių Lietuvoje – mokančią nešti kalną ant pečių. O šalia mūsų augo ne viena karta išlepintų, atsakomybę prisiimti vengiančių vyrų, kuriuos mes irgi nešame ant savo pečių. Tokia moteris yra mano knygos skaitytoja. Ji daugelyje mano aprašytų situacijų atpažįsta save ir džiaugiasi, kad ji ne viena visa tai patyrė ir išgyveno. Beje, mano knygos negali skaityti tokios moterys, kurios stovi už savo vyrų nugarų kaip už sienos. Jas ši knyga nervina.
 
Knygoje „Moteris iš raudonos „Audi“ pasakojama asmeninė santuokos ir skyrybų istorija artima daugeliui moterų.
 
– Akivaizdu, kad vienoje vietoje nesėdite, o kuri veikla yra jūsų tikrasis pragyvenimo šaltinis?
 
– Šiuo metu mano pragyvenimo šaltinis susideda iš daugelio mažų dalių – vieną mėnesį gyvename iš vieno projekto gautų pinigų, kitą iš kito, trečią iš knygos pardavimo, o ketvirtą – iš nupirktų plastiko šiukšlių, kurių ieškau JK ir siunčiu į Lietuvą perdirbimui. Būna mėnesių, kad nuo vieno projekto iki kito trūksta savaitės, dviejų arba ateina laikas, kai nežinau, iš ko gyvensim artimiausius tris mėnesius. Tada ir apsiverkiu. Kadaise esu patyrusi bankrotą, atsikėlusi po jo, todėl žinau, kad geriau nepanikuoti ir išlikti ramiai.
 
– Jaučiatės laiminga?
 
– Tikrai taip, devyniasdešimt procentų savo laiko tikrai jaučiuosi laiminga. O likusį laiką būnu per daug susirūpinusi ir pavargusi dėl vaikų, materialių dalykų, nesibaigiančių reikalų, tačiau vis tiek jaučiuosi laiminga.
 
– Galima sakyti, Londone esate naujokė. Kas greičiau prie jo prisitaikė – jūs ar sūnūs?
 
– Manau, kad mano sūnūs – jie daug greičiau išmoko anglų kalbą, nei aš. Man kol kas tai yra didžiulis trūkumas ir trikdis. Aš susikalbu, bet norėčiau taip gerai kalbėti angliškai, kad rašyčiau savo tinklaraštį anglų kalba. Kol kas negaliu, ir nežinia, kada taip nutiks.
 
– Pažvelgus į jūsų rankdarbius viskas atrodo taip gražu ir paprasta, tačiau daugybė pasirinkimo kryžkelėje atsidūrusių žmonių nesugalvoja pardavinėti rankdarbių, nors ir moka juos daryti. Kas jums pakišo šią idėją?
 
– Gyvendama Lietuvoje ne vienerius metus dariau rankdarbius, dažniausiai juos dovanodavau, kartais ir pardavinėdavau. Vienu metu net prekiavau žaislais iš gofro kartono. Prieš emigruojant reikėjo sugalvoti, ką veiksiu Londone, todėl nusprendžiau plėsti savo idėją ir atidariau internetinę parduotuvę www.EcoEthno.co.uk. Joje ne tik mano gaminti suvenyrai – atsivežiau į Londoną tai, kas man labai patiko Lietuvoje: rūtusėlius, grikių lukštais kimštus žaislus, savo mamos megztas raštuotas kojines. Man labai patinka gaminti suvenyrus, tačiau užvis labiau man patinka dalytis savo gebėjimais, mokyti vaikus ir suaugusiuosius įvairių dalykų, kuriuos aš moku. Dėl to labai noriu organizuoti daugiau įvairių dirbtuvių ir užsiėmimų, noriu daugiau dalyvauti įvairiuose renginiuose su savo veiklomis. Tai ir lietuviškos kalendorinės, ir asmeninės šventės, gimtadieniai. Pernai vedžiau ne vienerias kalėdinių žaisliukų siuvimo, dovanų pakavimo dirbtuves, per Užgavėnes Lietuvių sodyboje organizavau kaukių dirbtuves.
 
Turiu didelę patirtį organizuoti amatų ar ekologines dirbtuves vaikams, todėl labai norėčiau ją išnaudoti ir Londone. Net šiaudus sodams verti emigruodama atsivežiau – esu pasiruošusi vesti sodų vėrimo iš šiaudų pamokėles. Beje, esu tą dariusi Vokietijoje, Italijoje.
 
– Artėjant šventėms ruošiate ypatingų žaislų ar išskirtinių dovanų savo skaitytojams bei pirkėjams?
 
– Artėjant šventėm noriu visus paraginti daugiau bendrauti su savo artimaisiais, keistis savo pačių gamintais rankdarbiais arba nusipirktą įdomiai supakuoti, todėl be EcoEthno dirbtuvių neapsieisit. Juokauju. Linksmų švenčių!
 
  

Žymos: Sigita Limontaitė, Gyvenimas Anglijoje, Birutė Jakučionytė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų, reikia tylėti ir nieko nedaryti.