Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Vilis NORMANAS   |   2010-02-11

Skandalingas romanas, paslaptinga rašytoja

  
Skandalingas romanas, paslaptinga rašytoja

Ji gyvena Londone. Bet tik tiek apie ją ir galima pasakyti. Jos biografija neegzistuoja. Ji –VAIVA RYKŠTAITĖ, debiutinio romano „Plaštakių sindromas“ autorė.

="line-height: 150%">Pseudonimu prisistatanti, savo veido nerodanti autorė nesileidžia net į kalbas apie jos tikrojo gyvenimo smulkmenas. Tad šį kartą „Tiesa“ bando rasti tiesą ten, kur ją mėginama visais įmanomais būdais paslėpti. Kas gi ta mergina, parašiusi vieną atviriausių lietuviškų romanų?
 
– Vaiva, pareiškei, kad neatsakinėsi į klausimus, susijusius su tikrąja asmenybe, todėl iš karto norisi paklausti: nuo ko slepiesi?
 
– Nuo nieko ir nuo visų. Man kalbėti apie asmeninį gyvenimą – tas pats kaip apsinuoginti. Viena – tai daryti miegamajame arba gydytojo kabinete, o visai kas kita – viešai. Aišku, parodžius nuogą krūtinę pardavimas turbūt šokteltų aukštyn, bet, tikiuosi, to neprireiks. Be to, nenoriu būti tapatinama su knygos heroje, nenoriu skaudinti kai kurių aprašytų realių žmonių – jie save atpažinę tiesiog įsiustų. Bet juos aprašiau dėl kilnaus tikslo – tegu kiti mokosi iš svetimų klaidų.
 
– Rašytojai yra kaukių meistrai, ir kuo daugiau kaukių užsideda, tuo jie įdomesni. Sakyk, kokią ribą nubrėžtum tarp savęs kaip moters ir kaip rašytojos? Ar tai du skirtingi pasauliai, ar vis dėlto..?
 
– Jei klausi, ar tai mano autobiografija, iš karto galiu pasakyti – ne. Mano gyvenimas daug įdomesnis ir į jokią knygą netilptų. Tačiau ir knygoje, ir gyvenime stengiuosi į save ir aplinką žvelgti per ironijos prizmę. Tada daug kas atrodo smagiau ir paprasčiau. Ak, tiesa, ir įsimyliu labai dažnai. O atsakymų į esminius klausimus dar neradau. Bet tai jau – asmeniška.
 
– Tavo knyga siaubingai skandalinga ir Marijos žemėje gali būti pradėta deginti. Ar į Londoną iškeliavai dėl to, kad gyventum kaip tavo aprašyti veikėjai – laisvai ir be įsipareigojimų?
 
– Išvažiavau, nes nepatiko Lietuvos orai. O laisvė labiau susijusi su vidiniais įsitikinimais: jei tikrai nuoširdžiai nusispjaut į kitų nuomonę – laisvas būsi visur. Nors turiu pripažinti – Londone daugiau galimybių ir jokių apkalbų. Niekam neįdomu, nei kas tu, nei kaip atrodai ar ką darai. O pirmadienio rytas vienodai sunkus visur.
 
– Visi mes turime savų paslapčių – ar yra dalykų, kurių niekada neaprašinėtum? Ir kokie jie būtų?
 
– Yra. Buvau parašiusi, bet ištryniau. Kai kurie dalykai tokie intymūs, kad aprašyti taptų banalūs ar net vulgarūs. Gal tiesiog reikia subręsti kitokiam rašymui? O gal kai ką reikia pasilikti ir sau? Tik idiotai išduoda visas savo paslaptis.
 
 
– „Plaštakių sindrome“ aprašomas gana degradavęs jaunimas. Ar, tavo vertinimu, jaunoji karta nėra pernelyg atsipalaidavusi ir apsvaigusi?
 
– Nedrįsčiau viso jaunimo talpinti į „Plaštakių sindrome“ vaizduojamųjų rėmus. Gal tai daugiau būdinga dideliems miestams? Atsipalaiduoti yra gerai, pasilinksminti – irgi. Man visada įtartini žmonės, pernelyg linkę į kraštutinumus. Net tie, kurie nė šampano taurės neišgeria. „In vino veritas“... Svarbiausia atsakyti sau į klausimus: kas aš esu ir kur einu? Nors dažniausiai nueinama ne ten, kur planuota, bet jaunystė tam ir skirta – jei nešėlsi jaunas, ką prisiminsi senatvėje?
 
– Pagrindinę romano heroję nuolat kamuoja meilės klausimas. Atrodo, kad toks jausmas net neįmanomas šiame pasaulyje. Ar tu tiki, kad du žmonės vis dėlto gali mylėti vienas kitą ir būti laimingi kartu?
 
– Viskas įmanoma. Tik nežinia, kuriam laikui. Šiuolaikinis jaunas žmogus turbūt pernelyg didelis egoistas ir individualistas, kad galėtų aukotis kurti santykius. Nors akla, žaibiška meile vis dar tikiu. Tokia labai greitai prasideda, įsibėgėja ir lygiai taip pat netikėtai baigiasi. Tikrai meilei reikia užaugt.
 
– Esi emigrantė, bet rašyti turbūt nesiliovei? Ar galime tikėtis sulaukti knygos apie Londono jaunimo gyvenimą?
 
– Nesu tikra. Rašyti nenustojau, bet nežinau, kas gyvenime atsitiks, kas mane įkvėps. Gal įsimylėsiu, gal nusivilsiu, gal grįšiu į Lietuvą arba išsikraustysiu į Naująją Zelandiją.
 
– Ar naujasis kūrinys bus panašus, ar skirsis nuo pirmosios knygos?
 
– Esu truputį prietaringa ir nemėgstu kalbėti apie nebaigtus darbus. Bet kokiu atveju tikiuosi, kad kitame kūrinyje būsiu brandesnė ir įdomesnė. Atviresnei būti turbūt nepavyks, nors – ką gali žinoti? Kiekvieną dieną pati save nustebinu.
 
– Ko palinkėtum būsimiems tavo knygos skaitytojams?
 
– Vyno, humoro jausmo ir į nieką nežiūrėt5 rimtai. Kas nieko nesitiki, nenusivilia.
 
Ištrauka iš knygos „Plaštakių sindromas“
 
„Visa esmė paprasta: maistas, miegas, malonumai, darbas, poilsis ir gyvenimo prasmės paieškos. Mano tėvai tai apibūdintų: pusryčiai su juoda kava, vakare miegot po panoramos, nekenčiu savo boso (tokie žmonės neturėtų vadovaut), seksas šeštadieniais, kartais sekmadieniais (rytą) ir būtinai per šventes. Atostogos Lietuvos pajūryje, palydimos fraze: „Kitąmet važiuosim į Turkiją...“ Studentai (mes, mes!) papasakotų: valgau net jei pasibaigęs galiojimo laikas ir būtinai valgau svečiuose, kava kava kava, alkoholis, atostogos, plotas, seksas (kartais, nepastovus ir nesaugus), savaitgalis, pirmadienis, antradienis, egzaminas, egzaminas, sesija (jau?!), atostogos. Dėstytojas irgi žmogus. Mes – studentai. Mes – jūsų ateitis. Mes nemiegam per naktis ir diskutuojam apie meilę. Kas tai? Sąmoningas apsisprendimas, cheminė reakcija ar žaibas iš dangaus? Mes daug rūkom ir dar daugiau geriam. O prisigėrę šokam sirtakį, kol kaimynai iškviečia policiją. Mes niekada neturim pinigų, bet kai turim – niekam negailim. Mes ruošiamės egzaminui paskutinę naktį ir duodam tuščius pažadus. Sau. Atėję į svečius daug valgom, nes namie tarakonai iš bado jau pasikorė. Mes labai norim daug dirbti ir uždirbti daug pinigų. Tik nežinia, ką dirbti ir kaip jų uždirbti. Mes norim išgelbėt pasaulį nuo karo, vėžio ir aids, bet pamirštam nusipirkti prezervatyvų. Mes mokame paruošti po dvylika patiekalų iš ryžių, kiaušinių ir bulvių. Penktadienio vakarą sugebam pragerti mėnesio pajamas. O paskui gebam stebuklingai išgyventi iki kitos stipendijos ar algos. Kas trečias iš mūsų yra buvęs JAV, Airijoje ar Anglijoje. Kaimynai mūsų kaži kodėl nemėgsta. Šiaip mes laimingi. Ir mylim gyvenimą. Ponios ir ponai, mes – jūsų ateitis.“
 
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Karstadirbių, duobkasių ir pan. susirinkimas. Sprendžiama, kaip būtų galima pagerinti darbą. Kalba įvairių kapinių ir dirbtuvių atstovai:
– Siūlau laidoti be karstų, tada mažiau medžiagų sunaudosim!
– Taip, geras pasiūlymas, o dar siūlau laidoti ne gulomis, o stačiomis – tada sutaupysim vietos kapinėse, ir duobkasiams darbo bus mažiau!
– O aš siūlyčiau juos užkasti tik iki pusės – tada darbo duobkasiams dar labiau sumažės, be to, nereikės statyti paminklų!
– Tikrai! O jei mes dar jų rankas sukabinsime, išeis puiki tvora aplink kapines!