Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Valdas Pryšmantas   |   2016-07-22

Sugrįžus iš emigracijos Lietuva šoko nesukėlė

  
Sugrįžus iš emigracijos Lietuva šoko nesukėlė
© Asmeninio archyvo nuotr.
Į Lietuvą sugrįžęs Žydrūnas Strautnikas (dešinėje) įkūrė sporto klubą, tai labiau hobis nei verslas.
Sakančių, kad tėvynėje labai blogai, visada paklausiu, ką jie padarė, kad nebūtų blogai.

Kai dešimtys tūkstančių žmonių vis dar palieka Lietuvą, o atgal grįžta kur kas mažiau, susidaro įspūdis, kad šalyje gyvenimas tik blogėja. Todėl itin įdomi grįžtančiųjų pozicija – kodėl jie važiuoja ten, kur blogiau, kai žmogaus prigimtis yra priešinga: ieškoti kur geriau. Tačiau ne valstybė, ne aplinkinių požiūris, o pats žmogus yra savo likimo kalvis, sakė vyras, ne vienerius metus praleidęs emigracijoje ir sugrįžęs į Lietuvą.

„Kaip šiais laikais gyventi Lietuvoje?“ – interneto portalų komentaruose klausia ne tik emigrantai, bet ir Lietuvoje gyvenantys žmonės.
Ir į šį klausimą gali atsakyti į Jungtinę Karalystę emigravęs ir ten kurį laiką gyvenęs Žydrūnas Strautnikas (53 m.), dabar jau sugrįžęs į tėvynę. Jis jau ilgiau nei pusmetį gyvena Vilniuje, per šį laiką suspėjo sostinėje įsikurti ne tik namus, bet ir verslą.
 
Tačiau vyras primena, kad vieno universalaus atsakymo visiems nėra.
 
Mintimis apie emigraciją ir sugrįžimą Ž. Strautnikas pasidalijo su „Tiesa“.
 
– Kiekvienas išvažiuojantysis turi unikalią istoriją. Kokia yra jūsiškė?
– Na, nebuvau vadinamasis ekonominis emigrantas, sprendimą daugiau lėmė aplinkybės, susijusios su šeima. Taip jau išėjo, kad 2009 metais viską, ką turėjau Lietuvoje – namą, verslą – pardaviau ir išvažiavau į Angliją. Įsikūriau rytuose esančiame Wisbecho mieste. Iš pradžių teko padirbėti daržovių fabrike, vėliau ėmiausi verslo.
 
Gyventi ten lengviau, nepalyginsi su Lietuva: ir užsidirbti lengviau, ir verslą pradėti paprasčiau – dabar jau drąsiai tai galiu sakyti, turiu patirties abiejose šalyse.
 
Emigracijos laikotarpio nelaikau ypatingu, nors jis užėmė šešerius mano gyvenimo metus. Tai tiesiog išvykimas gyventi kitur. Lyg iš Vilniaus – į Klaipėdą.
Ž. Strautnikas vertina galimybę laisvai keliauti, tad neatmeta tikimybės, jog dar kur nors išvažiuos. Asmeninio archyvo nuotr. Ž. Strautnikas vertina galimybę laisvai keliauti, tad neatmeta tikimybės, jog dar kur nors išvažiuos. Asmeninio archyvo nuotr.
 
– Kuo verčiatės grįžęs į Lietuvą?
 
– Įkūriau sporto klubą, iš to ir gyvenu.
 
Kažin, ar tai galima pavadinti verslu, tai greičiau mano hobis, gyvenimo būdas, mėgstama veikla, iš kurios dar galima ir pragyventi. Mėgstu aš tą „geležų sportą“, o kvartale, kuriame įsikūriau, sporto salės nebuvo. Man tiesiog pasitaikė galimybė – pavyko rasti tinkamas patalpas, ten ir įrengiau sporto klubą „Iron Bull“. Manau, kad sporto klubas kvartale – geriau nei aludė, nors ji, neabejoju, atneštų daugiau pelno.
 
 
Klube pats sportuoju, dalijuosi patirtimi, mokau kitus to, ką pats išmanau. Ne tik treneriu, bet ir valytoju dirbu. Klysta tie, kurie mano, kad verslininkas nieko neveikia, jam tik pinigus samdyti žmonės suneša.
 
Nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš šalies. Reikia kartais ir pasispausti, kažko atsisakyti.
 
– Anglijoje užsiėmėte ta pačia veikla?
 
– Ne, ten turėjau naudotos buitinės technikos parduotuvę. Pats ieškojau skalbimo mašinos, sunkiai sekėsi surasti, tad taip ir kilo idėja. Ji pasiteisino, naudotą techniką pirko ne tik imigrantai, bet ir anglai. Vėliau ėmiausi prekybos nenaujais baldais, irgi viskas klojosi puikiai.
 
– Viskas sekėsi, tai kodėl panorote atgal į Lietuvą?
 
– Sunku paaiškinti, tiesiog buvo labai didelė trauka. Gal nostalgija, gal su metais tas jausmas ateina… Vieną dieną aš tiesiog pagalvojau: ar verta ten būti dėl skanesnio kąsnio? Turėjau žymiai anksčiau grįžti, kone dvejus metus ant lagaminų sėdėjau, bet vis atidėliojau, negalėjau visko, kas pradėta, staiga mesti: juk ir verslas pradėtas, ir namą jau buvau įsigijęs.
 
Bet vieną dieną padariau tai, ką padariau ir išvažiuodamas iš Lietuvos – viską ten pardaviau ir grįžau.
Anglijoje Žydrūnas praleido šešerius metus, bet šio gyvenimo etapo nelaiko ypatingu. Asmeninio archyvo 
nuotr. Anglijoje Žydrūnas praleido šešerius metus, bet šio gyvenimo etapo nelaiko ypatingu. Asmeninio archyvo nuotr.
 
– Bet tarp ten gyvenančiųjų vyrauja nuomonė, kad į Lietuvą grįžti tikrai nėra protinga, kad čia gyventi kone neįmanoma.
 
– Na, jeigu lygintume tik ekonominę padėtį, aišku, kad ten ji žymiai geresnė. Norintiems skanesnio kąsnio ten lengviau jį užsidirbti. Kodėl gi ne? Gal žmogus Lietuvoje turi butą, bet neturi už ką jo išlaikyti, pavalgyti? Todėl jis geriau Anglijoje dalysis namą su keliais žmonėmis, neturės privatumo, bet turės ne tik už ką pavalgyti, o jei norės – ir išgerti.
 
Žmogus visada savo namais laikys tą vietą, kurioje jam gyventi geriau, lengviau, nesvarbu, tai Lietuva, Anglija ar Rusija. Kiek žmonių, tiek ir gyvenimų, vienos taisyklės visiems nėra.
 
O aš – lankstus: man ir ten gerai buvo, ir čia gerai. Visur galima gyventi, nesvarbu, ar tai būtų Afrika, ar kitas pasaulio kraštas. Reikia tik galvą pasukti ir pastangų įdėti.
 
O sakančių, kad tėvynėje labai blogai, visada paklausiu, ką jie padarė, kad nebūtų blogai.
 
Bet juk ir Anglijoje yra dejuojančių lietuvių, kad per mažai moka, kad išnaudoja. Kai kurie dirba juodžiausius darbus, kiti sukūrė verslus, įsigijo namus. Nereikia užmiršti, kad mes matome tik fasadą: kartais iš šalies gali pasirodyti, jog žmogus gyvena puikiai, bet iš tikrųjų įsiskolinęs iki ausų...
 
– O pati Lietuva kaip atrodo po šešerių metų?
 
– Gyvendamas Anglijoje aš gana dažnai parvažiuodavau atostogauti, todėl grįžus man šoko nebuvo.
 
Aš negaliu vertinti visko apskritai, darau išvadas tik pagal tai, kas vyksta artimiausioje mano aplinkoje. Gyvenimas tiesiog teka kaip tekėjęs. Euro įvedimas atskleidė esminį skirtumą tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės. Viskas labai paprasta: ten degalų litras kainuoja svarą, čia – eurą. Bet minimali alga ten – tūkstantis, o čia – vos per tris šimtus.
 
O juk kuro kaina – visko pagrindas, viskam ji daro įtaką. Tačiau tai nereiškia, jog šioje šalyje gyventi neįmanoma.
 
– Grįžtančių iš emigracijos Lietuvoje mažiau nei emigruojančių. Gal per tą pusmetį sutikote pasiryžusių emigruoti, kalbėjotės su jais?
 
– Kol kas ne. Vėlgi, kalbu tik apie nedidelį artimų man žmonių ratą. Kurie jau išvažiavo anksčiau, tie ir negrįžta, vargu ar grįš. Ir nereikia jų už tai teisti, jie tiesiog nori gyventi geriau.
 
Žmogus gali dalytis skambiais lozungais apie meilę tėvynei, apie tai, kad svarbiausia ne turtai, kad dėl svetimo garbinga aukotis, bet iš tikrųjų yra toks sutvėrimas, kad nenusimaus paskutinių kelnių vien dėl to, kad būtų geriau kitam.
 
Todėl jeigu emigracija yra geriausia išeitis tikslams pasiekti – tai kodėl gi ne?
 
– Tai reiškia, kad vieną dieną ir vėl galite išvažiuoti?
 
– Niekada nesakau niekada, esu mobilus žmogus. Juo labiau, kad vaikai jau užaugę, tad bet kurią dieną galiu susikrauti lagaminą ir išvažiuoti. Svarbiausia – niekada neprarasti optimizmo. O aš jo turiu į valias, už paskutinius pinigus galiu nusipirkti piniginę.
 
– Ar tai tokia būsena, kurią galima apibūdinti kaip antrąjį kvėpavimą?
 
– Galima ir taip. Bet juk niekada nebuvau nustojęs kvėpuoti (juokiasi).
Lietuvis įsitikinęs: žmogaus namai yra ten, kur jis jaučiasi geriausiai. Asmeninio archyvo nuotr. Lietuvis įsitikinęs: žmogaus namai yra ten, kur jis jaučiasi geriausiai. Asmeninio archyvo nuotr.
  

Žymos: reemigracija, emigracija , Žydrūnas Strautnikas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Žvejys sėdi ant kranto ir žiūri, kaip simpatiška mergina ruošiasi bristi į vandenį.
– Šioje vietoje maudytis draudžiama! – šaukia jai.
– Tai kodėl nepasakėte anksčiau, kol dar buvau nenusirengusi?
– O nusirengti nedraudžiama!