Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Rimantas Zagrebajevas, Tiesa.com   |   2010-11-19

Svajonę mokytis Lietuvoje išpildo „Lietuvių namai“

  
Svajonę mokytis Lietuvoje išpildo „Lietuvių namai“ Vilniaus vidurinė mokykla „Lietuvių namai“ į kurta 1990-aisiais.

Vilniuje įsikūrusi išeivių mokykla „Lietuvių namai“, švenčianti 20 metų jubiliejų, po savo stogu suburia lietuvių kilmės vaikus iš užsienio. Dauguma jų gyvena šalia mokyklos esančiame bendrabutyje. Kaip vaikai ryžtasi palikti tėvų namus ir vienui vieni atvažiuoti į protėvių žemę – nemokėdami lietuvių kalbos, nepažindami kultūros?

Vilniaus vidurinė mokykla „Lietuvių namai“ įkurta 1990-aisiais. Į šią mokyklą sugrįžta lietuvių kilmės vaikai, kurių tėvai gyvena už Lietuvos ribų: tremtinių ir represuotųjų palikuonys ar į užsienį išvykusių lietuvių vaikai. Mokykloje šiuo metu mokosi 241 mokinys. „Lietuvių namus“ baigę moksleiviai, kaip ir kiti užsienio lietuviai, į šalies aukštąsias mokyklas stoja lengvatinėmis sąlygomis.
Atvykę moksleiviai noriai bando įsitvirtinti Lietuvoje, kad ir susidurdami su kalbos barjeru, kultūriniais skirtumais, nelengva savarankiško gyvenimo pradžia be tėvų ir (ne)pritapimo prie aplinkos problemomis.
 
Unikali mokykla
 
Apie mokyklos išskirtinumą kalbėjomės su Vilniaus vidurinės mokyklos „Lietuvių namai“ direktoriumi Gintautu Rudzinsku. Vyras patvirtino, kad mokykla yra specifinė – specifinė jos paskirtis, mokiniai, gyvenimas.
„Mūsų mokykloje mokosi vaikai iš 19 valstybių. Jie atvažiuoja iš skirtingų kultūrų, skirtingos socialinės terpės, tačiau atvykę greitai randa bendrą kalbą“, – pasakojo direktorius.
 
Kalbos barjerą mokykla išsprendžia pagal tris lietuvių kalbos programas: mokantiems lietuvių kalbą, iš dalies mokantiems, nemokantiems. Visiškai nemokantys lietuvių kalbos vienerius metus mokosi atskiroje lietuvių kalbos išlyginamojoje klasėje. Užsienio lietuvių atžaloms organizuojamos įvairios ekskursijos, kurios atvykusiam mokiniui padeda greičiau adaptuotis naujoje aplinkoje.
Mokyklos vadovas taip pat pabrėžė, kad iš svetur atvykę vaikai noriai lanko pamokas ir linkę siekti mokslo. „Pastebiu, kad įprastai vaikai į mokyklas eina nenoriai. Pas mus atvirkščiai: mokiniai lanko savo mokyklą, tad lengva dirbti, kadangi jie yra motyvuoti mokslui“, – džiaugiasi pedagogas.
 
G. Rudzinskas neslėpė ir to, kad vis dėlto vieni į „Lietuvių namus“ atvažiuoja turėdami tikslą išsaugoti lietuvybę, sugrįžti į tėvynę, o kiti taip gelbstisi iš sunkios socialinės padėties.
„Vieni vaikai atvažiuoja norėdami išsaugoti lietuviškas šaknis, lietuvybę, kiti atvyksta norėdami pakeisti socialinę padėtį visuomenėje, išlipti iš skurdo“, – patikino pašnekovas.
 
Lietuvoje geriau nei Urugvajuje
Iš Urugvajaus sostinės Montevidėjo atvykusios dvi sesės Lina ir Liepa Leonavičiūtės su broliu Rimantu teigia, jog iš Pietų Amerikos norėjosi kuo greičiau išvažiuoti į Europą. Sesės jau gerai kalba lietuviškai, jų brolis per du mėnesius irgi išmoko suprasti ir šiek tiek kalbėti. Lietuviškas šaknis turinti šeima Urugvajuje atsirado, kai vaikų mama, garbės konsulė Urugvajuje Marisa Leonavičienė su būsimu vyru susipažino Vokietijoje. Vėliau šeima gyveno Urugvajuje ir tik neseniai nusprendė grįžti į Lietuvą.
 
Į Lietuvą iš pradžių grįžo ne visi. Pirmiausia atvyko Liepa, vėliau Lina ir dabar – brolis Rimantas. „Nusprendėme važiuoti po vieną. Pirmieji jau spėjome apsiprasti, tada padėjome vėliau atvykusiems. Jeigu būtume atvažiavę visi iš karto, tai būtų buvę sunku visiems. Geriau, kad vienas, pramokęs lietuviškai, padėtų prabilti ir kitiems“, – pasakojo devintokė L. Leonavičiūtė.
 
„Mano mama yra urugvajietė, jos prosenelis lietuvių kilmės, o tėvelis lietuvis. Tėvai susipažino Vokietijoje, o mes gimėme Urugvajuje. Tėvelis nori, kad mes gyventume jo gimtoje šalyje, tai ir atvažiavome čia. Tėtis gyvena Klaipėdoje. Turi atvažiuoti ir mama su dar vienu broliu,“ – apie savo šeimą pasakojo devintokė Lina ir išlyginamosios lietuvių kalbos klasės mokinys Rimantas.
Rimantas norėjo, kaip ir sesės, atvažiuoti mokytis į Lietuvą ir pradėti naują gyvenimą Europoje.
 
„Mama papasakojo apie mokyklą. Jis pats susidomėjo pasiūlymu, o mama jį dar paragino“, – brolio žodžius iš ispanų į lietuvių vertė Lina.
„Mes pasiilgom draugų. Nesijaučiame čia vieniši, bet esame iš Pietų Amerikos. Ten kitokia žmonių kultūra nei Lietuvoje. Sunku gyventi keturiolika metų vienoje šalyje ir išvažiuoti. Įpratau kalbėti ispaniškai, o atvažiavus čia ispaniškai kalbu tik su sesėmis“, – apie sunkumus atvykus į Lietuvą pasakojo mokinys Rimantas. Vaikai pripažįstą, jog dabar į Urugvajų norisi grįžti tik mėnesiui – aplankyti šalį, kurioje gimė.
 
Sužavėjo sniegas
 
„Pirmą įspūdį Lietuvoje paliko sniegas. Pietų Amerikoje nebūna sniego. Smagu buvo pamatyti, nes niekada jo nebuvome matę“, – apie didžiausią įspūdį kalbėjo devintokė L. Leonavičiūtė.
Kalbą sesės išmoko greitai ir lengvai. Kadangi Lietuvoje ispaniškai nekalbama, jos buvo tiesiog priverstos prabilti lietuviškai. Vaikai prisipažįsta, kad mama su jais kalbėdavo gimtąja kalba, tačiau jie patys atsakinėdavo ispaniškai. Sunku buvo prisitaikyti ir prie Lietuvos klimato. Mat pripratę prie kaitrios saulės, vaikai turėjo iškęsti lietuviškas žiemas.
 
Dabar jie džiaugiasi ir tuo, kad sukurtas gražios Lietuvos įvaizdis pateisino lūkesčius, tik buvo keista, kad Vilniuje kalbama rusų ir lenkų kalbomis. „Žmonės kalba rusiškai, lenkiškai būdami Lietuvoje. Mums su Rimantu tai labai nepatinka“, – kalbėjo L. Leonavičiūtė. Taip pat mergina pastebėjo, kad čia yra daug saugiau nei Urugvajuje. Čia sava kultūra ir jaučiamas europietiškas mentalitetas.
Keturiolikmetis R. Leonavičius prisipažįsta, jog norėtų, kaip ir kiti mokiniai, grįžti į savo namus Kalėdų, tačiau skrydis į Urugvajaus sostinę kainuoja itin brangiai ir trunka vos ne dvi dienas. Aplankyti Urugvajų vaikai planuoja baigę mokslus, o artėjančias Šv. Kalėdas ketina švęsti su tėveliu Klaipėdoje.
 
Lenkijos lietuvis iš Vokietijos
 
Dvyliktokas Martynas Grigutis gimė Lenkijoje ir gyveno lietuviškame krašte – Punske. Iki 8 klasės mokėsi Punsko Dariaus ir Girėno gimnazijoje. Tėvui susiradus darbą Vokietijoje, po metų šeima išvažiavo į Groß-Karbeną. Vaikinas norėjo atvažiuoti į „Lietuvių namų“ mokyklą dar prieš šeimai išvažiuojant į Vokietiją, tačiau aplinkybės susiklostė kitaip. Kai po kelerių metų vaikinas vėl aplankė Lietuvą, atvažiavimas nebuvo atsitiktinis.
 
„Per vienas atostogas lankiausi Vilniuje pas tetą. Prisiminiau, kad yra „Lietuvių namų“ mokykla ir eidamas pro šalį užėjau. Paklausiau, ar priims mane. Atsakymas buvo: atvažiuok, esi laukiamas. Tad grįžęs į Vokietiją susikroviau daiktus ir atvažiavau į dešimtą klasę“, – kalbėjo dvyliktokas.
Gyvendamas Lenkijoje M. Grigutis sakė norėjęs atvykti į Lietuvą, kadangi kankino smalsumas pažinti gimtąją šalį. Vaikinas pasakojo, kad gyvendamas Lenkijoje lankė mėgstamus lietuvių tautinius šokius, chorą, o Vokietijoje to pasigedo. Lankyti Hiutenfelde esančios panašios išeivių mokyklos – Vasario 16-osios gimnazijos – nenorėjo, nes iki jos buvo beveik šimtas kilometrų, o likti gyventi bendrabutyje tuomet buvo per jaunas.
 
Patriotui gyvenimas mielesnis Vokietijoje
 
„Esu patriotas – mane jau seniai labai traukė į Lietuvą. Čia labiausiai patinka tai, kad galiu lankyti tautinius šokius. Man patinka šokti. Patinka bendrauti gimtąja lietuvių kalba“, – apie ypatingą ryšį su Lietuvą pasakojo dvyliktos klasės mokinys.
Sunkiausia vaikinui buvo priprasti prie naujų žmonių. Apie studijas Lietuvoje mąstantis abiturientas rinktųsi inžinerijos sfera, tačiau baigęs mokslus Lietuvoje pasilikti neketina.
 
„Jeigu nepavyks įstoti į aukštąją mokyklą, grįšiu į Vokietiją, jei pavyks, tai baigsiu ją ir vis tiek sugrįšiu į Vokietiją. Kai važiavau čia, dar nebuvo vadinamos ekonominės krizės. Vokietijoje galiu daugiau užsidirbti be išsilavinimo, negu čia su išsilavinimu. Ten gyvenimas atrodo geresnis,“ – apie ateities planus pasakojo M. Grigutis.
 
Nuotraukose:
„Lietuvių namai“ direktorius G. Rudzinskas džiaugiasi, kad išeivių vaikai mokosi noriai.
 
Iš Urugvajaus sostinės Montevidėjo atvykusios dvi sesės Lina ir Liepa Leonavičiūtės su broliu Rimantu.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Pareina Petriukas iš mokyklos ir sako mamai:
– Aš tau suskaičiuosiu iki dešimt, gerai?
– Na, skaičiuok...
– 1 3 4 5 6 7 8 9 10.
– O kur dvejetas? – klausia mama.
– Pažymių knygutėje...