Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sigita Limontaitė   |   2015-02-20

Vaikiškų knygų autorės prabilo gyvendamos Olandijoje ir Kinijoje  

  
Vaikiškų knygų autorės prabilo gyvendamos Olandijoje ir Kinijoje Nors vaikiškos knygos autorės gyvena užsienio šalyse, jos nutarė kurti lietuvių kalba.
„Svarbiausia, kad vaikai suprastų, jog iš bet kurios situacijos yra išeitis.“

Kinijoje gyvenanti Evelina Daciūtė ir Lietuvą į Olandiją išmainiusi Rasa Kaper suvienijo savo pomėgius ir atsidavė vaikiškų knygų kūrimui. Pliušinius meškučius siuvusi Rasa pradėjo juos piešti, o žurnalistiką studijavusi Evelina – pasakoti jų istorijas. Moterys tvirtina, kad knygos viena po kitos ėmė gimti netikėtai, bet labai smagiai.

– Vienos iš jūsų profesija – žurnalistika, kitos – ekonomika, o kodėl bendru projektu tapo knygos vaikams?
Evelina: Viskas atsitiko neplanuotai, tarsi savaime. Niekada nesvajojau debiutuoti vaikų literatūros srityje. Prieš išvažiuodama į Kiniją, o tai atsitiko prieš beveik ketverius metus, svarsčiau, kad gal parsivešiu knygą apie šią šalį. O viskas susiklostė visai kitaip. Dažnai Rasos „Facebook“ paskyroje matydavau jos siūtus meškiukus, vėliau ji juos pradėjo piešti. Praėjusį pavasarį prie vieno piešinio leptelėjau: „Tavo meškiai prašosi istorijų.“ „Tai rašyk“, – atsakė Rasa. Nuo to viskas ir prasidėjo.
 
Rasa: Profesiją pakeičiau išvykusi į Olandiją. Meškučius pradėjau siūti dar gyvendama Lietuvoje, bet tai buvo hobis. Atvykus į Olandiją, atsirado galimybė atidžiau pažvelgti į save, pagalvoti, kas patinka, ko noriu. Nusprendžiau hobį paversti darbu. Netrukus sutikau dailės mokytoją, ji pakvietė piešti. Paskutinės pamokos tema buvo „iliustracija“, kuriai namuose pati parašiau istorijos pradžią ir per pamoką piešiau iliustracijas. Tada ir gimė mintis, kad norėčiau meškučius piešti, o kas nors jiems rašytų istorijas.
 
– Abi gyvenate užsienio šalyse, tai kodėl istorijas kūrėte ne anglų ar kitomis kalbomis, o būtent lietuviškai?
 
E.: Mes abi ne taip seniai gyvename užsienyje. Nesijaučiu atitrūkusi nuo Lietuvos. Be to, bent kol kas negalėčiau kurti užsienio kalba – neturiu tokio kalbos jausmo, tokio ryšio, koks yra su gimtąja lietuvių kalba.
R.: Kad ir kur gyventum, gimtoji kalba yra lietuvių. Tai kalba, kurią mes mokame geriausiai. Žinoma, gyvendamos užsienyje galvojome ir apie anglų kalbą. Mintis buvo išleisti dvikalbę knygelę – lietuvių ir anglų kalbomis, bet kol kas apsistojom ties lietuvių kalba. Be to, Evelina gyvena Kinijoj, aš – Olandijoj, tai kokia kalba leisti knygą?
 
Kinijoje gyvenančios Evelinos vaikai išsako savo nuomonę apie mamos kurtas istorijas.
 
– Gyvenate labai toli viena nuo kitos, turbūt sudėtinga nuo pirmo iki paskutinio puslapio sudėti tokį „jautrų“ projektą kaip knyga?
 
E.: Viskas atrodo sudėtinga, kol pradedi. Pradėjusi rašyti istorijas negalvojau apie knygą, buvo tiesiog smagu. Kai jų prisikaupė, artėjo vasara, kai abi kartu būname Lietuvoje, tada pradėjome svarstyti, ką daryti toliau. Vasarą susiradome leidyklą, o gruodį išleidome pirmąją knygą „Meškių istorijos. Lubinų labirintas“. Šiais laikais, kai beveik viską gali suderinti virtualiai, tie tūkstančiai kilometrų nieko nebereiškia.
 
R.: Viskas įvyko greitai, paprastai ir labai natūraliai. Negaliu pasakyti, kad buvo sunku. Tiesa, tarp mūsų yra 7 valandų laiko skirtumas, bet jis netrukdo. Kai aš dar darbuojuosi, Evelina jau miega, tada aš jai prirašau laiškų su klausimais, atsakymais, piešiniais. Ji, atsikėlus ryte, randa jų pluoštą, tada viską surašo, ir, kai aš atsikeliu, irgi randu daug laiškų. Pasiūti meškiai gyvena išsibarstę po pasaulį. Evelinai gimsta istorija, tada ji ieško mano meškių galerijoje, kuris meškučio snukelis labiausiai tinka tai istorijai. Juk kiekvienas meškutis kalba ir turi savo istoriją, tik reikia ją išgirsti ir užrašyti.
 
– Galima sakyti, pasakojimus vaikams kurti sunkiau nei suaugusiesiems, mat juose slepiasi tiesiogiai nepasakyti pamokymai. O kaip atrodo jums?
 
E.: Aš tiesiog pasakoju istorijas. Man tai didelis malonumas, net neįtariau, kad taip bus. Toks jausmas, kad ilgai buvo kaupta, o dabar atėjo metas išsipasakoti. Gal todėl viskas taip lengva? Kaip yra pasakęs pats ne vieną knygą išleidęs Algimantas Čekuolis, kai turi ką pasakyti, knygos gimsta kaip vaikai – iš meilės.
 
Taip atrodo Rasos pradėta piešti knygos iliustracija.
 
 
– Abi turite vaikų. Ar jums rašant ir piešiant iliustracijas jie dalijosi savo patarimais bei kritika?
 
E.: Iš mano trijulės didžiausia pagalbininkė – vidurinėlė Agota. Jai devyneri, ji pati rašo įvairias istorijas, jai pirmajai aš ir pristatau naują kūrinį. Man jos nuomonė labai svarbi. Vyriausiasis vienuolikmetis Anupras mano, kad jis yra jau už mano rašomų istorijų ribų, tačiau taip pat visas perskaitęs. Dvimetė Abigailė kol kas labiau mėgsta knygas su paveiksliukais, mano istorijos jai dar per ilgos, neturi tiek kantrybės.
 
R.: Mano mažasis – labai meniškas. Jis turi tvirtą nuomonę ir meno pojūtį. Aš jam dažnai parodau, kai nupiešiu. Jis pasako, jei kas negerai, netikroviškai, bet iš esmės jam patinka, ką aš darau. Didysis – loginio mąstymo mėgėjas, su menu draugauja edukaciniais tikslais. Jis, žinoma, pasidžiaugia mano darbu, bet jei mažajam rodau procesą, tai didžiajam – rezultatą.
 
– Papasakokite apie savo pirmąją knygą.
 
E.: Knygoje „Meškių istorijos. Lubinų labirintas“ yra šeši pasakojimai, skirti 4–8 metų vaikams. Meškiams nutinka tokių dalykų, su kuriais susiduria ir vaikai: jie išgyvena baimę, sužino, kaip ją įveikti, klysta, taiso klaidas, mokosi dalytis, draugauti, sprendžia iškilusius klausimus. Norisi papasakoti taip, kad vaikai patys pasidarytų išvadas, gilintųsi, aiškintųsi. Kartu tai puiki proga tėvams ir vaikams pakalbėti apie esminius dalykus. Knygoje atidavėme duoklę ir šalims, kuriose gyvename: viena istorija yra olandų pasakos, kitą – kinų pasakojimo motyvais.
 
R.: Man neužteks šių puslapių (juokiasi). Ši knygelė man tarsi kūdikis, trečias sūnus. Pirmiausia, mūsų knyga apie amžinas vertybes: draugystę, meilę, melagystes, baimę, apie tai, kas gyvenime visais laikais buvo, yra ir bus svarbu. Svarbiausia šioje knygelėje, kad vaikai suprastų, jog iš bet kokios situacijos yra išeitis. Nesmagu būna tik pradžioje, bet jei išsprendei savo problemą tinkamai, ji jau nebe problema.
 
 
Pasak autorių, kiekvienas meškis turi savo istoriją – tereikia ją išgirsti.
 
– Evelina, o kiek laiko trunka sukurti istoriją nuo idėjos iki išbaigto teksto? Rasa, ar ilgai pasiūtas meškiukas keliauja ant piešimo lapo?
 
E.: Visaip būna. Kartais turiu idėją, tada einu vartyti Rasos meškių nuotraukų, kartais – atvirkščiai. Kartais pasakojimas gimsta greitai, tačiau dažniausiai dalimis. Vaikštau su istorija galvoje kelias dienas ar savaites, o atomazga atsiranda ir maudantis duše, ir gaminant vakarienę, ir vaikštant parke. Labai patinka tos nuskaidrėjimo akimirkos. Tarsi iš tamsaus kambario išėjus į lauką, kur ryškiai šviečia saulė.
 
R.: Kai tiksliai žinau, kuris meškutis yra veikėjas, žinau jo pozą, pradedu piešti. Nežiūriu į laikrodį, bet per dvi tris valandas nupiešiu vieną didelį meškį. Daugiausia laiko suryja ne pats techninis piešimas, o sugalvojimas, ką, kaip ir kur piešti. Per dieną galiu nupiešti daugiausiai du piešinius. Po tokios dienos jaučiuosi tarsi anglies vežimą iškrovusi.
 
– Minėjote, kad nesustosite ties pirma knyga, pakeliui ir antroji. Pirmoji sulaukė tokios sėkmės, kad nusprendėte kurti toliau, ar buvo kitaip?
 
E.: Jau leidžiant pirmąją knygą buvo aišku, kad visi pasakojimai į vieną netilps. Parašiau dar porą, ir jau pristatydamos pirmąją knygą žinojome, kad bus antra. Šiandien galime drąsiai pasakyti, kad tuoj vartysime antrąją mūsų knygą „Meškių istorijos. Medaus mainai“.
 
R.: Dabar jau parašyta ir dalis trečios. Negalvojau apie tai, kiek bus knygų, kažkaip buvo aišku, kad tai bus knygų serija.
 
Menininkai kartais tikina, kad, jei gali nekurti, verčiau nekurk. O jūs dar galite nekurti ar jau nebeįsivaizduojate savo gyvenimo be meškių ir jų gyvenimo istorijų kūrimo?
 
E.: Šį posakį vertinu kaip šiek tiek provokuojantį. Kas nėra labai užsidegęs, tą ir sustabdys, o kas nori rašyti, turi idėjų, toks pasakymas gali paskatinti įrodyti, jog yra visiškai priešingai. Žinoma, nenumirčiau nerašydama istorijų apie meškius, bet man smagu kurti, gauti atsiliepimų, kad kitiems patinka skaityti – tai alyva mano lempai. Šiuo metu jaučiuosi savo rogėse.
 
Rasos siūti meškučiai tapo knygų veikėjais.
 
 
R.: Arba aš ne menininkė, arba dar nepasiekiau tokio lygio, kad galėčiau nekurti. Aš negaliu nekurti. Meškučiai gyvena mano širdyje, galvoje, visur. Siuvimas ar piešimas – tai tik išraiškos formos. Piešdama antrąją knygą nesiuvau meškių. Kai baigiau, paėmiau į rankas medžiagas, ir apėmė toks saldumas, toks gerumas... Po kelių dienų siuvimo vėl pradėjau dairytis, ką čia nupiešus. Viena veja kitą, nežinau, kada sustoti. Mėgaujuosi tuo, kad turiu visas sąlygas kurti, nesvarbu, kokias priemones ar raiškos būdus naudočiau. Nejaugi galima atsisakyti tokio malonumo?
 
 
  

Žymos: Sigita Limontaitė, Menas, Kūryba, Vaikai

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Taksi automobilis lekia visu greičiu. Keleivis vairuotojui:

– Vairuotojau, važiuokite atsargiau. Manęs namuose laukia žmona ir penki vaikai.

Taksistas:

– Ir čia jūs man kalbate apie atsargumą?