Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Vilis Normanas   |   2010-05-28

Žmogus be tėvynės

  
Žmogus be tėvynės

Jis nuolat keliauja, nes negali ilgai būti vienoje šalyje, viename mieste, vienoje vietoje. Jo namai – visas pasaulis.

ent="text/html; charset=utf-8" http-equiv="Content-Type">

Stanislovas Tomas baigia teisės doktorantūros studijas Madride, tačiau nuolatos blaškosi tarp Europos ir JAV didmiesčių: Paryžiaus, Niujorko, Oslo, Madrido, Venecijos, Briuselio. Kas jis – naujasis pasaulio pilietis?

 

 

– Stanislovai, tavo patirtis – unikali, mokeisi tokioje gausybėje miestų, kad visus sunku ir išvardyti. Kas tai: noras pamatyti kuo daugiau, ar savo vietos po saule paieškos?

 

– Nuo pat vaikystės buvau apsisprendęs emigruoti iš Lietuvos. Prisimenu, kaip tais laikais per televizorių pradėjo rodyti Vakarų parduotuves, jų gerovę, o Lietuva tada dar buvo Sovietų Sąjungoje – bananų buvo mažai, žaislai negražūs.

 

Deja, po Nepriklausomybės mūsų šalis nieko įspūdingo nepasiekė. Pagal BVP vienam žmogui Lietuva tik viena vieta lenkia Rusiją. Iš esmės tai reiškia, kad paprasto piliečio pajamos Lietuvoje ir Rusijoje vienodos.

 

Bet emigracija tikrai nėra vien noras gyventi turtingesnėje pasaulio dalyje. Vilniaus universitetas negali duoti tau net dešimtadalio to intelektinio kultūrinio gyvenimo, kurį gali gauti Paryžiuje arba Niujorke. Be to, turbūt turiu psichologinį poreikį nuolat keisti kultūrinę ir tautinę aplinką. Jau metus vos ne kas savaitę keičiu valstybę. Jeigu reikėtų apsispręsti dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, turbūt rinkčiausi Paryžių, Niujorką ar kur nors prie šiltos jūros.

 

 

– Esi teisininkas. Kurioje iš šalių, tavo manymu, geriausia teisinė sistema?

 

– Žiūrint kokie tavo interesai. Nėra universalių atsakymų. Jeigu žvelgtum iš paprasto žmogaus perspektyvos, JAV teisė žmogų gina labai gerai. Pvz., amerikietiškas teismas priteisė poniai Liebeck 600 tūkst. dolerių iš „McDonald’s“ už tai, kad jai pardavė per karštą kavą (82 laipsnių), o ji ta kava apsipylė. Tinkama temperatūra laikoma 60 laipsnių. Tuo tarpu už nužudytą sūnų Europos žmogaus teisių teismas motinai skiria 2000 eurų kompensaciją...

 

Kita vertus, jeigu nori protestuoti prieš Vyriausybę, geriausia tai daryti, pvz., Vokietijoje. O JAV „mentai“ muš tave daug stipriau nei Lietuvos ar Rusijos – kovoti prieš Niujorko policiją beprasmiška.

 

 

– Paryžius, Niujorkas, Londonas, Berlynas, Oslas, Venecija, Briuselis, San Marinas... Už kokius pinigus keliauji?

 

– Iš doktoranto stipendijos ir algos, su pigių skrydžių kompanija „Ryanair“. Taip pat keliauju pas klientus jų sąskaita.

 

 

– Kaip sekasi Madride?

 

– Esu užsiėmęs doktorantūra. Madrido autonominiame universitete esu priskirtas prie dviejų mokslinių tyrimų centrų. Žiūriu, kaip čia kokią knygą išspausdinti, disertacijos santrauką. Tyrinėju vietinius barus. Myliu Ispaniją.

 

 

– Turi teisinių paslaugų įmonę Paryžiuje. Kaip sekasi verslas?

 

– Įkūriau ją prieš metus. Tiesą sakant, iki šiol tai vertinau kaip antraeilį užsiėmimą po doktorantūros, kurio reikės rimčiau imtis „po to“. Dabar doktorantūra eina į pabaigą, tad ši įmonė taps mano gyvenimo centru. Netrukus kelsiu ją į Liuksemburgą.

 

 

– Kodėl?

 

– Mažesni mokesčiai, geresnės sąlygos įdarbinti žmones (pigiau kainuoja), geresnė valstybės parama besikuriančiam verslui. Be to, šiuolaikinėje Europoje visiškai nesvarbu, kokioje valstybėje esi registruotas – dirbti gali visur.

 

 

– Ar tau, kaip kosmopolitui, dar egzistuoja tėvynės sąvoka? Ir ką ji reiškia?

 

– Tėvynė – tai labai įdomus jausmas. Kai amerikiečiai man sako, kad nėra tokios valstybės kaip Lietuva, yra Europos Sąjungos savivaldybė (provincija, rajonas) Lietuva, aš įsižeidžiu. Nors jie, manau, teisūs. Mūsų vaikai mąstys būtent tokiomis kategorijomis.

 

Labai myliu Paryžių, Niujorką, Amsterdamą, Briuselį, Veneciją, Liuksemburgą ir Madridą. Visada grįžtu ten kaip namo. Mano tėvynė – tai medžiai, kurie augo mano kieme vaikystėje Lietuvoje, tai mano studentiški bendrabučiai Belgijoje, tai Sorbonos universiteto pastatas Paryžiuje, tai olandų kalba ir Amsterdamo skvotas, kuriame kažkada gyvenau... Manau, kad žmogus gali turėti keletą tėvynių. Kuo daugiau, tuo geriau. Jokiais būdais nesiečiau žodžio „tėvynė“ su „respublika“, „vyriausybe“ arba „prezidentu“.

 

 

– Gynei teismuose R. Paksą, konsultuoji V. Uspaskichą – tiki jų teisumu?

 

– Matai, jokios objektyviai egzistuojančios „teisės“ nėra. Esu teisinis ateistas. Teisės nėra – yra tik daugiau ar mažiau chaotiškos reguliacinės praktikos. Pagrindinis kaltinimas Paksui – kad jis suteikė Lietuvos pilietybę J. Borisovui. Na, ir kas? Aš turėsiu 10 pilietybių. Duok, Dieve, Borisovui turėti 10 pilietybių, ir tau to paties linkiu.

 

Visas kitas diskursas apie Pakso „nusikaltimus“, kaip sakė Paryžiaus profesorius Jacquesas Derrida, yra masturbacinės fantazijos. Ar Paksas geras prezidentas – čia jau klausimas ne teisininkui.

 

V. Uspaskicho byla panaši. Lietuva turi labai įdomią politinę kultūrą. Kartais prieš kai kuriuos politikus susivienija visi iki paskutinio, bet prieš tuos, kurie daro valstybei daug didesnę žalą, žmonės taip nesivienija. Jeigu visiems galiotų vienodos taisyklės, byla prasidėtų tikrai ne jam. Tarp kitko, man patinka jo daina „Verta“.

 

 

– Ar tiesa, kad teisininkas, jei nori, gali įrodyti bet kurio žmogaus kaltę?

 

– Vienas mano disertacijos tikslų – parodyti, kad teisėje neįmanoma nieko įrodyti – ir kad teisėje neįmanoma nieko neįrodyti. Viskas priklauso nuo to, kas nustato „įrodymo“ standartą.

 

 

– Koks tavo patarimas tiems, kurie norėtų gyventi taip, kaip tu?

 

– Nemanau, kad mano kelias turėtų būti kažkoks pavyzdys. Viena mano vaikystės draugė iš Rusijos paėmė paskolas studijoms iš trijų bankų (tais laikais tai buvo beveik teisėta), metė studijas po pirmo kurso ir iš tų pinigų atidarė parduotuvę. Dabar ji turi labai daug parduotuvių, namą Maskvoje, namą Barselonoje ir daug įspūdingesnę banko sąskaitą. Jai – 29 metai. Jos anūkai bus jai dėkingi. Ji man visada sakė, kad studijas reikia mesti. Bet turbūt nereikia bijoti rizikuoti, reikia turėti gaivų ir kūrybingą požiūrį. Jeigu matai, kad apsimoka mesti studijas – mesk. Jeigu jauti, kad gali padaryti įdomų mokslinį įnašą – eik iki doktorantūros. Deja, dauguma daktaro disertacijų niekam nereikalingos. Tokiais atvejais geriau investuoti jėgas kitur.

 

Nepatarčiau studijuoti JAV ar Anglijoje – brangu, o jų kokybė tikrai neverta tokių pinigų. Geriau rinktis Prancūziją, Vokietiją, Beniliukso šalis, Skandinaviją. Matai, jeigu JAV moki 50 000 dolerių per metus, o kontinentinėje Vakarų Europoje – apie 100 eurų per metus, vadinasi, amerikiečiai turi pasiūlyti tau kažką, ko Europoje net įsivaizduoti negali. Bet taip tikrai nėra. Vidutinis JAV ar JK universitetas gerokai atsilieka nuo Ispanijos vidurkio. Man nesuprantama, kad JAV ir Anglijoje gavęs bakalauro laipsnį tu jau gali pradėti dirbti profesoriumi. Paimkime, pvz., geriausią Amerikos universitetą Harvardą. Iš 93 Harvardo teisės profesorių tik 6 turi teisės daktaro laipsnį. 42 iš 93 neturi net magistro laipsnio. Tuo metu Vokietijoje ir Prancūzijoje kiekvienas profesorius turi ne tik daktaro laipsnį, bet ir habilitaciją.

 

Amerikiečiai mėgsta sakyti, kad jų universitetai orientuoti į praktiką, bet tik apie penktadalis profesorių be magistro diplomo yra buvę advokatai (vertėsi praktika). Tuo tarpu Madride profesorių-advokatų yra apie 70 proc. Be to, Londone ir Niujorke profesoriai, kurie turi tik bakalauro laipsnį ir net nėra parašę bakalaurinio darbo, vadovauja... doktorantams. Mums Paryžiuje ir Vakarų Europoje tai skamba juokingai.

 

Bet kuriuo atveju, visada patariu emigruoti.

 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Godus moka du kartus. Bukas moka tris kartus. Mokesčių mokėtojas moka visada.