antradienis, lapkričio 30 d.
Šalia Panevėžio – jurginų jūra
Sekundė
Sekundė
Jurginai

Apsilankius Panevėžio rajone, skaistgirietės jurginų augintojos Virginijos Gasiūnaitės sodyboje neįmanoma neaiktelėti iš nuostabos. Amą atima įvairiaspalvė spalvų jūra prie gėlininkės namų: vos pražydę ir jau bebaigiantys žydėti, aukštaūgiai ir žemi, įvairiausių spalvų, dydžių jurginai.

V. Gasiūnaitės kolekcijoje – per 1000 jų veislių, o kiek pačių kelmų, nebesuskaičiuoja net pati gėlininkė.

„Sako, jurginas – rudens pranašas, rudens gėlė. Sakyčiau, gal daugiau vidurvasario pranašas, nes pražysta nuo liepos vidurio, o žemaūgiai žydi jau antroje birželio pusėje“, – pasakoja šių gėlių mylėtoja.

Jurginus skaistgirietė augina daugiau nei dvidešimt metų.

„O kur rasite kitą gėlę, kuri tiek ilgai žydėtų? Visa spalvų gama – nuo balčiausios iki juodžiausios. Ir žiedo forma, ir dydis – viskas žavi“, – pasakoja V. Gasiūnaitė.

Nuolat atnaujinamoje jos kolekcijoje yra ir apdovanojimus pelniusių veislių, ir išvestų pačios skaistgirietės. Kaune 2018-aisiais surengtoje pirmoje tarptautinėje jurginų parodoje V. Gasiūnaitės išvestas jurginas „Otilija“ skinamų jurginų grupėje laimėjo pirmąją vietą, pernai tokio paties įvertinimo sulaukė ir kita jos išvesta veislė „Vaidilos ainis“. Kad jurginų jūrą papildytų nauja veislė, reikia laiko. Jos savybės išryškėja, susiformuoja maždaug trečiais ketvirtais augimo metais.

„Kad žinočiau, kokio aš neturiu“, – juokiasi gėlininkė, paklausta, kokio dar jurgino norėtų į savo kolekciją. O ji kasmet atnaujinama. Naujokus skaistgirietė dažniausiai atsiveža iš Latvijos, taip pat atsisiunčia iš Olandijos.

Gamtos išdaigos

Meilė jurginams nėra pigi. Atliekamus gėlių gumbelius pavasarį V. Gasiūnaitė parduoda. Jei kam labai reikia, parduoda ir žiedus. Ji sako pastebėjusi žmonių įsitikinimą, jog jurginai ilgai nesilaiko. „Bet yra veislės, kurių žiedai laikosi gerokai ilgiau negu rožės“, – pasakoja augintoja.

Jurginai kenčia nuo gamtos išdaigų ir šiaip reikalauja nemažai darbo, kai kurie lūžta ir nuo savo pačių žiedų svorio. Kartais ir patys jurginai iškrečia pokštą iš to paties kelmo pražysdami skirtingomis spalvomis. V. Gasiūnaitė kas rytą apžiūri savo įvairiaspalvę plantaciją, nuskabo nužydėjusius žiedus.

Taip ne tik gražiau, bet ir augalas augina stipresnį gumbą. Patyrusi jurginų augintoja pataria, kad reikia tiesiog nutraukti nužydėjusį žiedą, kad kotelyje neliktų skylutės. Kitu atveju ten pribėgs vandens ir šaka pradės pūti. Jurginų Virginija nepataria ir laistyti.

„Jei karšta ir paliesi, jie pradės žemėse šusti. Paliek tokį jurginą, virti pradės“, – moko gėlininkė. Anot jos, lieti jurginus galima nebent tik vėlai vakare arba labai anksti ryte besisukančiu purkštuku – per lapus.

Kasa kelias savaites

V. Gasiūnaitės teigimu, daugelį nuo jurginų auginimo atbaido darbas. Pavasarį šias gėles reikia susodinti, rudenį – iškasti, žiemą – išsaugoti rūsyje. Prie jurginų Virginija dirba viena – niekam nepatiki tokios atsakomybės. Paruošti žiemai visus jurginus jai užtrunka apie porą savaičių.

„Pirmomis dienomis nukasu apie pusantro šimto kerų, o į pabaigą jau labai tingisi“, – juokauja V. Gasiūnaitė. Gėlių kolekcininkė tikisi, kad šiemet jos jurginai vešės bent iki spalio vidurio. Nors jurginai nėra lepūs, bet ir juos užpuola ligos.

Pasak V. Gasiūnaitės, pagrindinė ir pati pavojingiausia yra vėžys. Šis gali sunaikinti visą gėlių kolekciją. „Kai kas sako – išroviau ir išmečiau. Sergantį reikia deginti, naikinti, bet nedėti į kompostą. Arba nukasa jurginus, stiebus susmulkina ir užaria. Negalima taip daryti – ligų viešbutį palieka“, – patarimais dalijasi gėlininkė.

2021 09 11 21:30
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt