trečiadienis, gegužės 27 d.
O. Sencovas: „Sapne dar esi laisvas žmogus, bet prabundi – tu kalėjime“
Evaldas Labanauskas

„Kalėjimas – labai gera gyvenimo mokykla, ir nesigailiu šios patirties. (...) Aš paprasčiausiai bandžiau likti žmogumi, nes kalėjimas žmones laužo, gadina labai stipriai“, – interviu IQ teigė Ukrainos režisierius ir aktyvistas Olegas Sencovas. Su juo Strasbūre kalbėjosi žurnalistas Evaldas Labanauskas.

Jo nepalaužė nei 20 metų kalėjimo nuosprendis už išgalvotus kaltinimus, nei penkeri metai už grotų. Lapkričio pabaigoje stojęs prieš Europos Parlamentą, kuris dar 2018 m. jam skyrė Sacharovo premiją, atrodė pasitikintis savimi. Sakė kalbą iš širdies, ne iš lapelio. Kalbėjo tvirtai, trumpais sakiniais, darydamas pauzes – suteikdamas laiko klausytojams ne tik išgirsti, bet ir suvokti tariamus žodžius: „Sacharovo premiją vertinu ne kaip asmeninį prizą, o kaip skirtą visiems ukrainiečių kaliniams Rusijoje, belaisviams, kareiviams fronte...“

„Aš netikiu Vladimiru Putinu ir kviečiu jus netikėti, – ragino 145 dienas Rusijos kalėjime badavęs ukrainietis: – Jei galvojate ištiesti ranką V. Putinui, prisiminkite 13 tūkst. žuvusių, visus kalinamus, kankinamus, žūstančius...“

Jo nesutrikdė ir vėliau spaudos konferencijoje vieno žurnalisto užduotas klausimas, peršantis mintį, kad civilius žudė ne tik pabėgusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus pajėgos, bet ir protestuotojai. „Rusijos propagandos antraštėmis kalbate…“ – atrėžė O. Sencovas ir nuosekliai paaiškino situaciją.

Kitą dieną su O. Sencovu susitikau akis į akį. Iš pradžių jis įtariai pasižiūrėjo išgirdęs, kad nereikia vertėjo iš rusų kalbos, bet išklausęs, kad mes iš Lietuvos, iškart nuvijo įtarimus ir gal net nuovargį po keliasdešimto interviu per pastarąsias dienas: „O, neseniai buvau Vilniuje, „Laisvosios Rusijos“ konferencijoje, bendravau tiek su oficialiais jūsų pareigūnais, tiek su Maskvos opozicija – Gariu Kasparovu ir kitais. Vilniuje lankiausi pirmą kartą ir man labai patiko ir virtuvė, ir alus, ir miestas, ir žmonės.“

– Ačiū už šiuos gerus žodžius. Tęsiant temą – ką manote apie Rusijos opoziciją?

– Savo sąjungininkais laikau tik tuos Rusijos opozicijos atstovus, kurie mano, kad Krymas – tai Ukraina. Paprastas klausimas, kuris identifikuoja savus. Vienas klausimas ir teisingas arba neteisingas atsakymas. Iš karto suprantu, ar jis mano sąjungininkas, ar ne.

Tarkime, Aleksejus Navalnas taip pat yra aktyvus opozicijos atstovas, net pats stipriausias ir ryškiausias iš visos opozicijos, bet Krymo klausimu jis nėra Ukrainos pusėje, todėl nėra mano sąjungininkas.

Taip pat manau, kad Krymo klausimas gali būti išspręstas tik pasikeitus Rusijos valdžiai: kai šalis taps demokratiškesnė, kai žlugs dabartinis režimas. Tada bus galima išspręsti ir Donbaso, ir Krymo klausimą. Donbaso – lengviau, Krymo – sunkiau, nes rusai išsiskirti su Krymu bent kol kas nepasiruošę.

– Vis dar turite vilties, kad Rusijoje kada nors kas nors pasikeis?

– Toli eiti nereikia – jūsų, Lietuvos, pavyzdys. 1940 m. jus okupavo Sovietų Sąjunga. Be šūvio įvedė savo pajėgas – priešintis buvo beprasmiška kaip ir Kryme. Tos mašinos nebuvo įmanoma sustabdyti. Taip pat buvo surengtas referendumas, kad neva jūs visa tai, t. y. savo okupaciją, pripažįstate. Kai kas buvo patenkintas, bet dauguma – ne. Krymo situacija šiek tiek kitokia, bet labai panaši. Tarptautinė bendruomenė jūsų okupacijos nepripažino, įvedė sankcijas, bet nieko nevyko 50 metų.

Dabar toks variantas irgi įmanomas, kad galbūt reiks laukti panašiai. Gal ne 50 metų, gal mažiau, bet tai ilgalaikė strategija.

Galiausiai jūs sulaukėte savo ir mes sulauksime savo. Nesėdėsime sudėję rankų ir dirbsime ta linkme.

Krymo sugrąžinimo klausimo išspręsti gruodžio 9 d. (Normandijos formato susitikimas, kuriame dalyvavo Ukrainos, Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos vadovai Paryžiuje – IQ past.) neįmanoma. V. Putinas dėl to niekada nenusileis, bet jis nėra amžinas, ir teisybė bus atkurta, nes tuo suinteresuota visa tarptautinė bendrija. Jei šis precedentas liks, rytoj bet kuri kita valstybė, kurioje atėjusi nauja vyriausybė taps agresyvesnė, galės pasiremti šiuo pavyzdžiu. Manau, jog visi suinteresuoti, kad taip neįvyktų.

– Kalbėjome apie ateitį, o dabar sugrįžkime į praeitį. Kai jus 2014 m. suėmė Kryme, ką pagalvojote? Kad tai klaida ir viskas greitai susitvarkys?

– Tik žmonėms čia, Europoje, gali atrodyti, kad tai buvo nesusipratimas, o aš tris mėnesius prabuvau Maidane ir mačiau, kaip žudomi nekalti žmonės vien dėl savo pozicijos. Buvau Kryme – ten taip pat žudė mūsų aktyvistus: kai ką rasdavo pakartą, kai kurių nerasdavo – dingo du mano draugai. Net jų kūnų neranda jau penkerius metus. Žudė kariškius, šturmuodami ukrainiečių karinius dalinius – pats padėjau išnešti kariškių kūnus. Visa tai mačiau savo akimis.

Taip, buvo mažai kraujo – apie 15 žuvusių, apie 30 dingo be žinios. Tai ne tokios didelės aukos, bet tai realūs žmonės, kurie žuvo per Krymo užėmimą.

Todėl puikiai supratau, kaip rizikuoju. Puikiai supratau, kad esu Rusijos priešas, nes palaikau Ukrainą. Kai mane sulaikė civiliais drabužiais vilkintys žmonės, supratau, kad tai ne klaida – atėjo tikrai manęs. Jie, žinoma, neprisistatė ir iš pradžių buvo pavojus, kad tai esą „savigynos“ atstovai – aktyvistai, kurie niekam nepaklūsta ir kurie gali daryti viską, kas jiems šauna į galvą, t. y. manęs irgi niekas niekada nesuras.

Kai paaiškėjo, kad tai FSB (Rusijos federalinės saugumo tarnybos) darbuotojai, supratau, jog manęs nenužudys, bet tai – rimta ir ilgam. Kai mane suėmė, iš karto pasakė, kad „tavęs nepaleisime“.

– Kai jus pasodino į Rusijos kalėjimą, kas buvo sunkiausia?

– Į bet kurį kalėjimą – Rusijos ar Lietuvos – patekus, iš pradžių ištinka šokas. Sunku susitaikyti psichologiškai ir fiziškai pirmąsias dvi savaites. Pats sunkiausias dalykas kalėjime – atsibudimo momentas. Tos pirmosios dienos… Nes sapne tu dar esi laisvas žmogus, sapnuoji gyvenimą laisvėje, bet prabundi – tu kalėjime. Nuo pirmos sekundės užplūsta informacija apie tai, kas tau nutiko. Ir tos pirmosios atsibudimo sekundės yra sunkiausios.

Vėliau pripranti. Pamažu visi sapnai tampa apie kalėjimą: sėdi ir sapne, ir dieną. Pirmą kartą, kai mane įvedė į kamerą – du ir trys metrai, net praeiti sunku, apsisukti nėra kur – galvojau, jog neįmanoma čia išbūti net dieną. Prasėdėjau dvejus metus ir nenumiriau. Žmogus prie visko pripranta.

– Kaip kiti kaliniai elgėsi su jumis? Juk buvote jiems Ukrainos nacionalistas, „banderovcas“?

– Taip, žinoma, daugeliui kitų kalinių, kuriuos paveikė propaganda, aš buvau priešas. Nekęsti per televizorių matomo žmogaus ar šalies – lengva, bet čia pat, gyvai, kai jis yra šalia – visai kas kita. Kaip kare – šaudyti į taškelį toli yra lengva, o nužudyti žmogų peiliu iš arti – sunkiau, nes matai jį gyvą. Tas pats buvo ir kalėjime – nekęsti gyvo žmogaus buvo sunkiau.

Netylėdavau, kai klausdavo mano nuomonės, nes jos nekeičiau nei iki kalėjimo, nei jame, nei išėjęs iš jo. Buvo ne konfliktų, o greičiau nesupratimo, pasyvios agresijos, priešiškumo ypač iš kalėjimo prižiūrėtojų.

Kita vertus, jie negalėjo su manimi susidoroti, imtis fizinės jėgos – bijojo, nes į mane buvo nukreiptas tarptautinis dėmesys, tai buvo tarsi šarvai.

Vis dėlto niekšybes, šunybes jie moka daryti labai gerai. Kalėjime Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Europos Parlamentas ir Sacharovo premija yra labai toli, ir seržanto, kuris atėjo pas mane, tai nejaudino. Jam į viską buvo nusispjauti, išskyrus savo viršininką, kokį nors leitenantą. Visa kita jam neįdomu. Todėl buvo mažų provokacijų, kuriomis bandyta įtraukti į tą purvą, ir kiekvieną dieną teko kovoti už savo savigarbą.

– Po penkerių metų, praleistų Rusijos kalėjimuose, vis tiek kažkas liko. Kas?

– Kalėjimas – tai labai gera gyvenimo mokykla, ir nesigailiu šios patirties. Reikia priimti tai, ką duoda likimas. Aš dėl nieko niekada nesigailiu. Mano gyvenimas buvo sunkus ir iki kalėjimo. Tad šis išbandymas nebuvo pirmas mano gyvenime ir gal man pavyko jį išgyventi lengviau nei kitiems. Aš paprasčiausiai bandžiau likti žmogumi, nes kalėjimas žmones laužo, gadina labai stipriai. Nieko gero ten iš jų neišlenda – tik bloga. Žmogus net pats nesuvokia, kokiems niekšingiems veiksmams jis gabus.

Tikriausiai žinote tą žymų eksperimentą JAV universitete, kai kelias savaites vieni savanoriai buvo kaliniais, o kiti – prižiūrėtojais, kurie tapo sadistais. Tai tebuvo dviejų savaičių žaidimas, o kai dirbi dešimt metų ir tai ne žaidimas? Sunku nusakyti, iki kokio lygio sugenda prižiūrėtojai, kurie yra nebaudžiami ir gali daryti, ką nori, kankinti žmones. Jie labai smarkiai sugadinti. Tai baisi sistema.

Nėra jokio įsakymo iš viršaus tave kankinti, bet tave kankina. Kodėl? Jie patys nežino – jie gali kankinti ir kankina. Ir nebūtinai tai fizinis smurtas, jie psichologiškai gali taip sutrypti, kad žmogus pats į kilpą lenda.

Visa tai buvo, bet jiems su manimi nepavyko.

– Ar daug draugų nusisuko nuo jūsų po pastarųjų penkerių metų įvykių?

– Iki 2014 m. gyvenau aktyvų socialinį gyvenimą ir Kryme, ir Kijeve, kur važiuodavau keletą kartų per mėnesį, iš pradžių su kinematografiniais, vėliau su aktyvistiniais reikalais. Taip pat važinėjau po Europą, todėl buvo su kuo palyginti situaciją Ukrainoje. Turėjau daug draugų.

Kodėl sulaukiau tokio didelio palaikymo? Aš nebuvau labai žymus režisierius, bet mane daug kas pažinojo asmeniškai. Turėjau daug draugų Kijeve, todėl mane areštavus kilo didelė banga. Daugelis mane pažinojo, kas aš, koks aš. Tiesa, dabar esu dar labiau žinomas.

Užėmus Krymą, ten įvyko labai didelis susiskaldymas. Daugiau nei pusė draugų buvo už Ukrainą, beveik visi jie išvažiavo į žemyninę Ukrainą, ne iškart, bet per metus. Dalis draugų stojo į Rusijos pusę ir su kai kuriais jų nepalaikau santykių. Su trečiais ši situacija neišskyrė. Jie turi vieną poziciją, aš – kitą, ir mes bent jau nesipykstame. Vienas toks draugas labai padėjo mano šeimai, net daugiau nei kiti, kurie kaip ir atrodo už Ukrainą, bet liko Kryme ir tyliai sėdi.

Vis dėlto tai labai sunki situacija – šeimos išsiskyrė, vyrai ir žmonos pasuko skirtingais keliais. V. Putinas – nusikaltėlis ne tik dėl to, kad nužudė 13 tūkst. žmonių, jis sugriovė dviejų tautų, šeimų santykius.

Su vyresniąja seserimi nebendrauju, nes ji palaikė V. Putiną dar iki mano arešto, o vėliau visiškai atsižegnojo nuo manęs. Jai negaliu nieko įrodyti. Žmonės fanatiškai tiki tuo, kuo tiki, mano, kad viską daro teisingai, ir kitos nuomonės neprisileidžia. Tai labai liūdna.

Už lango važiuoja BTR šarvuočiai ir sakai: „Žiūrėkite, tai okupacija.“ Jie sako: „Ne, jie mus išlaisvina.“ Nuo ko? Jūs blogai gyvenote? Kryme nebuvo nei teroro aktų, nei sprogdinimų, jokių konfliktų – gyvenome ramiai. O dabar mus taip supriešino, išdraskė. Visą tą agresiją atnešė ne Maidanas, ne „banderovcai“, o V. Putinas.


O. Sencovas

Gimė 1976 m. liepos 13 d. Simferopolyje rusų šeimoje.

1993–1998 m. studijavo ekonomiką Kijeve, vėliau Maskvoje lankė režisūros ir scenarijų rašymo kursus.

2008 m. sukūrė pirmuosius trumpametražius filmus, 2012-aisiais su juosta „Žaidėjas“ debiutavo Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje.

2013 m. tapo „Automaidano“ judėjimo aktyvistu, o 2014-aisiais per Krymo okupaciją organizavo maisto tiekimą karinėse bazėse įkalintiems Ukrainos kariams.

2014 m. gegužės 11 d. areštuotas esą įtariant rengus teroro aktą.

2015 m. rugpjūčio 25 d. Rusijos teismas skyrė 20 metų kalėjimo.

2018 m. gegužės 14 d. kalėjime paskelbė bado akciją, kuri truko 145 dienas.

2019 m. rugsėjo 7 d. išlaisvintas Rusijai ir Ukraina sutikus apsikeisti kaliniais ir karo belaisviais.

2020 03 17 08:08
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt