sekmadienis, gegužės 31 d.
Akmenukai laisvės batuose
Ovidijus Lukošius

Žurnalas IQ kas dvejus metus Kovo 11-osios išvakarėse skelbia „Kada pavysime Švediją?“ indeksą. Mūsų redakcija, vertindama įvairius rodiklius (išsamiau apie tai skaitykite „Politikos“ skyriuje), matuoja Lietuvos ir Švedijos išsivystymo skirtumą. Šiam, kaip ir kiekvienam indeksui, stengiamasi parinkti kuo objektyvesnius ir nebylesnius rodiklius, išreiškiamus skaičiais, procentais ar reitingų eilės numeriais.

Turime pripažinti ir pasidžiaugti, kad per tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuva padarė milžinišką pažangą ir gerokai priartėjo prie Švedijos, nors ši irgi nestovi vietoje. Kasmet didėjantis Baltijos valstybių ir kitų iš SSRS išsivadavusių šalių atotrūkis tik patvirtina, kad atvira ekonomika, laisvoji rinka, demokratija, žodžio laisvė yra ne tik vertybės, bet ir priemonės gerovei kurti.

Spartesnis nei Švedijos ekonomikos augimas, prie vakarietiškų artėjančios ne tik prekių ir paslaugų kainos, bet ir gyventojų pajamos siunčia žinutę, kad likučiui iki Švedijos ištirpdyti nereikės dar trisdešimties metų. Optimistiškai nuteikia ir debesų link šaunančios pažangą iliustruojančios grafikų kreivės.

Tačiau, į žvaigždes pakelta galva žengiant priekin, anksčiau ar vėliau teks tėkštis užkliuvus už akmens ar grumsto. Tenka pripažinti, kad ne kartą jau tėškėmės. Ir geriau nei nebyli statistika tai iliustruoja kasdienybės vaizdeliai. Štai keletas jų.

Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis. Vienas į skandalus įsipainiojęs ministras, Vyriausybės rūmuose užkluptas nepatogaus žurnalisto klausimo, tiesiog atsuko į kamerą nugarą ir nuėjo. Tai buvo akibrokštas ne žurnalistui, net ne televizijos žiūrovams, bet visiems piliečiams. Užuot pasiaiškinęs, ministras atsuko tautai nugarą. Praėjo dar kelios dienos ir jis nebebuvo ministru.

Kai dviejų svarbiausių politinių jėgų karvedžiai yra paralyžiuoti spręsti svarbiausias šiuo metu švietimo problemas, valstybės perspektyvos ir jaunų piliečių ateitis skęsta miglose.

Savaitės iki nepriklausomybės trisdešimtmečio. Tuose pačiuose Vyriausybės rūmuose ministras pirmininkas, sulaukęs visiškai nekalto klausimo apie jo atostogų planus, tik išpučia akis ir drebia atsakymą, supraskite, ne jūsų čia reikalas. Prieš keletą savaičių tas pats ministras pirmininkas, išgirdęs jam nemalonų žurnalistės klausimą, tik pasisuko ant kulno ir nužygiavo koridoriumi – kaip ir anų laikų veikėjas, atsuko tautai nugarą.

Apleista švietimo sistema vaiposi keisčiausiomis grimasomis. Pustuštės kaimų mokyklos tęsia skurdo dinastijas, o atžalų ateitimi susirūpinę tėvai maitina įvairiomis prasmėmis šešėlinę korepetitorių rinką. Tuo tarpu dviejų didžiausių partijų lyderiai asmeniniais pavyzdžiais demonstruoja poziciją šiuo esminiu valstybės raidos ir ateities klausimu.

Savo vaikus į Ispaniją išsiuntęs mokytis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis ir žemės ūkio milijonierius Ramūnas Karbauskis švietimo sistemos parodija tapusias kaimo mokyklas prilygino kultūros židiniams, o jose likusius mokinius pavertė savo nostalgiško kolūkinio populizmo įkaitais.

Valstybės negebėjimas kiekvienam vaikui užtikrinti vietos ikimokyklinėje įstaigoje ir banguojantis pradinio išsilavinimo mokyklų lygis padėjo pamatą Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio šeimos privataus švietimo verslui.

Galimybė mokytis užsienyje ar politiko žmonai plėtoti verslą nėra nieko blogo, tai vienos iš tų ypatingų privilegijų, kurias dovanojo Kovo 11-oji. Bet kai dviejų svarbiausių politinių jėgų karvedžiai dėl įvairių paskatų yra paralyžiuoti spręsti svarbiausias šiuo metu švietimo problemas, visos valstybės perspektyvos ir kiekvieno jos jauno piliečio ateitis skęsta miglose.

Šalia pakelių laukuose styrantys žali kryžiai, kurių visoje Lietuvoje prismaigstė protestuojantys ūkininkai, yra ženklas, kad Švedijos galime taip niekada ir nepavyti. Kaip ir vilkikų kolonos, neseniai blokavusios eismą Vilniaus gatvėse.

Mokesčių lengvatų išlepinti, privilegijuota klase tapę ūkininkai, turintys aršių gynėjų visose pagrindinėse šalies partijose, yra pribloškiantis pavyzdys, kaip bus sunku, o gal ir neįmanoma Lietuvoje susitarti, kad kiekvienas turėtų įnešti teisingą indėlį į valstybės gerovę. Ir liautis manipuliuoti, kaip daro dienpinigių sistemą išnaudojantys vežėjai, savo darbuotojus pasmerkdami skurdžiai senatvei ir kitiems piliečiams užkraudami šiems teikiamų socialinių ir medicininių paslaugų naštą.

Minėdami nepriklausomybės trisdešimtmetį pelnytai galėsime džiaugtis šalies pažanga ir laisvės suteiktomis galimybėmis. Stebuklingai pasinaudoję istorijos suteiktu šansu, atstūmę išorės priešus ir įgiję visus įmanomus draudimo nuo jų grėsmės polisus, tapome pavyzdžiu kitoms sovietų imperijos aukoms, kurioms pastaraisiais dešimtmečiais sekėsi gerokai prasčiau. Galime save pasveikinti, kad iš šalies atrodome sėkmingi. Tačiau pradedant skaičiuoti ketvirtąjį laisvės dešimtmetį dažniau reikėtų žiūrėti vieniems į kitus, taip pat į veidrodį. Gal tuomet tikrai pavysime Švediją.

Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius

2020 03 09 11:59
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt