pirmadienis, gegužės 25 d.
Demokratinės brandos spuogai
Indrė Genytė-Pikčienė
Indrė Genytė-Pikčienė

Mūsų jaunai demokratijai greitai sukaks trisdešimt. Nueitas kelias išties įspūdingas: destruktyvų, krizinį šoko ir chaoso pirmąjį dešimtmetį pamažu pakeitė kūrybos ir plėtros etapas. Jis taip pat nebuvo sklandus. Būta klaidų, ekonominių smūgių iš išorės, vidinių nusivylimų. Vadavomės iš geopolitinių pančių ir karpėme struktūrines bei nomenklatūrines praeitos epochos bambagysles. Bet kaskart prieš nuleidžiant rankas vis pavykdavo susipurtyti, persigrupuoti, keistis ir stebinant net save stiebtis į viršų.

Šiandien šalis yra ekonomiškai sėkminga Europos elito klubo narė, kuriai pavyko tikrai nemažai pasiekti. Padarėme didžiausią ekonomikos šuolį visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Pagal vienam gyventojui tenkančio BVP (atmetus kainų įtaką) rodiklį nuo ES vidurkio atsiliekame tik 20 proc., tad vytis liko visai nedaug.

Įsitvirtinome tarptautinėse rinkose. Sparčiai taisėsi ir namų ūkių finansinė padėtis bei gyvenimo kokybė, augo pajamos ir pensijos, traukėsi skurdas. Šalies reputaciją ir ateities galimybes didina įspūdingos nominacijos. Net ir ilgalaikė Lietuvai itin skausminga emigracijos tendencija pagaliau apsivertė. Nors dauguma atvykusiųjų – ne lietuviai, tai pirmas rimtas žingsnis, ambicija tapti traukos centru darbštiems ir veikliems. Visa tai leidžia pasakyti, kad nėra buvę geriau.

Deja, vis dar neišmokome džiaugtis ir įvertinti šių įstabių pasiekimų. Minint Berlyno sienos griūties 30-metį išleistoje Ivano Krastevo ir Stepheno Holmeso knygoje „The Light That Failed“ piešiama „Vakarų liberalizmo dievu nusivylusi“ ir kietesnės rankos besiilginti Vidurio ir Rytų Europa. Regiono valstybės skendi nusivylime. Nors nėra gyvenusios turtingiau ar jautusios saugiau. Tarptautinių institucijų pagalba, narystė NATO ir ES, saugumas ir struktūrinės paramos milijardai – ištrauktas sėkmingas bilietas išsvajotos laimės neatnešė. Ar tiesiog tik per daug išlepino. Juk išlepimas užliūliuoja ir priverčia pamiršti, kad laimę vis dėlto teks susikurti patiems.

Laikas yra kertinė problemos ašis. Trisdešimt metų – per mažai subręsti valstybei, sąmoningai visuomenei, aštriam kritiniam mąstymui. Medžiui, kuris buvo per stipriai nugenėtas, atsitiesti tiesiog davėme per mažai laiko, kad galėtume raškyti prisirpusius vaisius. Todėl ir atrodome kaip nesubrendę paaugliai, kurių raumenys ir kaulai išstypo, tačiau tėčio švarkas vis tiek atrodo juokingai per didelis. Bet ir toliau bandome lygiuotis į suaugusiuosius. O kai nepavyksta ir giliai viduje suprantame savo trūkumus, pykstame, maištaujame, ieškome naujų gelbėtojų.

Ir tada mūsų gelbėti įžengia jo didenybė Populizmas. I. Krastevas ir S. Holmesas išgrynina, kokiais būdais Vidurio Rytų Europoje išaugo tokių kieta ranka ir antieuropietiška retorika pasižyminčių gelbėtojų įtaka. Autoriai taikliai pastebi, kad šios politinės jėgos išnaudojo Vakarų pasaulio „klaidas“: Didžiąją recesiją, migracijos krizę, kraštutinio nacionalizmo jėgų stiprėjimą net pačiose ES senbuvėse. O kur dar savi demokratinės brandos spuogai: išaugusi socialinė nelygybė, korupcija, nepotizmas, nešvarūs žaidimai galia ir įtaka. Visa tai vargina gyventojus, ardo tikėjimą ir skatina nusivylimą.

Tokia terpė antivakarietiškam populizmui itin palanki. Juk lieka tik prieiti, patapšnoti per petį ir užsilipus ant moralinės bačkos visa tai rinkėjų smegenyse perkonstruoti kaip klystkelį, paaštrinant nacionalizmo gaidomis, grėsmėmis tautiškumui, identitetui. Taikoma į jautriausius taškus.

Bet kaipgi šiame Vidurio ir Rytų Europos paveiksle atrodome mes? Kasmet per Sausio 13-ąją socialiniuose tinkluose „prisimename, kodėl esame laisvi“, bet ar vis dar mokame tą laisvę vertinti? Ar išnaudojame jos siūlomas galimybes? Ar irgi išlepome, nuleidžiame rankas ir ieškome lengvesnių kelių, kietos rankos, kuri pasirūpins? Bet ar tikrai galime sau leisti skųstis ir tokią Lietuvą, kokią esame sukūrę šiandien, vadinti Vakarų kopijavimo klaida?

Ir iš tiesų, skaitant minėtą knygą, su ja susijusius straipsnius ir komentarus formuojasi nedrąsūs išvadų kontūrai, kad mes visgi jau kitokie. Baltijos šalys jau nebe pasipiktinusio ir nusivylusio Vidurio ir Rytų Europos klubo narės, tikinčios eilinių gelbėtojų supergaliomis. Ir šįkart ne apie karteles ir veto. Nors, žinoma, mums ir mūsų kaimynėms pasitaiko dar visokių silpnumo akimirkų, kalbant apie politinius pasirinkimus.

Esame gerokai labiau pasistūmėję pereinamojo laikotarpio kliūčių ruože. Ir godžiai raškant tuos sodriai sirpstančius pirmuosius vaisius nebesinori pulti kirsti medžio ir sodinti naujo. O demokratinės brandos spuogai paprasčiausiai išaugami. Tereikia dar šiek tiek palaukti ir nenuleisti rankų.

Indrė Genytė-Pikčienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė

2020 03 09 07:12
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt