antradienis, gegužės 26 d.
Kultūra, amžinoji šalies Nemenčinė
Viktorija Vitkauskaitė
Paulius Peleckis
Viktorija Vitkauskaitė

Yra tokia sritis, kuri Lietuvoje tarsi ir egzistuoja, bet tarsi ir nelabai. Kuri lyg ir arti sostinės, lyg ir gražiose vietovėse, lyg ir turėtų įsipaišyti į mūsų kasdienybės akiračius, bet vis atsiduria paraštėje. 

Kur gyvenimas paliktas tekėti sava vaga ir sava eiga, su savais rūpesčiais, problemomis – šiuos politikai trumpam atsimena tik artėjant rinkimams, o paskui vėl pamiršta keleriems metams. Ta sritis vadinasi Nemenčinė.

Yra tokia sritis, kuri Lietuvoje lyg ir egzistuoja, bet tarsi tik pati sau reikšminga ir reikalinga. Kuri de jure lyg ir įsipaišo į kasdienybės akiračius, bet de facto vis atsiduria paraštėse. Kur gyvenimas paliktas tekėti sava vaga ir sava eiga, su savais rūpesčiais ir problemomis – šiuos politikai trumpam atsimena tik artėjant rinkimams, o paskui vėl pamiršta keleriems metams. Ta sritis vadinasi kultūra.

Abi tokios, regis, skirtingos sritys pandemijos metu Lietuvoje tapo labiausiai uždarytos. Vos 20 kilometrų už Vilniaus esantis miestelis ir pačiuose didmiesčių centruose esančios didžiosios kultūrinės erdvės kone vienu metu užtrenkė duris ir uždarė sienas. Gal ne tokios šios dvi sritys ir skirtingos? Mažiausiai vienas jas siejantis dalykas – tai įprasta šalies pozicija abiejų atžvilgiu, kurią galima apibrėžti trimis žodžiais: abejingumas, abejingumas, abejingumas.

Taip ir susiklosto situacija, kai – pasikartosiu – 20 kilometrų už sostinės gyvenantys tėvai iš esmės neturi galimybių leisti vaikų mokytis lietuvių kalba. Kai kirsdamas miestelį ir sustojęs vietos parduotuvėje pasisveikini lietuviškai, o sulauki tik nustebusių ar įtarių žvilgsnių. Kai karantinui uždaryti piliečiai nepaiso jokių būtinų saviizoliacijos reikalavimų, o pandemiją vadina užsienio valstybių diversija. Būtų įdomu išgirsti, kas tos užsienio valstybės. Būtų įdomu sužinoti, kokioje valstybėje jie patys manosi gyvenantys. Ir negali pykti nei smerkti – tai bendros mūsų politikos darbo (tiksliau – nedarbo) vaisius. Palikti net čia pat esančią periferiją savieigai, užleisti mažųjų vietinių galios nešėjų intrigoms, nesigręžioti ir nesidomėti, net jeigu ankštame uždarame rezervate formuojasi kloakos. Nors pandemijos proveržiai kilo ir Klaipėdoje, ir Marijampolėje, apie šių miestų uždarymą net nekalbėta – juk jie savi, jie – čia pat mūsų savivokos žemėlapiuose. O Nemenčinė yra tiesiog per toli. Nemenčinė nėra prioritetas.

Ar kitaip yra su kultūra? Štai karantino pradžioje kultūros ministro pažadai skirti menininkams ir kultūros organizacijoms papildomų lėšų iš pradžių skamba lyg Geroji naujiena. „Kultūra“ ir „papildomos lėšos“ retokai derėdavo viename sakinyje net ir ikipandeminiais laikais. Bet atslūgus pirmosioms džiaugsmo emocijoms jų vietą pelnytai užėmė nerimas. O čia dar kaip visuomet išsišokėlė Estija nušluostė nosį, savo kultūrininkams skyrusi 3,5 karto daugiau pinigų nei Lietuva, nors bendras ekonomikos gelbėjimo paketas abiejose šalyse labai panašus. Pinigų, žinoma, reikės palaukti, paramos ir skirstymo kriterijai migloti, kada teatrai, muziejai ir koncertų salės vėl atvers duris – nežinia. Be abejo, panašiomis nuotaikomis gyvena ir verslo, ir švietimo, ir sveikatos sektoriaus darbuotojai. Bet matant skubiai švelninamus karantino apribojimus kyla klausimas, ar mes nieko nepamiršome? Kas nusprendė, kokie yra visuotiniai ir neginčijami mūsų prioritetai? Kodėl buvo taip svarbu, kad kuo greičiau atsidarytų kirpyklos ir manikiūro salonai, bet net nebuvo svarstoma, kaip galės funkcionuoti kultūrinės praktikos? Ir iš kur kilo įsitikinimas, kad namie masiškai tebesėdintiems žmonėms pirmiausia gyvybiškai reikia naujų batų, bet jie jokiu būdu negali užeiti į galeriją ar muziejų?

Gal dėl to, kad kultūra – kaip Nemenčinė – irgi nėra prioritetas. Gal kad ji nuo mūsų tiesiog per toli. Amžinai paskutinė biudžetinėse eilutėse, paskutinė per kandidatų į prezidentus debatus, paskutinė žurnalų puslapiuose, paskutinė skirstantis ministerijas ir dalijantis ministrų portfelius. Ir šiandien menininkai, menotyrininkai, filosofai gali kiek nori kalbėti apie būtinybę neapleisti šio sektoriaus. Mokslininkai gali kiek nori tirti teigiamą kultūros įtaką žmogaus psichikos sveikatai, ypač aktualią šiuo visuotinio nerimo ir įtampos metu. Mes vis tiek žinome, kad nauji batai yra didesnė būtinybė. Mes vis tiek tikime, kad jais avėdami vėl netrukus grįšime į vartojimo puotą, kur svarbios bus senosios vertybės: sportiškas kūnas, naujausio modelio telefonas, grožio injekcijos, kada nors – ir atostogos instragramiškiausiose Europos vietose. O kultūra gali likti ten, kur ir yra jos vieta – Nemenčinėje.

Viktorija Vitkauskaitė yra „IQ Life“ redaktorė

2020 05 14 06:30
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt