sekmadienis, gegužės 31 d.
Pavasaris Vengrijoje šiltesnis V. Orbánui, ne šalies gyventojams
Adamas Bartha
Adamas Bartha.

Pavasaris Budapešto gatvėse kiek kitoks nei įprasta: ištuštėję keliai, duris užvėrę restoranai ir nerimastingas žvilgsnis į kartas nuo karto praeinantį pėsčiąjį pro uždarytų parduotuvių vitrinas. Kurtinančią tylą retkarčiais nutraukia tik iš toli ataidinčios greitosios pagalbos sirenos ir tylus gyventojų šnabždesys, vos ne vos suprantamas per medicininių kaukių užtvaras. Ore galite užuosti baimę. Ji praneša apie virusą, bet ne apie artėjančią diktatūrą.

Kovo 30-osios naktį Vengrijos sostinė įžengė į kitą istorinį etapą. Tą dieną Vengrijos parlamentas priėmė įstatymą, kurį nedelsdamas pasirašė prezidentas. Tokiu būdu šalyje buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, ministrui pirmininkui Viktorui Orbánui neribotam laikui buvo suteikti įgaliojimai sprendimus priimti be jokios parlamento priežiūros. Kaip dažnai istorijoje nutinka, reikšmingi įvykiai žmonių kasdienybę pasiekia be jokio garso, jų atnešamų pokyčių tą akimirką mes net nepastebime.

Viktoras Orbánas yra gabus politinis lyderis, kuris supranta, kaip svarbu tinkamai parinktas laikas. Tomis dienomis, kai visas pasaulis užsiėmęs kova su didžiausia pastarojo šimtmečio pandemija, kai netikrumo ir baimės lygis muša visus įmanomus rekordus, veiksmai, kurių jis ėmėsi galėtų būti vertinami kaip stipraus lyderio, kuris šiais neramiais laikais rūpinasi savo piliečių interesais, pozicija. Viso to pasekmės – bandymas politiniais manevrais išvesti šalį į autoritarinį kelią – paaiškės tik vėliau.

Visi autokratai pasikliauja visuomenės palaikymu, ir V. Orbánas – ne išimtis. Visuomenės nuomonei jis stengiasi išlikti itin budrus ir daro viską, kad ją pakreiptų norima linkme. Pasinaudojęs piliečių baime dėl viruso COVID-19, jis dar labiau centralizavo valdžią ir išplėtė savo įtakos sferą. Tą padaryti jam pavyko be didesnio visuomenės pasipriešinimo.

Remiantis vyriausybei palankios apklausų bendrovės duomenimis, nepaprastąsias priemones, kurių ėmėsi valdžia, palaiko 90 proc. vengrų. Tokie skaičiai, net ir turint galvoje, kad per dešimties metų laikotarpį, praleistą valdžioje, V. Orbánas savo žinion perėmė didelę dalį žiniasklaidos priemonių, atrodo per dideli. Tačiau galimybė išlaikyti populiarumą šalyje yra kertinis jo galios akmuo. Remdamasis įtakingų vietos verslininkų, kitaip tariant, oligarchų, kurie taip pat tiesiogiai priklausomi nuo šalies ministro pirmininko, parama, netiesiogiai V. Orbánas valdo 150 laikraščių, pagrindinių televizijos ir radijo stočių bei interneto portalų.

Ilgamečio premjero draugo, savo laiku vieno įtakingiausių verslininkų šalyje Lajoso Simicskos, istorija, kai dėl nesutarimų su V. Orbánu per vieną dieną jis prarado kone visą įtaką, yra įspėjimas visiems, abejojantiems ministro pirmininko autoritetu. Žinutė paprasta: jūsų galia, turtas ir gyvenimo būdas priklauso tik nuo vieno žmogaus, jūsų privilegijos gali būti atimtos taip pat lengvai, kaip ir buvo suteiktos.

Toks autoritarinis požiūris, tiesa, kol kas palietė ne visus, tik nedidelę dalį žmonių. Verslininkai, kuriems svetima šalies lyderio malonė, akademikai ir menininkai, abejojantys valdžios autoritetu, taip pat valstybės ir oligarchų valdomų įmonių tarnautojai ir darbuotojai, nuolat skatinami nesikišti į politiką. Kai šalyje egzistuoja vidutinio lygio autokratija, visi žino savo vietą, ir jei gyvenimas nepablogėja tiek, kad dėl didesnio gėrio būtų verta aukoti savo gyvenimo būdą, didelė dalis žmonių tiesiog plaukia pasroviui, stengdamiesi kovoti su kasdieniais iššūkiais. Tačiau autokratija turi savybę plėstis, galų gale ji paveikia visus. Net ir mažiausias žuvis jūroje.

Įstatymas dėl nepaprastosios padėties šalyje patvirtintas, palaikymas V. Orbáno vyriausybei – didžiausias istorijoje. Savo pranešime spaudai dėl spaudimo teisinės valstybės principui, Europos Sąjunga Vengrijos paminėti nė nesivargino. Kur tai veda šalį?

Vengrijos žmonėms pasisekė, jei V. Orbánas nepaprastąją padėtį išnaudos tik tam, kad užsitikrintų dar didesnį visuomenės palaikymą. Žinutė, kurią pastarąsias kelias savaites nuolat kartojo žiniasklaida, buvo apie tai, kad opozicija „į vieną gretą stoja su virusu“, vyriausybė daro viską, kas jos galioje, kad išsaugotų gyvybes, tam trukdo tik tarptautinė bendruomenė, opoziciją naudojanti kaip savo skydą. Padėtis, į kurią taip subtiliai ministras pirmininkas įviliojo opozicines jėgas – arba stoti į vieną pusę su virusu ir nepritarti ekstraordinarių priemonių įvedimui, arba jas palaikyti be jokios garantijos, kad kada nors jos bus atšauktos – yra ne kas kitas, o gudrus politinis ėjimas. Jei V. Orbánas ateityje ir gražins bent dalį dabar įgytų galių, tautos akyse jis bus gelbėtojas, efektyviai kovojęs su pandemija, nepaisant kliūčių, kurias jam esą kelia opozicija ir tarptautinė bendruomenė. Tačiau remiantis pastarojo dešimtmečio patirtimi, to tikėtis, vargu, ar verta. Tamsūs debesys jau telkiasi horizonte.

Po to, kai opozicijos vadovaujama Budapešto miesto savivaldybė gavo milijoną eurų iš filantropo ir verslininko George'o Soroso – buvusio miesto gyventojo, kuris 1944 m. pabėgo nuo nacių – kovai su pandemija, Vengrijos vyriausybė pateikė naują įstatymo projektą, kuris vietos merams turėjo panaikinti galimybę pirmiems reaguoti į ekstremalias situacijas. Toks tolesnis valdžios centralizavimas turėjo garantuoti, kad saujelė opozicijos vadovaujamų miestų ir miestelių negalėtų užtikrinti geresnės savo gyventojų apsaugos nei likusi šalies dalis. Tačiau mažiau nei per parą vyriausybė staiga pakeitė kryptį ir atsiėmė įstatymo projektą. Bent jau kol kas.

Tame pačiame įstatymo projekte taip pat buvo numatyti ir visiškai su situacija nesusiję klausimai, kaip draudimas vengrams pasikeisti lytį arba Budapešto miesto parke numatyto įrengti muziejaus statyba, kuriai kuris laikas stipriai priešinosi sostinės gyventojai. Tai – į ilgą laikotarpį nukreipta vyriausybės taktika užsitikrinti rinkėjų palaikymą. Absoliučiai nesusijusių klausimų bėrimas į vieną katilą su fundamentalius pokyčius numatančiais įstatymais gelbsti vyriausybei nepritariančiuosius vaizduoti kaip nepatenkintus radikalus, iš komforto zonos norinčius išstumti paprastus šalies gyventojus.

Vyriausybė taip pat į kariuomenės rankas atidavė 84 strateginių kompanijų valdymą. Tai esą leis užtikrinti visuomenės poreikius. Tarp įmonių tokios bendrovės kaip mažmeninės prekybos kompanija „Tesco“, telekomunikacijų bendrovė „T-Com“, taip pat įvairios komunalinių paslaugų ir farmacijos korporacijos. Nurodoma, kad vyriausybės sąraše gali būti dar 60 bendrovių, tačiau kol jų valdymo neperėmė kariuomenė, jų pavadinimai nenurodomi.

Politinė šalies padėtis tikrai niūri, tačiau gyventojai mano, kad jų gyvenimą paveikė virusas – ne aukšto lygio politikavimas. Rytoj vėl nušvies pavasario saulė, tačiau vengrų baimė išnykusi nebus, kaip ir V. Orbáno siekis krizinę situaciją išnaudoti savo reikmėms. Laisvę mylintys vengrai turės kovoti dvejuose lygiagrečiuose frontuose: viename prieš virusą, kitame – prieš jų pačių autokratą. Laimėti nebus lengva nei vieno iš jų.

Adamas Bartha yra Briuselyje įsikūrusio, devynis smegenų centrus visoje ES vienijančios iniciatyvos EPICENTER vadovas. 

2020 04 06 09:08
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt