trečiadienis, gegužės 27 d.
Pavojingos vertės teorija
Elena Leontjeva
Elena Leontjeva

Dramatiškų įvykių srautas nesenka. Tačiau net ir juose žmogus ieško ko nors gero ir teigiamo. Sudrebėję kasdienybės pamatai apnuogina ir klaidingus mūsų įsitikinimus, prietarus. Kai vienos kainos kyla, o kitos krenta ir nieko nėra stabilaus, pats laikas pažvelgti į mūsų supratimą apie tai, kas lemia kainas.

Daugelis įsitikinę, kad kaina, taigi ir vertė, priklauso nuo kaštų, ir tuomet bet kokie kainų svyravimai atrodo kaip sąmokslas ir manipuliacija. Kuo brangiau kainavo pagaminti, tuo, atrodo, didesnė turi būti kaina. Ir atvirkščiai, kuo didesnė kaina, tuo, vadinasi, brangiau kainavo pagaminti. Medžiagos plius įrenginiai plius darbo jėga plius energija ir t. t. – visiems pažįstama pasaulėžiūra. Ir kai per krizę tų pačių kaštų pareikalavęs dezinfekcinis skystis ar kaukė (atleiskite už pabodusį, bet veiksmingą pavyzdį) pabrangsta, kaštų teorijos išpažinėjui telieka viena – kaltinti spekuliantus.

Net ir ramiais laikais žmonės stebisi: jeigu pastatyti butą penktame aukšte kainuoja beveik tiek pat, kiek ir dvidešimtame, kodėl pastarasis pirkėjui atsieis kone dvigubai brangiau? Vaizdas į upės kilpą, debesys vietoj užuolaidų ir paukščio skrydžio pojūtis neatrodo žmogui įtikinamas argumentas, juk nei pačiupinėsi, nei paskaičiuosi. O kodėl to paties namo pirmame aukšte komercinės patalpos kainuos dar brangiau už dvidešimto aukšto poeziją? Prietarai padiktuoja daugybę versijų: pardavėjas ir pelnosi iš patiklių pirkėjų, ir manipuliuoja, mulkina juos prestižu, patrauklumu ir perparduoda tai, kas „tiek nekainavo“.

Kai priemonės nuo viruso ima brangti, o balinės suknelės nevilioja net už mažesnę kainą, galime praregėti: vertę galiausiai lemia paties vartotojo pasirinkimai. Jo poreikiai ir patiriama nauda, viltys ir baimės. Ir alternatyvūs kaštai. Pardavėjas tik prisitaiko prie visų tų niuansų, slypinčių mūsų pasąmonėje, kultūroje ir vidaus algoritmuose. Visi esame vartotojai ir galime pasitikrinti, kad įsigyjame tai ir už tiek, kiek tikimės patirti naudos. O ji subjektyvi. Aklas žmogus nesusigundys brangesniu butu su vaizdu. Menininkas nepirks komercinių patalpų su vaizdu į konteinerį. Net ir romantiškas pensininkas vengs penkto aukšto, jeigu name nėra lifto.

Už įsitikinimą, kad viską lemia kaštai, esame nemažai skolingi populiariajai darbo vertės teorijai. Ją XVIII a. suformulavo Adamas Smithas ir Davidas Ricardo, o labiausiai išpopuliarino Karlas Marxas. Teorija teigia, kad dalykų vertė priklauso nuo įdėto darbo, o pagal K. Marxą būtent darbo sukurtoji vertė sudaro sąlygas kapitalistui „nusavinti“ jos dalį ir gauti pelną.

Tiesa, K. Marxas kalbėjo apie „socialiai būtiną darbą“ – taip prisitaikė prie rinkos realijų ir paliko savo įpėdiniams galimybę paaiškinti, kodėl sovietinės gamyklos kaliošai niekam nereikalingi. Nes įdėtas darbas pernelyg skyrėsi nuo „socialiai būtino“, kitaip tariant, geriau būtų buvę išteklių apskritai neeikvoti kaliošams.

Įsitikinimas, kad vertė priklauso nuo įdėto darbo, grindžiamas ne tik teorija. Sunkus žmogaus triūsas prie staklių, konteinerių kilnojimas, šluostomas prakaitas – mums gerai pažįstama kasdienybė tarsi savaime primena, kad taip kuriama vertė. Savo naštų slegiami nebematome kitų vertės kūrimo dalyvių. Nematome to, kuris sujungia dabarties išteklius su ateities poreikiais, suvienija atskirus išteklius taip, kad sukurtų žmonėms reikalingus dalykus. Už vertės ir gerovės kūrimo visuomet yra žmogus, kurį lietuviškai vadiname verslininku. Jo socialinė misija – kad būtų pagaminta su mažiausiais kaštais, kad riboti ištekliai būtų padauginti ir kad kuo didesnė žmonėms reikalinga nauda ir vertė būtų sukurta kuo pigiau.

Verslininko misijoje kaštų skaičiavimas susitinka su mūsų poreikiais ir išgalėmis mokėti už tai, ko mums reikia. Verslininkas skaičiuoja kaštus nuo kito galo, jis tiesiog privalo į juos „sutilpti“. Taigi kaštų dėlionė turi atvirkščią tvarką, negu įpratome matyti: ji prasideda nuo galutinio produkto vertės ir naudos vartotojui. Pelnas tik parodo, kaip sėkmingai pavyko išpildyti žmonių poreikius ir kartu įgyvendinti verslininko misiją.

Visa tai prakaitą liejančio žmogaus dažniausiai nematoma ir beveik natūraliai ignoruojama. Nuo verslininko priklausys, ar sunkus darbas taps „socialiai būtinas“ ir vertingas. Štai čia ir atsiveria neprilygstamai graži sinergija, erdvė vieniems kitus palaikyti ir suprasti. Verslininkas be darbininko negali, bet ir darbininkas negali be verslininko, ir visi mes esame priklausomi nuo vartotojų, kuriais patys ir esame. Nuostabi bendrystė.

Deja, darbo vertės teorija daugelį apakino, šią bendrystę suskaldė, sukiršino ištisas žmonijos grupes. Iš tos pačios teorijos kyla supaprastintas, buhalterinis požiūris į ekonomiką. Ir nesupratimas, kaip veikia vartotojus, gamintojus ir darbuotojus jungianti ekonomikos grandinė. Vis kyla noras šią grandinę sutvarkyti iš viršaus, išardyti arba uždrausti. Krizė leidžia mums praregėti, nesiskaldyti, atkurti bendrystę, kad ir labai trapią.

Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė

2020 04 29 00:04
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt