antradienis, gegužės 26 d.
J. Haidas: „Tamsybei ir kvailumui privalome duoti atsaką“
Viktorija Vitkauskaitė
J. Haidas (Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.)

Kauno Istorijų festivalyje viena istorija nuskambėjo simfoninės muzikos garsais: pirmąkart po karo pabaigos atliktas Kauno geto kalinio ir orkestro nario Percy Haido kūrinys „Geltonoji fantazija“. Šia proga į Lietuvą atvykęs jo sūnus amerikietis Josephas Haidas su Viktorija Vitkauskaite kalbėjosi apie nepaprastą tėvų likimą, muzikos galią ir priešnuodžius prieš neapykantą.

– Kada pirmąkart iš tėvo išgirdote pasakojimus apie jo išgyvenimus Kauno gete ir Dachau koncentracijos stovykloje?

– Mano tėvas apie savo praeitį daug nekalbėjo. Kai jis atvyko į Ameriką, iškart norėjo visus baisumus pamiršti ir susikurti naują gyvenimą. Nelabai atsimenu, kad būtų man pasakojęs savo praeities istorijas. Yra keletą kartų minėjęs įvairių fragmentų, bet tik tiek. O mama (Sonia Pessin-Haid – IQ past.) buvo priešingybė: ji pasakojo savo patirtis, net išleido memuarų knygą.

Žinau, kad prieš karą tėvas Kaune buvo gana garsus muzikantas. Jis koncertuodavo kavinėje „Monika“, tapo vis populiaresnis. Labai gaila, kad mirė gana jaunas – sulaukęs vos 64-erių, ir aš daug ko apie jo praeitį nesužinojau. Tėvas tik yra minėjęs, jog gebėjimas groti jį išgelbėjo ir Dachau. Nacių pareigūnus jis mokė groti akordeonu ir dažnai pats jiems koncertavo. Tėvas to nekentė. Jis prisiminė, kad naciai buvo stambūs, storais pirštais, ir mokyti groti juos buvo beviltiška, nes vienu pirštu jie paspausdavo iškart du klavišus, o ne vieną. Tačiau grodamas jiems tėvas įsitaisydavo šalia saldainių vazelės: viena ranka grodavo, kita patyliukais žerdavosi saldumynus į kišenę.

Norėdamas apsaugoti artimuosius, kai kuriuos biografijos momentus tėvas tyčia išgalvodavo. Pavyzdžiui, yra teigęs, kad gimė Vokietijoje, kitiems sakęs, kad Suomijoje. Tai – netiesa, iš tiesų jis gimė Rygoje.

– Ar įsitvirtinęs Čikagoje jūsų tėvas ir toliau jautė poreikį slėpti savo praeitį?

– Manau, jam tai vis mažiau buvo aktualu. Gyvendamas JAV jis jautėsi išties palaimintas. Juk buvo vienas iš nedaugelio išgyvenusiųjų. Kone visi jo artimieji žuvo per Holokaustą, o tėvas išliko. Todėl jis labai stengėsi ne žvalgytis į praeitį, o kalbėti apie ateitį ir savo planus. Be to, į JAV su mano mama jiedu atvyko turėdami vos du lagaminus – tai buvo visas jų turtas. Todėl reikėjo daug dirbti, stengtis, kad galėtų čia pragyventi ir įsitvirtinti. Dirbti tėvas ėmė iškart – mokė groti pianinu, rašė muziką, pats grojo įvairiuose uždaruose klubuose Čikagoje. Jis visą gyvenimą buvo labai užsiėmęs, daug dirbo, kad atsistotų ant kojų. Ir mano tėvai savo pasiekė. Amerikoje taip jau yra – jei daug dirbsi, galėsi susikurti padorų gyvenimą. Jiedu taip ir darė.

– Jūsų tėvai įsimylėjo kalėdami Dachau koncentracijos stovykloje. Iš tų laikų liko tėvo rašyti meilės laiškai, medalionas – šias šeimos relikvijas nusprendėte perduoti Vašingtono Holokausto muziejui. Ar nebuvo pagundos pasilikti tokias vertybes?

– Supratau, kad joms saugiau bus muziejuje, be to, ten jas galės pamatyti daugiau žmonių. Iki šiol neįsivaizduoju, kokius kelius tėvas nuėjo norėdamas padovanoti mamai graviruotą širdies formos medalioną. Iš kur jis tai gavo koncentracijos stovykloje? Rizikavo ir mama – jei naciai būtų aptikę šį papuošalą, ją būtų nužudę. Tokių dalykų tiesiog nebuvo galima turėti.

– Abu jūsų tėvai per Holokaustą neteko artimųjų. Kaip su patirtu skausmu jie susidorojo vos ištrūkę į Ameriką, kai reikėjo iš naujo kurtis gyvenimą, sunkiai dirbti, tuo pat metu kenčiant ir dėl ištikusios tragedijos?

– Manau, vieno atsakymo į šį klausimą nėra, nes visi žmonės šiek tiek skirtingi. Ir mano tėvas buvo visai kitoks nei mama. Nemačiau jo nelaimingo, kenčiančio, gedinčio – tik visą laiką žvelgiantį į priekį. Mama – priešingai: patirti išgyvenimai ją labai paveikė. Ji visą laiką išliko pilna baimių, nerimo, visada žvalgėsi per petį bijodama, kad kas nors ją seka. Praėjus keliems dešimtmečiams nuo patirto siaubo ji ryžosi rašyti memuarų knygą. Tada gal pusę metų kasnakt pabusdavo susapnavusi košmarą, nes iš naujo turėjo prisiminti savo išgyvenimus.

– Jūsų mama gimė ir augo Lietuvoje. Ką ji jums pasakojo apie savo vaikystę?

– Taip, mano mamos gimtinė yra Šiauliai. Ji augo paprastoje vidurinės klasės žydų šeimoje, džiaugėsi laiminga vaikyste. Jos mama, mano senelė, mokėjo nuostabiai siūti ir siuvinėti drabužius. Žvelgiant į mamos ir jos sesers vaikystės nuotrauką sunku įsivaizduoti, kad toms mažylėms su gražiomis suknelėmis netrukus nutiks kas nors blogo. Mamos tėvas buvo gana sėkmingas verslininkas, gaminęs ir pardavinėjęs batų tepalą, taigi šeima vertėsi neblogai. Šitas amatas vėliau išgelbėjo ir mamą Dachau stovykloje. Vokiečiai labai mėgo švarutėlius, blizgančius batus. O mama mokėjo gaminti gerą tepalą, tad vokiečiams buvo naudinga ją laikyti gyvą.

Ramus buvęs mano mamos gyvenimas pasikeitė staiga, kai į Šiaulius įžengė naciai. Vienas jų, jaunas lietuvis, ją įsimylėjo. Nors mama nesutiko su juo draugauti, vaikinas išgelbėjo jai gyvybę. Kartą visai vakare jis atėjo ir pasakė: kraukitės daiktus, aš paruošiau vežimą su arkliais, privalote tuoj pat išvažiuoti, nes laiko nebėra. Mamos šeima išvyko, o jau kitą rytą naciai sušaudė kelis šimtus Šiaulių žydų. Ir mano motina galėjo būti tarp jų.

– Būdamas Kauno gete tėvas grojo jo orkestre. Ar tuo pat metu jis tęsė darbą ir kaip kompozitorius?

– Sudėtinga į tai atsakyti. Žinau, kad gete jis dirbo prie vieno didelės apimties orkestrui skirto kūrinio. Bet išsiaiškinome, kad jį tėvas dar anksčiau kelis kartus taisė, tobulino, taigi tai nebuvo naujas kūrinys. Turbūt žinote, kad mano tėvo ir kitų geto kompozitorių kūriniai buvo rasti palyginti neseniai. Geto kaliniai sudėjo pluoštą natų į dėžę ir užkasė. Tik po kelių dešimtmečių jos buvo aptiktos vienoje statybvietėje.

Toje dėžėje buvo ir kompozitoriaus, orkestro vadovo Michaelio Leo Hofmeklerio natos, deja, jis Holokausto neišgyveno. Izraelyje po daug metų aplankiau jo dukrą, irgi kalėjusią gete. Tuomet penkiametę mergaitę kažkas paguldė į karutį, apdėliojo plytų krūva ir šitaip išvežė iš geto. Viena šeima ėmė ją globoti ir taip ji išliko gyva. Tačiau karo, Holokausto paliktos žaizdos yra baisios ir gilios. Anais laikais globėja ją mokė niekada nestovėti prie namų lango, neiti pro jį: jei kas nors pamatys mažą mergaitę, visa šeima bus nacių nužudyta. Nors praėjo jau tiek daug metų, ta moteris iki šiol negali būti šalia lango. Viešėdamas pas ją paprašiau stiklinės vandens. Ją nešdama moteris slinko pasieniu per visą kambario perimetrą. Toks yra karo, neapykantos, netolerancijos efektas. Ir aš iki šiol esu veikiamas savo tėvų karo patirties, iki šiol turiu daug baimių. Bet niekam nejaučiu neapykantos.

JAV gimęs J. Haidas į Lietuvą atvyko pirmą kartą (Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.)

– Teko matyti seną nuotrauką, kurioje jūsų tėvai – jau laisvi, laimingi Amerikoje įsitvirtinę žmonės – pozuoja prie Dachau stovyklos barako...

– Taip, jie sugrįžo ten, kai dar nebuvau gimęs. Nuotraukoje tėvas išdidžiai stovi ant pusiau žemėje įrengto barako stogo, o mama ir jos sesuo – šalia durų. Žiūrint sunku įsivaizduoti, kad tokioje patalpoje galėjo miegoti šimtas žmonių. Tai protu nesuvokiamos gyvenimo sąlygos. Bet mano tėvai ryžtingai siekė sugrįžti ten ir pasakyti – ką gi, jūs mūsų neįveikėte.

– Ar kada nors po karo jie buvo grįžę ir į Lietuvą?

– Ne. Tiesa, tėvas porąkart lankėsi Latvijos sostinėje. Čia po karo apsigyveno jo sesuo, tad tėvui du kartus pavyko ją aplankyti. Tai buvo labai sudėtinga, biurokratiška procedūra. Būdamas Rygoje tėvas visą laiką jautė, kad yra sekamas. O mama į Lietuvą grįžti nenorėjo. Ji jautė nuoskaudą, kad lietuviai nusigręžė nuo žydų nelaimės akimirką, kad negynė jos šeimos, kad rėmė nacius. Turiu pasakyti, kad kai Lietuva paskelbė atgavusi nepriklausomybę, deja, mano mama nenudžiugo. Ji pasakė: „Verčiau jie būtų likę okupuoti.“ Šitaip ji pyko, nes jos šeima čia buvo išžudyta. Tačiau noriu pabrėžti, kad mes tos patirties nežinome ir nesame už ją atsakingi. Tai jau nebeturi nieko bendro nei su manimi, nei su jumis. Tiesiog tokia tamsi buvo istorija.

– Kaip pats jautėtės pirmąkart atvykdamas į Lietuvą? Ar kada įsivaizdavote, kad čia vėl skambės jūsų tėvo sukurta muzika?

– Tikrai neįsivaizdavau. Man net sunku patikėti, kad esu Kaune. Suprantu, kad neapykanta, abejingumas, žiaurumas gali atlikti didelį vaidmenį mūsų gyvenimuose. Bet vis tiek tikiu, kad meilė ir taika laimi. Mano tėvo muzika tai patvirtina. Rašai juk ne sau, o norėdamas pasidalyti tuo grožiu su kitais. Ir šiandien jo muzika vėl skamba. Žinau, kad Lietuvoje žmonės irgi vis labiau atsiveria tamsiems istorijos puslapiams. Tai labai padrąsina, dėl to aš ir esu čia.

Už tai, kad Kauno Istorijų festivalyje vėl skambėjo mano tėvo muzika, esu dėkingas Izraelio istorikui Rami Neudorferiui. Prieš porą metų jo dėka „Geltonosios fantazijos“ fragmentai buvo atlikti Izraelyje, o dabar Kaune nuskambės jau visas kūrinys. Rami man pasakė: „Tu tiesiog privalai atvykti į Kauną.“ Ir iškart sutikau. Džiaugiuosi šia viešnage, visi sutikti žmonės buvo labai malonūs ir geranoriški.

– Pastaruoju metu tiek JAV, tiek Europoje vėl pasigirsta antisemitizmo apraiškų. Ką šiandien privalome padaryti, kad tamsi istorija nepasikartotų?

– Visų pirma, labai svarbi edukacija. Privalome pateikti informaciją ir pasistengti oponuoti žmonėms, bandantiems perrašyti istoriją. Pavyzdžiui, vienas Čikagos universiteto profesorius yra pareiškęs, kad Holokausto apskritai nebuvo. Tokiam tamsumui ir kvailumui turime duoti atsaką. Svarbiausia nelikti abejingiems. Juk šiandien kliūva ne tik žydams – musulmonams taip pat. Iš saujelės ekstremistų elgesio padarome išvadą, kad visi musulmonai tokie. Bet juk tai netiesa. Mes negalime tik ramiai sėdėti ir žiūrėti, kas vyksta pasaulyje – privalome įsitraukti patys.

Jūsų klausimas puikus, tik norėčiau žinoti į jį atsakymą. Manau, kad taip pat turime kovoti su bandymu supriešinti visuomenę. Štai šiandien Amerikoje tapo nebe gėda sakyti „nekenčiu ispanakalbių“, „nemėgstu juodaodžių“ ir panašiai. Tiesiog leidžiama taip kalbėti. Natūralu, kad tie žmonės jaučiasi sutrikę.

– Tačiau kaip paaiškinti paradoksą, kad didžiuojamės gyvendami informacijos amžiuje, turime daug priemonių jai gauti, bet tuo pat metu formuojasi tirštos tamsumo, prietarų, mitų kloakos?

– Atsakymas yra vienas žodis – smalsumas. Privalome ne tik sekti informaciją, bet ir ją analizuoti, suvokti, mąstyti kritiškai. Štai Donaldas Trumpas skelia „Make America great again“ („padarykime Ameriką vėl didžią“), ir visi linksi galvomis. Bet ką iš tiesų šis posakis reiškia? Tai tiesiog kvaila frazė. Panašiai žmonės linksėjo ir Hitleriui skelbiant, kad „Vokietija aukščiau visko“. Visuomenė tiesiog pasiduoda smegenų plovimui.

Manau, šiandien svarbiausia kuo aiškiau kalbėti apie praeities įvykius, pripažinti, kur suklydome, ir to nebekartoti. Tačiau išsigandę žmonės kaip triušiukai metasi prie bet ko, kas skelbia turintis visus atsakymus ir kviečia jį sekti. Blogiausia, kad visuomenę labai lengva supriešinti ir sukelti jai baimę. D. Trumpas tai ir daro. Jo retorika skirta įlieti baimės: tie žmonės blogi, tie – pavojingi, anų irgi reikia saugotis. Šitaip norima, kad žmogus imtų bijoti ir nesijaustų bendruomenės nariu. O bendruomenė yra labai svarbus dalykas.

Istorijos apie istorijas

„Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ surengtas Istorijų festivalis vieną ryškiausių savo renginių skyrė Kauno geto orkestro atminimui. 1941–1944 m. Kauno gete buvo kalinami dešimtys tūkstančių žydų. 1942 m. įkurtas Kauno geto policijos orkestras: žodis „policijos“ buvo būtinas, kad jis galėtų groti legaliai. Orkestrui vadovavo tikros miesto muzikos žvaigždės, iki karo grojusios madingiausiuose Laisvės alėjos restoranuose: dirigentas Michaelis Leo Hofmekleris ir koncertmeisteris Aleksandras Stupelis. Per dvejus metus orkestras – Valstybės operos artistai, konservatorijos pedagogai, profesionalai ir mėgėjai – sugrojo 80 koncertų ne tik geto gyventojams, bet ir aukštiems SS pareigūnams. Apie geto orkestro istoriją ir repertuarą šiandien žinoma ne tik liudininkų dėka, bet ir dėl nepaprasto atsitiktinumo. XX a. 7-ajame dešimtmetyje Vilijampolėje pradėjus naujo pastato statybą buvo rastas 30 tūkst. puslapių apimties geto archyvas. Visgi tik po Sovietų Sąjungos griūties žinia apie šį archyvą, o kartu ir orkestrą, pasiekė pasaulio auditorijas.

2019 12 24 00:05
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt