antradienis, gegužės 26 d.
M. Zemleckas: „Teatre esi priklausomas nuo daugybės kintamųjų“
Viktorija Vitkauskaitė
Donatas Stankevičius

„Aš ne psichinis ligonis“, – spektaklyje „Panika“ tvirtina Manto Zemlecko vaidinamas Maksas. Kas slepiasi po šio personažo ramybės ir išminties kauke, su aktoriumi prieš premjerą kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.

Kol prie Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) kasų lukteliu aktoriaus, negaliu neišgirsti bilietų pirkti atėjusių draugių pokalbio. Dar neapsisprendusiai, ką nori pamatyti teatre, merginai bičiulė rekomenduoja įsigyti bilietus į „Panikos“ premjerą. „Čia spektaklis apie vidurio amžiaus krizę. Bus žiauriai prikolna – toks pusiau kačialkė, pusiau meditacija“, – argumentavo ji.

Kai po kelių minučių visa tai perpasakojau M. Zemleckui, nusikvatodamas jis pripažino, kad gandai apie būsimą spektaklį yra ne visai tikslūs. „Čia kalbama ne apie vidurio amžiaus krizę, o apie vidines krizes, kurias išgyvena mūsų amžiaus žmonės“, – sakė jis ir pridūrė, kad kačialkė, tai yra raumenims pumpuoti skirti treniruokliai, scenoje vis dėlto bus. Užuominų į meditaciją, čigongą ir kitas rytietiškas praktikas – taip pat.

Visomis šiomis priemonėmis M. Zemlecko, Vaido Maršalkos ir Gyčio Laskovo vaidinami herojai bandys įveikti tikras ir įsivaizduojamas krizes. Spektaklis pagal šiuolaikinio suomių dramaturgo Mikos Myllyaho pjesę „Panika“ (režisierė Kamilė Gudmonaitė) pasakoja apie tris bičiulius, kurių kiekvienas savaip siekia spręsti kamuojančias problemas. M. Zemlecko vaidinamas Maksas pradžioje atrodo kone tvirčiausiai iš šios trijulės stovintis ant žemės. Bet sluoksnis po sluoksnio šis personažas nusilupa apsauginius dvasingo išminčiaus šarvus: pasirodo, kad čigongo pratimais ir Rytų išminties perlais paramstyta jo asmenybė – itin trapi. Maksas jau kelis mėnesius neišeina iš savo namų, kenčia nuo baisių panikos atakų, o to pripažinti ir apie tai kalbėti jam neleidžia išdidumas ar įsikaltas stereotipas, jog tikri vyrai taip nedaro.

„Kai perskaitėme pjesę, Kamilė mūsų visų klausinėjo, kaip suvokiame vyriškumą. Ir aš negalėjau aiškiai į tai atsakyti. Niekada savęs neidentifikavau pirmiausia per vyriškumo prizmę, todėl man sunku įvardyti, kas tiksliai tai yra. Vis dėlto mes spektaklyje labiau akcentuojame ne vyriškumo tematiką, o psichikos sveikatos problemas“, – pasakojo M. Zemleckas.

Ėmęsis šio darbo aktorius pradėjo daug skaityti apie panikos priepuolius: „Supratau, kad nieko apie tai nežinau, o nerimas ir panika yra dažni daugybės šalia manęs gyvenančių žmonių palydovai. Suvokiau, jog kartais lengva kitą nuteisti dėl tam tikrų jo poelgių, bet gal tu tiesiog nežinai, su kuo jis susiduria. Norisi gilintis į šią temą, pabandyti suprasti tai patiriančius, ir galbūt žiūrovai po spektaklio taip pat labiau atjaus su tuo susiduriančius žmones.“ Kita vertus, pjesėje ši tema gvildenama anaiptol ne verksmingomis intonacijomis: gausu ironijos, komiškų dialogų, aštroko humoro prieskonių. „Nors pjesėje itin daug humoro, savo personaže stengiuosi atrasti rimtumo ir gylio. Juk Maksui tiesiog labai skauda“, – kalbėjo aktorius.

Kitelis ir kiti

Ar tarp savęs ir vaidinamo personažo jis mato ką nors bendro? Pamąstęs sako, kad panašumų yra, o kai kurie – ypač akivaizdūs. „Makso panikos atakas ir nerimą išprovokuoja skyrybos – po dešimties drauge praleistų metų nutrūko jo santykiai su mergina. Ir aš ką tik po dešimtmetį trukusių santykių išgyvenau, ką tai reiškia“, – pasakojo, turėdamas omenyje režisierę K. Gudmonaitę. Sutuoktinių poros santykis pasikeitė asmeniniame gyvenime, bet ne kūrybiniame: abu kartu tebedirba ne tik teatro scenoje, bet ir tęsia savo indie-folk muzikos dueto „Kamanių šilelis“ koncertus.

Tačiau, priešingai nei Maksui, jį vaidinančiam aktoriui niekada iki šiol nebuvo svarbu „susitvarkyti gyvenimą“, susidėlioti jį į įprastus stalčiukus. Būdamas 16-os M. Zemleckas nusprendė mesti mokyklą ir klajoti po pasaulį. Didžiąją tų klajonių dalį praleido Amsterdame, grodamas gatvėse. 19-os grįžęs į Lietuvą jis pirmą kartą atsidūrė teatro scenoje, neskaičiuojant vaidmenų dar mokyklos būrelyje. Aktoriaus mama Šviesa Šulc 2009 m. įkūrė „Naująjį teatrą“, kuriame kartu vaidino neįgalieji žmonės ir scenos profesionalai. Čia, spektaklyje „Stiklinis žvėrynas“, su mama M. Zemleckas suvaidino motiną ir sūnų.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) atsidūrė paskatintas K. Gudmonaitės („...už tai jai visada liksiu dėkingas“). Jau per paskutinį stojamųjų egzaminų turą M. Zemleckas prisipažino komisijai baigęs tik dešimt klasių. Tada vos per vienus metus baigė dvi paskutines mokyklos klases, išklausė vaidybos kursą ir tapo LMTA studentu. „Buvau vyresnis nei mano kurso draugai, jau išsilakstęs ir labai norėjau mokytis. Mano motyvacija dirbti, kurti teatre, vaidinti buvo didžiulė“, – prisiminė jis.

Atrodo, kad viskas gyvenime vyksta taip, kaip turi vykti. Darau tai, ką ir noriu daryti.

Nei tada, nei dabar M. Zemleckas nesistengė kaip nors sąmoningai dėlioti karjeros. „Atrodo, kad viskas gyvenime vyksta taip, kaip turi vykti. Darau tai, ką ir noriu daryti“, – kalbėjo jis. Vis dėlto jo darbų sąrašas pastaruosius kelerius metus pildosi ryškiais, sudėtingais, centrinėmis spektaklių ašimis tampančiais vaidmenimis. 2018 m. vien NKDT jis sukūrė du ryškius vaidmenis – Šuriką K. Gudmonaitės spektaklyje „Keturi“ ir Kitelį Gintaro Varno režisuotame „Gete“, už kuriuos nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Tų pačių metų pabaigoje įvyko ir Valentino Masalskio režisuoto spektaklio „Raudona“ premjera – čia M. Zemleckas vaidina dailininko Marko Rothko asistentą Keną. Darbo su skirtingais režisieriais patirtys mokė ir tebemoko skirtingų dalykų.

„Man geriausia, kai aktorius ir režisierius vienas kitam leidžia kurti, vienas kitą akumuliuoja ir papildo. Todėl labai patinka dirbti su Kamile, nes nuolat vyksta kūrybinė apytaka. Dėl to labai myliu ir G. Varną – jis pasitiki ir suteikia daug laisvės, o tai man svarbiausia, – pasakojo M. Zemleckas ir neslėpė, kad su V. Masalskiu kūrybinis procesas augo dar kitaip: – Tame spektaklyje iš esmės mudu kalbame ne apie dailę ir dailininkus, o apie teatrą. Man daug kur norėjosi jam prieštarauti, su daugybe dalykų nesutikau. Tačiau jutau, kad jis nori man perduoti savo sukauptą patirtį, ir galiu drąsiai pasakyti, kad labai daug iš jo išmokau. Viso spektaklio metu būti šalia tokio intensyvumo aktoriaus kaip V. Masalskis yra nepaprastai sunki užduotis. Negali sau leisti atsipalaiduoti scenoje nė akimirkos. Tuo Valentinas ir yra unikalus.“

„Gete“ kurdamas nacių karininko Kitelio vaidmenį M. Zemleckas išmoko ir dar vieno dalyko – groti saksofonu. Kai jo personažas – buvęs aktorius ir džiazo muzikantas, tapęs nacių pareigūnu – spektaklyje užgroja šiuo instrumentu, atrodo, kad jį aktorius valdo seniai. Iš tiesų buvo priešingai: maždaug pusę metų prieš premjerą M. Zemleckas kasdien po kelias valandas mokėsi groti saksofonu, nes to reikėjo jo personažui. Šis žiaurus, tačiau ir kažkuo patrauklus veikėjas – itin mylimas M. Zemlecko vaidmuo. Pasak jo, tiek paradoksalių savybių sutalpinantis vaidmuo yra didžiulė dovana bet kuriam aktoriui: „Vieną akimirką jis įsako sudeginti šimtus gyvų žmonių, o kitą jau gali nuoširdžiai apsiverkti, nes jį sujaudina muzikos grožis. Be to, kiekvienas žmogus turi tamsiųjų pusių, o teatre jas gali išlaisvinti. Įdomu analizuoti skirtingas personažo asmenybės puses, gilintis į aplinkybes. Karo metais Kitelis – vos 22-ejų vaikinas – staiga įgyja valdžią, gali spręsti kitų žmonių likimus – štai ir rezultatas.“

Tarp teatro ir muzikos

Nors kone visą pokalbį šnekamės apie teatrą, muzika M. Zemlecko gyvenime atsirado kur kas anksčiau. Iš pradžių išmoko groti gitara, vėliau – dambreliais, fleita, didžeridu (Australijos aborigenų instrumentu), jau minėtu saksofonu. 2011 m. su K. Gudmonaite įkūrė „Kamanių šilelį“, kuris po šiokios tokios pertraukos neseniai vėl sugrįžo į sceną. O prieš pusmetį kelias savaites M. Zemleckas praleido Tuvos respublikoje Pietų Sibire, kur mokėsi gerklinio dainavimo. Tenykštėje vietovėje įspūdį paliko keistai susipynę budizmas, šamanizmas ir Sovietų Sąjungos reliktai. „Pavyzdžiui, centrinėje miesto aikštėje šalia stovi Lenino ir Budos skulptūros. Treninguoti marozai vaikšto po stupas (nušvitimą simbolizuojančius statinius – „IQ Life“ past.) ir kalba mantras. Visiškas Pelevinas“, – pasakojo aktorius. Dešimt metų svajojęs pasimokyti gerklinio dainavimo pačioje šios tradicijos šerdyje, 2019 m. vasarą aktorius visą mėnesį Tuvoje to mokėsi iš vieno meistro – beje, triskart pelniusio gerklinio dainavimo konkurso didįjį prizą. Ir pats sulaukė kvietimo dalyvauti po metų vyksiančiame dambrelininkų konkurse: „Gal ir reikės nuvažiuoti.“

Kai didžiąją dalį M. Zemlecko laiko ir energijos pasiima repeticijos teatre, muzika tuo metu kiek pasitraukia į šalį. Ir atvirkščiai: kai apsukos teatre sulėtėja, į pirmąjį planą veržiasi muzika. Tokia natūrali pusiausvyra aktoriui labiausiai ir patinka: „Jei liktų tik teatras ar tik muzika, gal ilgainiui nusibostų. Be to, su muzika daug paprasčiau – tiesiog eini ir groji. O teatre esi priklausomas nuo daugybės kintamųjų.“ Bent jau artimiausiu metu tie kintamieji dėliojasi palankiai: 2019-ųjų gruodį laukė premjera NKDT, 2020-ųjų balandį – darbas spektaklyje-performanse Jaunimo teatre. O vasarą jau kalbama apie vaidmenį naujame Algimanto Puipos filme pagal Tomo Šinkariuko noveles. Laisvai samdomo, prie vieno teatro nepririšto menininko darbotvarkė pildosi gana intensyviai ir kokybiškai. Kita vertus, aktorius prisimena, kad, pavyzdžiui, spektaklio „Keturi“ idėją K. Gudmonaitei pasiūlė pats, susižavėjęs Viktoro Pelevino romanu „Čiapajevas ir Pustota“. „Manau, kad ir nesulaukdamas vaidmenų gali rasti, ką veikti“, – gūžtelėjo pečiais. Be jokios panikos.

2020 01 21 09:39
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt