pirmadienis, gegužės 25 d.
Vilties namai
Rasa Baškienė

Tūkstantmetė šiuolaikinių paliatyviosios slaugos ligoninių Europoje ir jų pirmtakų – hospisų ir špitolių – istorija atskleidžia ir gailestingumo pamokas, ir grobikiškus planus.

Pirmosios slaugos įstaigos Vakarų Europoje ėmė kurtis XI a. pabaigoje, prasidėjus kryžiaus žygiams. Čia ne tik rasdavo prieglobstį, to meto gydytojų paslaugas sunkiai sergantys bei sužeistieji, tai buvo ir svetingumo oazės keliautojams, piligrimams.

Viduramžiais krikščionybės skleidimas ir piligrimystė buvo be galo rizikinga: tikinčiųjų, daugiausia – europiečių, laukė sunki kelionė jūra, plėšikų antpuoliai nesaugiuose keliuose, ligos. Išvargusiems atvykėliams Jeruzalėje reikėjo susirasti prieglobstį, tad XI a. keli Amalfio regiono pirkliai kreipėsi į Egipto kalifą ir prašė leisti atidaryti ligoninę Jeruzalės krikščionių kvartale. Netrukus prie iniciatyvos prisidėjo vargšus ir ligonius globojantys benediktinų vienuoliai. Taip apie 1070 m. Jeruzalėje buvo įkurta Šv. Jono Krikštytojo ligoninė.

Panašiu metu vienuoliai susibūrė į Šv. Jono bendruomenę, kuri vėliau išaugo į vieną didžiausių pagalbos vargstantiems organizacijų pasaulyje. Jos nariai, davę neturto, skaistybės ir klusnumo įžadus, leidus popiežiui, turėjo teisę rinkti savo vyresniuosius, nesikišant vietos ar Bažnyčios valdžiai. XI–XIII a., vykstant kryžiaus karams Artimuosiuose Rytuose, susikūrusi kryžiuočių Jeruzalės karalystė įpareigojo Šv. Jono ordiną nuo musulmonų ginti ne vien atvykstančius piligrimus, tačiau ir karalystės žemes. Tarnystė vargšams ir ligoniams buvo papildyta „tikėjimo gynimo“ įsipareigojimu. Riteriai tapo ir kariais, ir vienuoliais. Pirmuoju ordino didžiuoju magistru paskirtas Raymondas du Puy. Jam vadovaujant patvirtintas ordino statutas ir emblema – baltas aštuoniakampis kryžius, iki šiol žinomas maltiečių kryžiaus vardu.

Musulmonams pamažu išstumiant krikščionis iš Rytų, ordinas persikėlė į Kiprą, vėliau – į Rodo salą, kuri tapo tikru bastionu kovojant su kitatikiais. Čia Šv. Jono ordino riteriai įkūrė pirmąjį hospisą (lot. Hospes – svetingumas), kurį šiandien vadintume slaugos namais. XI–XIV a. tokios keliautojais, ligoniais ir mirštančiais žmonėmis besirūpinančios įstaigos klestėjo, tačiau vėliau, išsisklaidžius juos globojantiems ordinams, sunyko. XVII a. Prancūzijoje hospisus atgaivino Šv. Vincento Pauliečio Gailestingųjų seserų kongregacija. Šioje šalyje XIX a. jų buvo bent septyni.

Nuo barzdaskučių iki špitolių

Slaugos įstaigų istorija Lietuvoje taip pat siejama su krikščionybe. Archyviniuose šaltiniuose aptinkama duomenų ne tik apie Vilniuje, Aukštutinės pilies kaimynystėje, stovėjusią pranciškonų bažnyčią, bet ir vienuolių buveinę hospitium. Joje 1324 m. lapkritį apsistojo popiežiaus legatų pasiuntiniai, atvykę į Vilnių aiškintis pasikeitusios Gedimino politikos priežasčių.

Ikikrikščioniškoje Lietuvoje medicininės pagalbos žmonės kreipdavosi į žynius, žolininkus ir žiniuonius. Vėliau, kuriantis miestams, gydymą, taip pat chirurgiją, perėmė barzdaskučiai kirpėjai, besiburiantys į cechus, ir jų konkurentai pirtininkai. Pirtyse ir kirpyklose gydyti ambulatoriniai ligoniai. Didikų sveikata dažniausiai rūpinosi iš užsienio pakviesti medikai.

Pirmąją 10 vietų ligoninę Vilniuje 1514 m. atidarė gydytojas ir kanauninkas Martynas Dušnickis. Jis iš savų lėšų ir surinktų aukų pastatė namukus ligoniams dabartinės Gedimino aikštės pietinėje pusėje, taip pat koplyčią, virtuvę ir vaistinę. Ligoninė pavadinta Šv. Jono (vėliau – Marijos Magdalenos) špitole (kilo iš lotyniškojo hospitale). 1519 m. ir Kaune atidaryta 12 vietų špitolė. Šias įstaigas paprastai steigė turtingi fundatoriai, kartais pageidaujantys, kad už juos būtų nuolat meldžiamasi. Špitolės išsilaikė iš aukų, testamentais skirto turto. Čia gyveno neturtingi neįgalūs asmenys, seneliai, ligoniai. Jų XVI a. Vilniuje buvo atidarytos net kelios: 1536 m. Šv. Trejybės 70 vietų špitolė, 1560 m. Šv. Spaso špitolė. Pirmoji jų karaliaus Žygimanto I įsakymu turėjo teisę rinkti mokestį iš keliaujančių vieninteliu per Nerį Žaliuoju tiltu. Tokia privilegija naudotasi net kelis šimtus metų. 1635 m. bonifratrų vienuolyne Vilniuje buvo atidaryta psichikos ligonių špitolė ir veikė iki pat 1915-ųjų. 1676 m. Kaune tokia įstaiga įkurta nusigyvenusiems bajorams. 1709 m. Vilniuje Jonas Jarolavičius atidarė Šv. Roko prieglaudą, kurioje gydė maru apsikrėtusius žmones (vėliau pats nuo to mirė).

Ligoniai vargo, turtas dingo

Daugėjant špitolių Lietuvoje pradėta rūpintis jų priežiūra: 1690 m. Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco išleistame patvarkymų leidinyje nurodoma, kad prieglaudos privalo turėti vaistinę, jose gyventi leidžiama tik neturtingiems invalidams, seniams, ligoniams, o sveikieji ir valkatos turi būti pašalinti. Pasak istoriko Adamo Honory Kirkoro, pastarieji iš Vilniaus dažnai būdavo vejami rimbais.

Valstybė nerėmė špitolių, jų priežiūra ir išlaikymu rūpinosi dvasininkija bei didikai. Deja, nors gavo gausių aukų, pajamų iš turto nuomos bei pinigų skolinimo už procentus, slaugos įstaigos ir jų išlaikytiniai skurdo: dažnai ligoniai miegojo lovose po du, kartais ir ant grindų, patalpos buvo nešvarios, trūko maisto. Rašoma, kad ligoniai net su ašaromis skundėsi dėl skriaudų ir nepriežiūros. Špitoles prižiūrintys kapitulos nariai ir vyskupai savinosi turtus „pagal senus papročius“. Kadangi nebuvo reglamentuota, kaip naudoti prieglaudų fondus, špitolės XVIII a. nusmuko iki elgetynų lygio, nes didžiąją jų pajamų dalį pasisavindavo klebonai ir kapitula.

1775 m. įsteigtai Špitolių komisijai Seimas pavedė prižiūrėti įstaigas (visoje LDK jų buvo 194) ir jų fondus: planuota įkurti centrines ligonines vaivadijose, kontroliuoti vaistines, rengti felčerius ir akušeres, užtikrinti nemokamą nepasiturinčių gyventojų priežiūrą, užsiimti našlaičių ir pamestinukų globa. Deja, iš 22 dvasininkijos ir bajorijos atstovų sudaryta komisija nieko gero nenuveikė ir toliau savinosi pinigus.

1792 m. įkurta „Špitolių deputacija“ ėmėsi griežtesnės priežiūros. 1796 m., likvidavus kelias nustekentas įstaigas, atidaryta Šv. Jokūbo ligoninė. Vilniuje vietoj 20 špitolių liko vieni vaikų namai ir keturios ligoninės: Šv. Jokūbo, Gailestingųjų seserų, Žydų ir Kariškoji. Prasidėjo ligoninių era – prieglaudas pakeitė medicinos įstaigos. Pokyčius skatino XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje įkurtos LDK vyriausiosios mokyklos Medicinos kolegija ir Vilniaus medicinos draugija. 1805 m. prof. Johanas Peteris Frankas Radvilų rūmuose atidarė universitetinę Terapijos kliniką, kuriai vadovavo jo sūnus Jozefas. Ligoninė augo: 1808 m. įkurta Chirurgijos, 1816 m. – Akušerijos klinika. 1842 m., uždarius Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją, neliko ir klinikų. 1808 m. ligoninių priežiūra patikėta Viešosios globos valdybai.

Sveikų namų principai

XIX a. viduryje tikrą proveržį Europos slaugos srityje sukėlė anglų medicinos sesuo Florence Nightingale – šiuolaikinės slaugytojo profesijos pradininkė. Kilusi iš aukštuomenės ji pasirinko kilmingai damai „nederamą“ kelią – per Krymo karą slaugė tūkstančius kareivių. Ji reformavo medicinos sistemą Anglijoje, taip pat už jos ribų, pirmoji steigė medicinos seserų rengimo mokyklas ir įvedė pažangius slaugymo metodus, kurie išliko iki šių dienų. F. Nightingale parašė aštuonis ilgus pranešimus ir septyniolika knygų apie mediciną ir slaugą, diegė slaugos sistemą Anglijos vargšų kvartaluose.

„Pirma slaugymo taisyklė, pirmas ir paskutinis dalykas, į kurį turi būti sutelktas slaugytojos dėmesys, svarbiausias dalykas pacientui, be kurio visa kita, kad ir ką darytumėt, yra niekai ar tas pat, kas palikti jį vieną, – tai grynas oras, kuriuo jis kvėpuoja. Reikia palaikyti tokį gryną orą kaip lauke, tačiau neperšaldyti ligonio“, – rašė F. Nightingale. Teigdama, kad slaugymas yra menas, ji akcentavo penkis sveikų namų principus: švarų orą ir vandenį, gerą kanalizaciją, švarą ir šviesą. Šios priemonės, kelis kartus sumažinusios britų kareivių mirtingumą per Krymo karą, vėliau pradėtos taikyti visame pasaulyje.

XIX a. viduryje Anglijoje, atkreipus dėmesį į sergančių nepagydomomis ligomis padėtį, viena po kito pradėjo kurtis slaugos ligoninės Londone. Jos išplito ir Australijoje: Adelaidėje, Sidnėjuje, Melburne, Naujajame Pietų Velse atidarytose įstaigose buvo slaugomi mirtini ligoniai. 1899 m. Niujorke duris atvėrė Šv. Rozos hospisas vėžiu sergantiems žmonėms. Vėliau tokie namai imti steigti kituose JAV miestuose. Airijoje slaugos ligoninių plėtra rūpinosi gailestingosios seserys ir 1879 m. įkūrė Švč. Megelės hospisą Dubline. Čia 1845–1945 m. gydėsi ir mirė apie 20 000 žmonių.

Dėmesys ne ligai, bet žmogui

XX a. anglikonė slaugė Cicely Saunders sukūrė tarptautinį paliatyviosios slaugos namų standartą, grindžiamą trimis taisyklėmis: meile, neatlygintina globa ir lygybe. Terminu „paliatyvioji slauga“, kilusiu iš lotyniškojo „palliare“ (apsiaustas), vadinama medicininė, psichologinė, dvasinė pagalba nepagydoma liga sergančiam ligoniui ir jo artimiesiems.

1967 m. anglės pastangomis įkurta pirmoji tokio tipo įstaiga – Šv. Kristoforo hospisas – paskatino šiuolaikines paliatyviosios slaugos ligonines plėstis kitose šalyse: JAV, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Afrikos valstybėse ir kt. C. Saunders visiškai pakeitė požiūrį į nepagydomus pacientus – ji ragino kolegas didžiausią dėmesį skirti ne ligai, bet ligoniui, išgyvenančiam fizines, moralines ir dvasines kančias. Ši įprastus tabu laužanti filosofija sparčiai paplito po pasaulį: šiuo metu net 35-iose šalyse nepagydomi pacientai ir jų artimieji gauna visokeriopą pagalbą tiek slaugos ligoninėse, tiek savo namuose, kur juos nuolat lanko ir jais rūpinasi atvykstančios slaugės bei socialiniai darbuotojai.

Tokios įstaigos finansuojamos paties paciento, draudimo bendrovių, įvairių labdaros organizacijų ir fondų lėšomis, kartais prisideda valstybė ar savivaldybė. Slaugos namuose paprastai būna iki kelių dešimčių vietų. Dauguma darbuotojų – savanoriai, neturintys teisės liestis prie pacientų, bet galintys bendrauti, jiems skaityti, dainuoti. Dažnai hospisuose apgyvendinami net gyvūnai, pavyzdžiui, šunys. Pacientui viskas leidžiama. Lenkijoje prieš mirtį buvo išpildyta 12-mečio berniuko svajonė – šokti parašiutu.

Pirmieji žingsniai

Paliatyviosios slaugos paslaugos Lietuvos valstybinėse medicinos įstaigose imtos aktyviau teikti tik pastaruosius penkerius metus. Tiesa, jos normuojamos, ir mūsų šalis kol kas negali lygintis su Lenkija, kur veikia net 600 slaugos namų.

Įgyvendinamos ir privačios iniciatyvos. 2012 m. Vilniuje atidaryta Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos paliatyviosios slaugos ligoninė. 15-os vietų ligoninė veikiau primena namus. Čia dirbančioms Gailestingojo Jėzaus kongregacijos seserims talkina ir medikai, ir savanoriai. Profesionali pagalba taip pat teikiama ir 100-ui namuose lankomų ligonių. Paliatyviosios slaugos ligoninė išlaikoma privačių asmenų lėšomis, iš dalies ją finansuoja Vilniaus teritorinė ligonių kasa ir sostinės savivaldybė.

Įstaigos vadovė sesuo Michaela Rak apgailestavo, kad Lietuvoje neįteisintas „hospiso“ terminas, nors šios šiuolaikinės įstaigos pasaulyje gyvuoja jau 50 metų. Kai Nyderlanduose ir Šveicarijoje, kur jau buvo įteisinta eutanazija, kūrėsi hospisai, pastebėta, kad žmonių, savo noriu pasirinkusių mirti, skaičius ėmė mažėti.

Vienuolė po pasaulį plintančią eutanaziją vadina mirties kultūra: „Tai bėgimas nuo problemos, ieškant lengvesnio kelio. Dažnai sakoma, kad eutanaziją pacientai pasirenka vengdami skausmo, bet šiuolaikinė medicina padeda jį įveikti. Su sunkiai sergančiais ligoniais dirbu 20 metų ir nė vienas neprašė nei spartinti, nei lėtinti mirties akimirkos. Kai žmogus nesijaučia paliktas be pagalbos, ypač psichologinės, jis niekada neprašys eutanazijos.“

2015 12 28 09:52
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt