Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Vilis NORMANAS   |   2012-02-03

Auklės darbas padėjo pažinti pasaulį

  
Auklės darbas padėjo pažinti pasaulį Milda sako, kad darbas pagal \\\"Aupair\\\" programą geriausias jauniems žmonėms.

Milda Martišiūtė (23 m.) gali pasigirti, kad dirbdama, atrodytų, paprastą auklės darbą pagal „Aupair“ programą sugebėjo pažinti ne vieną šalį, susirasti draugų ir išmokti savarankiškumo bei daugelio kitų svarbių dalykų. Į jos patirtį įdomu įsiklausyti, nes galbūt ji padės ir jums pakeisti savo nuostatas dėl to, kad šis darbas yra tik varginantis ir neįdomus.

– Milda, daug laiko praleidote dirbdama aukle pagal „Aupair“ programą. Kaip šovė mintis imtis šio darbo? Negi Lietuvoje mažai darbų?
– Mano patirtis dirbant aukle – vieneri metai. Nežinau, tai daug ar mažai, sakyčiau – pakankamai. Šio darbo ėmiausi, nes gyvenime ieškojau kažko kardinaliai naujo. Darbas pagal „Aupair“ programą tikrai ne tas, jei nori užsidirbti pinigų. Alga, sakyčiau, netgi juokinga – Didžiojoje Britanijoje gaudavau 200 svarų, Vokietijoje – 280 eurų per mėnesį.
 
Na, bet būstas, maistas, kai kurios pramogos, visi formalumui būdavo apmokėti. Man to tik ir reikėjo. Pakeisti aplinką, pažinti kitą kultūrą. Kaip oro reikėjo pabūti nekompleksuotoje, laisvoje ir atpalaiduojančioje aplinkoje.
 
Dabar tokio darbo nebedirbčiau. Pagal „Aupair“ geriausiai dirbti aukle 18–21 metų merginoms ir vaikinams, kai gyvenime dar ieškai savęs, nesi tiksliai apsisprendęs, kuria kryptimi eiti. Puiki galimybė atsiriboti tiek nuo tėvų, tiek nuo visuomenės suformuoto požiūrio, reikalavimų – beveik esi pats sau šeimininkas. Tiesa, užduotis ne iš lengvųjų – teks prisitaikyti prie visiškai svetimos šeimos gyvenimo. Ir tik nuo paties priklauso, kaip sugebėsi adaptuotis. Jei pasiseks – šeima visąlaik padės ir skatins, jei ne – tiesiog gyvensi, kol išdrįsi išlįsti iš savo narvelio.
 
Šitas darbas man įtvirtino daugybę savybių, kurias gal visada turėjau, bet jos galbūt nebuvo tokios tvirtos, kaip norėjau: drąsa, atsakomybė, visiškas savarankiškumas, lankstumas bet kurioje situacijoje, galiausiai tikrai praplėstas akiratis, nes atvykusi į svečią šalį nebijojau iškišti nosies lauk.
Beje, prieš tai esu dirbusi ir Lietuvoje keletą studentiškų darbų. Bet iš tų darbų mažai užsidirbdavau, tik smarkiai išvargdavau. Be to, padėjo tėvai.
– Pirmas darbas buvo Didžiojoje Britanijoje. Papasakokite, kaip ten sekėsi, kokie įspūdžiai?
 
– Gal veikiau klausimas turėtų skambėti „pirmasis mano darbas užsienyje“. Sekėsi tikrai puikiai. Susiradau draugų, daug pamačiau, daug sužinojau. Ir supratau, kad ši šalis tikriausiai ne man. Per daug niūriu, per daug lietinga, eismas dešine kelio puse, atskiri karšto ir šalto vandens čiaupai ir visi kiti dalykai man tikrai truputėlį kliudė. Bet pats gyvenimas, ryšys su žmonėmis buvo stiprus. Mane labai šiltai priėmė tiek pati šeima, tiek žmonės iš jų aplinkos, o vėliau susiradau draugų, su kuriais lankiausi ir klubuose, ir teatruose, ir šiaip gerai leidau laiką.
 
Su mergaite, kurią prižiūrėjau, lankėm sporto klubą, baseiną, eidavom apsipirkti, lankydavomės bibliotekose, atrakcionų parkuose... Na, žodžiu, gyvenom. Ją augino vienišas tėvas, dirbantis septynias dienas per savaitę. Vienuolikmetės mergaitės mama turėjo kitą šeimą.
 
– Ar įmanoma užsidirbti dirbant tokį darbą?
 
– Užsidirbti galima tikra nedaug, nebent taupysi, bet jau minėjau, kokia buvo alga. Prieš paskutinį mėnesį už beveik visą kuklią algą nusipirkau pirmąjį savo skaitmeninį fotoaparatą. Tada net nenumaniau, kokį impulsą jis duos. Gauti tokį darbą man nebuvo labai sunku. Draugė patarė, kaip susirasti šeimą per internetą. Paieškos užtruko gal apie 3 savaites, tiksliai nepamenu.
 
– Kodėl išėjote iš jo?
 
– Iš tos šeimos išvažiavau todėl, kad tiesiog pavargau, „prisisotinau“ tos šeimos problemų ir visų niuansų, nors mergaitė mane be galo mylėjo. Be to, gavau pasiūlymą Lietuvoje rašyti straipsnius apie knygas, ir tai nulėmė apsisprendimą grįžti į Lietuvą.
 
Auklės ten keisdavosi kas porą mėnesių ir greičiau, nes niekas neiškęsdavo kvailokų taisyklių. Po manęs per keletą mėnesių pasikeitė gal trys auklės. Viena neiškentus išvyko net per mergaitės gimtadienį.
Iš esmės, man viskas buvo gerai. Vyras geras, supratingas, nors vaikas – sunkaus charakterio. Teko suprasti, užjausti, iškęsti mergaitės pykčio ant viso pasaulio priepuolius, daužymą į duris ir visokius kitokius pykčio proveržius. Buvo ir gaila, ir pikta, ir sunku. Vieną kartą ji man pasakė: „Tu esi vienintelis žmogus, kuris ant manęs niekada nešaukia.“ Tėtis buvo karšto kraujo ir labai daug iš jos reikalavo – tik geriausių pažymių, net aprangą kontroliuodavo. Be abejo, ji nebuvo atskirta nuo pasaulio.
 
– Kaip į jus žiūrėjo darbdavys?
 
- Darbdavys buvo mergaitės tėvas. Manau, žiūrėjo į mane palankiai, kitaip nebūtų priėmęs gyventi į savo namus. Nes būna ir tokių istorijų, kad atvykusi mergina tiesiog nepatinka kažkuriam iš šeimos narių, ir ji turi grįžti atgal.
 
– Ką dar gero, be auklės darbo, ten pamatėte, išmokote, patyrėte?
 
– Smarkiai patobulinau anglų kalbos įgūdžius. Beje, tai buvo oficiali priežastis, ko vykau į Jungtinę Karalystę. Neoficiali – savęs ieškojimas.
 
– Ar nesigailite to?
 
– Tikrai nesigailiu, nebent to, kad gal per ilgai ten buvau. Toje šeimoje merginos išgyvendavo vos porą mėnesių. Aš buvau galbūt 15-ta auklė, o gal ir 20–ta – neprisimenu. Išbandžiau savo kantrybę. 4 mėnesiai – tai buvo tos šeimos rekordas.
 
– Vėliau dirbote Vokietijoje. Kodėl būtent ten?
 
– Po JK išvykau savaitei atostogų į Vokietiją ir ten be proto įsimylėjau šitą šalį. Grįždama atgal jau žinojau, kad lėksiu į universitetą prasitęsti akademinių atostogų. Kaip tariau, taip ir padariau. Nuvykusi į Vokietiją per dvi savaites intensyvių paieškų susiradau puikią šeimą.
 
– Kuo tai skyrėsi nuo darbo Didžiojoje Britanijoje?
 
– Kaip čia švelniau pasakius, JK „Aupair“ – tai darbo jėga. O Vokietijoje tave labiau vertina, rūpinasi kaip šeimos nariu.
 
– Kuo, jūsų akimis, skiriasi vokiečiai ir britai bei jų vaikai?
 
– Iš esmės, vaikai visur vienodi, nes jie – vaikai. Galbūt pats didžiausias skirtumas, kuo skiriasi vokiečių ir britų vaikai, mano akimis, tai vokiečių savarankiškumas ir charakterio stiprumas.
 
– Kokie įspūdžiai liko iš Vokietijos?
 
– Vokietijos ilgiuosi beveik kas antrą dieną. Tikrai nesigailiu. „Aupair“ laikas, praleistas toje šalyje, – geriausias laikas mano gyvenime patirties atžvilgiu.
Patyriau tikrai daug unikalių išgyvenimų – pradedant nuo suvokimo, kas yra tikra, tvirta šeima, pagarba ir tikrosios vertybės. Vokiečių šeimos labai stiprios. Begalinis supratingumas, pagarba vienas kitam.
 
Tokią išvadą padariau bendraudama su įvairiomis šeimomis. Mane supo, tikriausiai, tinkami žmonės – gera šeima, geri tos šeimos draugai, artimieji, pažįstami.
 
Bet susipažinau ir su kitų tautybių šeimomis: serbų (Kosovo), rusų, estų, šveicarų, tailandiečių.
Vaikai – mergaitės, kurias prižiūrėjau– buvo labai įdomios, aktyvios ir gražios, todėl pradėjau jas fotografuoti. Ir tai ėmiau daryti kone kasdien. Po truputėlį tai tapo įpročiu, kol vieną dieną supratau, kad negaliu sustoti. Visi pažįstami jau vadino mane fotografe, nors tokia toli gražu nebuvau. Fotografavau ne tik savo mergaites, bet ir jų drauges, draugus, išvykas, šventes, vėliau ir suaugusiuosius. Po truputį ėmė rastis suvokimas, kur link man reikia judėti toliau.
 
– Ką patartumėte merginoms, kurios nori dirbti pagal „Aupair“ programą?
 
– Patarčiau būti drąsioms ir išmintingoms. Nepasitikėti neaiškiomis firmomis ir jų pasiūlymais. Šį darbą galima susirasti savarankiškai, niekam nemokant nė cento. Patikimiausias internetinis puslapis http://aupair–world.net/. Per jį radau darbą abu kartus.
 
Svarbiausia, pradėjus bendrauti su šeima internetu, pasikalbėti „skype“, galbūt net pamatyti per „skype“. Taip tikrai būsite užtikrinti, kad niekas jūsų neapgaudinėja.
 
– Ar pati dar ketinate taip dirbti?
 
– Tikrai neketinu. Na, bet „niekada nesakyk niekada“, nes norint įsitvirtint svetimoje šalyje, ko gero, geriausia pabūti „Aupair“, kadangi šeima padeda susitvarkyti visus formalumus, apmoka draudimą ir pan. Todėl negaliu atmesti galimybės, kad daugiau niekad nesugalvosiu kur nors išvykti ilgam.
 
– Koks svarbiausias dalykas, norint dirbti aukle užsienyje?
 
– Didelis noras dirbti tą darbą, kalbos mokėjimas, ryžtas. Žinoma, gebėjimas bendrauti su vaikais tikriausiai yra pirmoje vietoje. Svarbiausia – sugebėti bent minimaliai susikalbėti tos šalies, į kurią nori vykti, kalba.
 
Na, jei kreipiamasi per agentūrą, tikriausiai prašoma ir įrodymų, kokių nors pažymų. Bet agentūrų paslaugomis aš nesinaudojau.
 
  

Žymos: Vokietija, Vilis Normanas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Mergaite, galiu jus palydėti?

– Žvilgsniu, jaunuoli, tik žvilgsniu...