sekmadienis, gegužės 31 d.
Ambicijų įkaitas
Kotryna Tamkutė
Scanpix
Dvasinis lyderis ir jo galvos skausmai.

Daug priešų ir mažai draugų: kodėl Iranas tapo toks ir ar kada pasikeis?

Kelios dienos po Naujųjų metų visą pasaulį apskriejusi žinia apie Irano revoliucinės gvardijos „Al Quds“ specialiųjų pajėgų vado generolo Qassemo Soleimani mirtį buvo sutikta nevienareikšmiškai.

Vieniems toks JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas pasirodė per radikalus, galintis išprovokuoti karinę konfrontaciją su Islamo respublika ir padidinti chaosą Artimuosiuose Rytuose.

Kiti sprendimą sveikino. Generolas Q. Soleimani buvo laikomas atsakingu už didžiąją dalį neramumų regione. Irano revoliucinės gvardijos „Al Quds“ specialiųjų pajėgų vadas dirigavo islamo šiitų kovotojams su režimu Sirijoje, Libane, Irake, Jemene ir kitose regiono valstybėse.

Treti – daugiausia vietos gyventojai ir po visą pasaulį išsibarstę Islamo respublikos rėmėjai – prarado savo didvyrį: jo karinė kampanija prieš „Islamo valstybę“ sulaikė islamo sunitų džihadistus Irake ir Sirijoje, apsaugojo Irano šiitams svarbias piligrimines vietas. Plakatuose su šūkiu „Mirtis Amerikai!“ skendinčioje generolo laidotuvių procesijoje gyvybę paaukojo dar 56 vietos gyventojai.

Dar vieni, reaguodami į tai, kas nutiko, kvietė padėties neeskaluoti. Paraginusi savo piliečius į Iraną nevykti, ES laukė, kas bus toliau. Nepasitenkinimą JAV kėsinimusi į valstybės suverenitetą išreiškusi Rusija pirštu bedė į tarptautines normas. Susirūpinimą jomis paskelbė ir Kinija.

Tačiau vienas dalykas visas puses suvienijo. Generolo Q. Soleimani nužudymas tapo pretekstu iš naujo įvertinti Irano padėtį ir vaidmenį regione, jo politines ir ekonomines ambicijas.

Ne visi raumenys stiprūs

„Blogio ašies“ pavadinimas Iranui prigijo gerokai anksčiau, nei 2002 m. JAV prezidento George’o Busho buvo ištartas viešai. Ilgą laiką režimas buvo matomas kaip terorizmą remianti ir masinio naikinimo ginklą kurianti valstybė. Tačiau į daugiau kaip dviejų tūkstančių metų istoriją skaičiuojančią, Persijos imperijos mokslo, meno ir politikos laimėjimus paveldėjusią šalį vertėtų žvelgti plačiau.

Irano islamo respublikos užsienio politika gerokai skiriasi nuo tos, kurią po Antrojo pasaulinio karo iki 1979-ųjų vykdė artimo JAV sąjungininko šacho režimas. Pavyzdžiui, priešingai nei dabar, jis nerėmė palestiniečių ar kitų kovotojų grupių, kurios vienais ar kitais būdais grasino Izraelio suverenitetui. Dabartinis Islamo respublikos lyderis ajatola Ali Khamenei žydų valstybę yra pavadinęs „vėžiniu naviku“, kuris turi būti sunaikintas. Vienas Irano užsienio politikos tikslas liko nepakitęs – tiek šachas, tiek dabartinis režimas siekė dominuoti Persijos įlankoje.

Irano islamo respublikos užsienio politika gerokai skiriasi nuo tos, kurią po Antrojo pasaulinio karo iki 1979-ųjų vykdė artimo JAV sąjungininko šacho režimas.

Po to, kai 1979 m. valdžioje įsitvirtino mulos – aukštieji islamo šiitų dvasininkai, Iranas ryžosi Islamo revoliucijos idėją eksportuoti į kaimynes. „Tačiau sukėlė regiono šalių vyriausybių baimę ir paskatino jas ieškoti JAV paramos. Amerikiečių karinių bazių skaičius Irano kaimynystėje tik augo“, – teigiama JAV nevyriausybinės organizacijos „The Soufan Center“ Irano užsienio politikos strategijos analizėje. Todėl 10-ajame dešimtmetyje Iranas šio tikslo atsisakė.

Prie jo grįžo 2011 m., kai į Šiaurės Afriką ir Artimuosius Rytus atkeliavo Arabų pavasaris. Teherano parama kovotojams Sirijoje, Irake, Jemene ir kitose valstybėse leido plėsti ne tik Islamo revoliucijos idėją, bet ir siekti „absoliutaus saugumo“ – sutrukdyti bet kokias JAV, Izraelio, Saudo Arabijos ar bet kurios kitos šalies ar nevalstybinių veikėjų pastangas nuversti režimą arba įsiveržti į Iraną. Jo preciziškai sukurta, minkštąja galia ir ekonominės paramos priemonėmis paremta užsienio politikos strategija leido siekti įtvirtinti savo kaip regioninio hegemono įtaką.

Irano pastangas apžvalgininkai apibūdina kaip gana sėkmingas, kurias paryškina pasyvūs, nors ir gana galingi kaimynai. „Į globalaus žaidėjo vaidmenį galėtų pretenduoti Indija, tačiau kol kas, atrodo, nemato reikalo ir šiuo klausimu nėra apsisprendusi, – mano Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius. – Lygiai kaip ir Kinija. Ji jau dabar apibrėžiama kaip globali jėga, bet reikštis visose srityse kol kas nenori.“ Iranas demonstruoja dideles ambicijas, tačiau jam dar trūksta raumenų. Pagal dydį Irano ekonomika yra 25 pasaulyje (mažesnė už Lenkijos). Pagal gyventojui tenkančią BVP dalį – tik 95. Pagal karinę galią Iranas yra keturioliktas, bet labai atsilieka nuo pirmaujančių valstybių.

Iranui tiesioginis karas su JAV būtų pražūtingas – režimas tai supranta ir pernelyg neslepia. Pagrasinęs Jungtinėms Valstijoms į generolo Q. Soleimani nužudymą griežtai atsakyti, apie amerikiečių karo bazių Irake atakas perspėjo iš anksto ir dar kartą įrodė: veltis į karinį konfliktą nenori, o Vakarų atgrasymą imituojančios priemonės – tik būdas mobilizuoti šalies visuomenę.

Galią imituoja nepaisydami žmonių

Vienas svarbiausių ir labiausiai daugelį 1979-ųjų revoliucijoje dalyvavusių iraniečių nuvylusių režimo pasikeitimo padarinių – taip ir neiškovotos demokratinės laisvės ir teisės. Tarptautinės organizacijos Iraną kritikuoja dėl nuolatinių asmens pilietinių ir politinių teisių pažeidimų, uždaros ir korumpuotos politinės sistemos, moterų išnaudojimo ir diskriminacijos. Skaičiuojama, kad nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios Iraną paliko kone 5 mln. gyventojų, kiekvienais metais emigruoja maždaug 150 tūkst. išsilavinusių iraniečių.

Įtakos tam turi ne tik slegianti atmosfera ir laisvės stoka, bet ir ūkio padėtis. Pirmąsias ekonomines sankcijas Iranui dar 1979 m. JAV įvedė po to, kai įkaitais buvo paimti amerikiečių ambasados Teherane darbuotojai. Vėliau kaip atsaką į urano sodrinimo programą ir nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus sankcijas numatė Jungtinės Tautos, ES ir atskiros valstybės. Skaičiuojama, kad dėl jų Iranas galėjo prarasti šimtus milijardų dolerių. Mainais į dalies sankcijų atšaukimą, 2015 m. Iranas sutiko apriboti savo branduolinę programą. Svarstoma, kad tik viešai. Po trejų metų paskelbęs, kad JAV traukiasi iš susitarimo, D. Trumpas pareiškė, jog Iranas toliau bando raketas ir kišasi į užsienio reikalus. Šalies ekonomika esą auga ir neturi jokios įtakos daugiau kaip 40 metų su sankcijomis gyvenančiam Teheranui. Nieko nelaukęs Iranas vėl pradėjo sodrinti uraną.

Režimo pasirinkimas tarp visuomenės gerovės ir strateginių užsienio politikos tikslų kaip ir aiškus. Kai kurių apžvalgininkų teigimu, Iraną jau kurį laiką krečia humanitarinė krizė – medicininiai preparatai ir įranga neįtraukti į sankcijų paketus, tačiau dėl apribotos tarptautinių pervedimų galimybės Irane nuolat trūksta vaistų.

Audra prieš tylą

Galią, kuria disponuoja susivienijusi ir režimu nepatenkinta visuomenė, iraniečiai pademonstravo 1977 m. kilusiuose protestuose, privertusiuose šachą Mohammadą Rezą Pahlavi išvykti iš šalies. Dar viena protestų banga nusirito 2009 m. po to, kai prezidento rinkimus laimėjo griežtos linijos šalininkas Mahmoudas Ahmadinejadas. Žalia pralaimėjusio kandidato, reformų siekusio buvusio šalies premjero Mir-Hosseino Mousavi kampanijos spalva nudažę didžiųjų Irano miestų gatves tūkstančiai protestuotojų režimą kaltino balsų klastojimu, reikalavo didesnių socialinių laisvių ir apriboti saugumo tarnybų galias. Atsakydama valdžia sugriežtino interneto ryšio kontrolę, uždarė Teherano universitetą ir už grotų pasiuntė žaliuoju vėliau praminto judėjimo organizatorius, kelis tūkstančius demonstrantų.

2017 m. pabaigoje kilo naujų neramumų, su pertraukomis jie tebesitęsia iki dabar. Tąkart jie laikyti spontaniškesniais nei 2009 m., įžiebtais išaugusių kiaušinių, paukštienos, galiausiai degalų kainų. Tąsyk neramumai peraugo į nusivylimą stagnuojančia ekonomika, didėjančiu nedarbu ir išsikerojusia korupcija. Prasidėję kaip taikios demonstracijos, protestai šalyje plito tarsi užkratas ir iš nepasitenkinimo ūkio padėtimi virto reikalavimais ne tik keisti žmogaus teisių padėtį, bet ir apriboti saugumo tarnybų veiksmus, sumažinti Irano įtaką regioniniuose konfliktuose. Protestuotojai degino valstybinio banko filialus, plėšė antiamerikietiškus plakatus ir reikalavo „mirties diktatoriui“. Politinis elitas į tai atsakė smurtu: skaičiuojama, kad gyvybės galėjo netekti kone 2 tūkst. protestuotojų.

Dar daugiau nepasitenkinimo režimas įplieskė šiais metais prisipažinęs, kad numušė Ukrainos keleivinį lėktuvą. Užsienio spaudoje greta vaizdo įrašų iš protestuojančio ir ajatolą A. Khamenei palikti šalį reikalaujančio Irano netruko pasirodyti situacijos genezė: mulų delsimas pripažinti tiesą ir prisiimti atsakomybę buvo palygintas su Sovietų Sąjungos tyla po to, kai 1986 m. dabartinėje Ukrainoje sprogo Černobylio atominės elektrinės reaktorius. Kaltę režimas pripažino. Irano vyriausybės atstovas Ali Rabiee pareiškė, kad delsimas informuoti visuomenę „mūsų ir jos ryšiui padarė neatitaisomą žalą“.

Stiprybė stagnacija

Irano režimas šiandien mažai skiriasi nuo to, koks buvo pradėtas kurti 1979 m. Tačiau svarstyti apie tai, kaip visuomenės spaudimas paveiks režimo ateitį, dar anksti. Ypač turint galvoje tai, kad šalyje, neturinčioje realių politinių laisvių, negali būti ir politinės opozicijos. „Ji kol kas juntama tik tarp konservatyvių pažiūrų politinio elito ir kitame spektro gale esančių vadinamųjų reformatorių. Visi jie yra to paties elito, to paties režimo dalis“, – aiškino E. Račius.

„Kaip ir kiekviena religinė dogma, Islamo respublika nėra atspari nenumatytoms tikrovės jėgoms“, – mano JAV idėjų kalvės Brukingso instituto užsienio politikos programos direktoriaus pavaduotoja Suzanne Maloney.

„Stebėdami iš išorės galime pasakyti tik tai, kad ajatola A. Khemenei – jau garbaus amžiaus žmogus, turintis sveikatos bėdų“, – sakė E. Račius. Todėl politinis elitas neabejotinai turi galvoti apie alternatyvas. Nuo jų pasirinkimo priklausys visos šalies politinės sistemos ateitis, o žmonės nuspręs, ar tas pasirinkimas juos tenkins. Kalbėti apie šalies vidaus ar užsienio politikos pokyčius dar nėra prasmės.

Kita vertus, pastarųjų metų visuomenės reiškiamas nepasitenkinimas dėl neišpildytų politinių ir ekonominių lūkesčių ateityje gali įgauti nevaldomą pagreitį.

-----

Imituojama demokratija

Irano politinė sistema, numatyta 1979 m. konstitucijoje, jungia religines ir demokratines institucijas: aukščiausio religinio lyderio – ajatolos – valdžią riboja demokratiškai išrinktų prezidento ir parlamento galios. Pastarųjų įtaka šalyje gerokai mažesnė nei paskutinį žodį ekonomikos, aplinkos, užsienio politikos, švietimo ir kitais svarbiais valstybės klausimais tariančio ajatolos. Dabartinis ajatola A. Khamenei patvirtina ir prezidentą, ir vyriausybės narius. Parlamento nariais gali tapti tik globėjų tarybos, kurios narius skiria ajatola, patvirtinti kandidatai. 2016 m. rinkimuose jis patvirtino tik 51 proc. visų kandidatų.

Ekspertų asamblėjos rūpestis – ajatolos, kurio kadencija neribojama, veiklos priežiūra. Tačiau iki šiol ji neatmetė nė vieno aukščiausio religinio lyderio sprendimo ir yra kaltinama neveiksnumu ir bejėgiškumu. Tiesiogiai ajatolai atsiskaito ne tik Irano karinių pajėgų vadai, bet ir Aukščiausiojo teismo teisėjai, nacionalinio radijo ir televizijos vadovai, kiti religiniai lyderiai.

Globėjų taryba turi pareigą patvirtinti kiekvieną parlamento priimtą įstatymą. Dažniausiai atmetami su islamo teise nesuderinami teisės aktai. Nevyriausybinė organizacija „Freedom House“ pastebi, kad Irano piliečių politiniams pasirinkimams neretai įtaką daro neoficialūs valstybės veikėjai, iš kurių didžiausias vaidmuo tenka islamo šiitų dvasininkams. Tačiau parlamentas laikomas reikšminga politinių debatų arena, dažnai oponuojančia prezidentui ir jo veiklai.

2020 02 09 21:28
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt