trečiadienis, gegužės 27 d.
Gamtos fotografas D. Babelis: „Laikausi principo nepakenkti gyvūnams“
Darius Babelis
Nedažnai pasitaiko galimybė pamatyti uralinę pelėdą.

Švelnumas ir įniršis, drąsa ir baikštumas, išdidi laikysena ir kone vaikiškas smalsumas. Visą šią jausmų ir emocijų paletę galima įžvelgti Dariaus Babelio nufotografuotų Lietuvos gyvūnų portretuose.

Ten, kur atsitiktinio prašalaičio akis regi tiesiog kviečių lauką, miško proskyną ar kirtavietę, kupiškėnas D. Babelis perskaito visai kitokią informaciją. Bent keliskart per savaitę, o sezono metu ir kasdien į žvalgybą išeinantis gamtos fotografas stebi ir analizuoja, kur gali būti elnių, stirnų, šernų takai ar ėdimo vietos. Kur, tikėtina, pasigirs sunkūs stumbro žingsniai, o kur savo vestuves kels tetervinai.

Tokios žinios – daugelio metų patirtis. Pasak D. Babelio, jei išlįsi apsidairyti vos kartą per savaitę ar rečiau – nieko nebus: „Miškas keičiasi labai greitai. Ūkininkų laukai irgi: nupjovė javus – ir gyvūnai kitur eina. Informaciją gamtoje reikia rinkti visą laiką.“


Dar mokykliniais metais ėmęs fotografuoti mus supančią augaliją ir gyvūniją juostiniu fotoaparatu „Zenit“, vėliau šį pomėgį D. Babelis apleido. Rimčiau prie jo grįžo maždaug prieš septynerius metus – tik jau, žinoma, ne su „Zenit“, o su šiuolaikiška fototechnika. Medžiodamas kadrus fotografas apvažiuoja visą Lietuvą, vis dėlto daugiausia jo nuotraukose – gimtojo Kupiškio, taip pat Panevėžio apylinkių gyvūnija – nuo mažyčių vikšrų ar drugelių iki stambiausių miškų gyvūnų. O kartais fotografo dėmesio centre atsiduria ir augalai, pavyzdžiui, pelkėje besistiebianti saulašarė. Lietuvio darbai jau senokai pastebėti ir tarptautiniuose kontekstuose. 2016 m. D. Babelis tapo laureatu Maskvoje surengtuose tarptautiniuose apdovanojimuose „35 Awards“, laukinių gyvūnų kategorijoje. Prieš porą metų jo fotografijų seriją, kurioje įamžinta permaininga kiškio ir jį nusižiūrėjusios lapės kova, publikavo britų dienraštis „Daily Mail“.

Kokią dalį jo fotomedžioklės išvykų vainikuoja sėkmingi kadrai, pasakyti sunku: pirmiausia, pasak D. Babelio, nelengva įvardyti, ką reikėtų vadinti sėkmingu kadru. Juk pradedančiuosius džiugina pats faktas, kad pavyko įamžinti stirną, kiškį ar briedį. Vėliau, kartu su įdirbiu ir patirtimi, aukščiau keliama ir kartelė: nuotraukoje norisi ypatingesnio apšvietimo, įdomesnės gyvūno išraiškos, ryškesnės kūno kalbos. Nors namų darbus fotografas visuomet stengiasi padaryti kiek įmanoma geriau, nuotraukos sėkmę kaskart lemia ir atsitiktinumas. „Būna, kad sąlygos fotografuoti atrodo idealios, o vis tiek viskas išeina kitaip, nei suplanavai, – pasakojo D. Babelis ir pasidžiaugė, kad 2019 m. jam pasisekė nufotografuoti ir vilką, ir lūšį: – Dabar liko įamžinti tik lokį.“


Akistatos su stambiais, plėšriais miškų ir laukų gyventojais fotografo negąsdina. Jis sukikena prisiminęs, kad daugiausia baimės jam yra įvaręs ne vilkas, šernas ar elnias, bet bebras. Tąkart pievoje, tolokai nuo vandens telkinio drybsantį bebrą pamatęs D. Babelis prisėlino ir ėmė spragsėti fotoaparatu. Gyvūnui tai nepatiko, todėl šis ėmė grasinančiai uodega plekšnoti žemę. Fotografas nesitraukė, tad bebras nutarė pademonstruoti charakterį ir puolė jo vytis. Šis pradėjo bėgti, tik – visai kaip komedijose – paslydo ir tėškėsi nugara ant žemės, prieš tai aukštai iškėlęs naujutėlį, vos pirmą dieną pradėtą naudoti fotoaparatą. Maždaug už trijų metrų atsidūręs bebras ėmė kaukšėti dantimis, o ant žemės gulintis fotografas – prevenciškai mosuoti kojomis. Tada gyvūnas pasisuko ir patraukė savais keliais.

D. Babelis prisipažįsta, kad tokia ne visai maloni akistata buvo jo kaltė: „Nereikia laukinio gyvūno užspeisti į kampą. Jei būtume susidūrę prie vandens, bebras būtų tiesiog nuplaukęs. O sausumoje tokios galimybės neturėjo, todėl ėmė mane gąsdinti. Apskritai fotografuodamas kaskart stengiuosi laikytis principo nepakenkti gyvūnui, būti kuo mažiau matomas ir jaučiamas.“


Valandų valandas šalia elnių, šernų, stirnų ar stumbrų praleidžiantis vyras jų gyvenimą yra užfiksavęs pačiais artimiausiais rakursais. Gulinčių šernų būrelį teko net ranka paliesti. O štai visai nesenos akistatos su vilkais jam įsiminė adrenalino pliūpsniais. Kartą, jau naktį, fotografas nutarė trumpinti kelią ir kone aklai traukti iš fotomedžioklės vietos iki automobilio, orientuodamasis pagal žvaigždes. Jis žinojo, kad toje vietovėje gyvena septynių vilkų šeimyna, ir netrukus išgirdo jos narius staugiant tamsoje iš visų pusių. „Dar kiek paėjęs išgirdau į mane artėjančius žingsnius. Išsitraukiau telefoną pasišviesti – ogi vos per porą metrų nuo manęs iš krūmų išlindo šernas! Ta patirtis baimės neįvarė. Bet girdint, kaip šalia tamsoje staugia vilkai ar kaip jiems tarp dantų trakši kaulai, adrenalinas pakyla“, – pasakojo D. Babelis. Ir pridūrė, kad vis dėlto mažiausiai prognozuojamas gyvūnas yra žmogus: „Jį naktį sutikti miške gali būti pavojingiausia. O gyvūnai pavojaus nekelia – tiesiog reikia žinoti, kaip elgtis.“  

Foto galerija.: new_000207372_0


2020 02 26 10:25
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt