antradienis, gegužės 26 d.
Bręsta neeiliniai įvykiai?
The Economist
Scanpix
Kalbas apie susijungimą keičia reikalavimai.

Po šimto metų nuo Airijos padalijimo šalies susivienijimas vėl atrodo tikėtinas

Aukštoje Dublino karališkosios draugijos Simonskorto salėje prieš būrį šurmuliuojančių žurnalistų stovi „Sinn Féin“ vadovė Mary Lou McDonald. Ore tvyro jaudulys: išvakarėse, vasario 8-ąją, įvyko stulbinamas netikėtumas – „Sinn Féin“ nacionaliniuose rinkimuose gavo daugiau pirmo pasirinkimo balsų už kitas Airijos partijas. „Prašėme, kad žmonės duotų mums progą įgyvendinti siūlomą platformą, – kalbėjo M. L. McDonald. – Ši platforma skirta būsto krizei spręsti, ryžtingai imtis probleminių sveikatos priežiūros paslaugų, nebespausti šeimų ir darbininkų, duoti jiems erdvės atsikvėpti.“

Tokius žodžius galėjo pasakyti bet kuris Europos politikas iš maištaujančios partijos, įkalusios pleištą į nusistovėjusį politinį aparatą. Bet „Sinn Féin“ nėra tik tai. Iš principo visoms didžiosioms Airijos politinėms partijoms rūpi šešias 1922 m. Jungtinėje Karalystėje likusias grafystes prisijungti prie 26 nepriklausomybę gavusių apygardų ir sukurti vieningą Airiją. Bet „Sinn Féin“ akyse šis užmojis – labai realus ir itin aktualus. Tai tarptautinė partija, ne tik išsikovojusi stiprias pozicijas Airijos parlamente, bet ir antra pagal dydį Šiaurės Airijoje. Tačiau jos praeitis ne itin maloni. Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio partija buvo politinis sparnas, susijęs su Airijos respublikonų armija (IRA) – sukarinta organizacija, bandžiusia Šiaurės Airiją terorizmu atskirti nuo britų valstybės.

Visa tai iš esmės niekaip neprisidėjo prie atgauto „Sinn Féin“ populiarumo. Žinovų manymu, sėkmę nulėmė pažadas geriau finansuoti viešąsias paslaugas ir masiškas žmonių troškimas balsuoti ne už centro ir centro dešinės partijas „Fianna Fáil“ ar „Fine Gael“. Padėjo ir vadovaujant M. L. McDonald apnykusi „Sinn Féin“ turėta stigma dėl sąsajų su teroristais. Nors partijos svarba išaugo ne dėl sugrįžusio noro matyti suvienytą Airiją, tai – viena iš trijų priežasčių, kodėl tokia perspektyva pradeda atrodyti kaip netikėtai rimta problema.

52 proc. Jungtinės Karalystės rinkėjų balsavo, kad reikia išstoti iš ES. Tačiau Šiaurės Airijoje 56 proc. balsavo, kad nori likti.

Iš likusių dviejų priežasčių akivaizdžiausias kitas politinis netikėtumas – „Brexitas“. 2016 m. 52 proc. Jungtinės Karalystės rinkėjų balsavo, kad reikia išstoti iš ES. Tačiau Šiaurės Airijoje 56 proc. balsavo, kad nori likti. Airijai Vokietijoje tuo metu atstovavęs ambasadorius Michaelas Collinsas prisimena: „Pirmo skambučio 7.30 val. [ryte po „Brexito“ referendumo] sulaukiau iš Vokietijos Bundestago nario su žodžiais: „Ar dabar tai reiškia, kad turėsim vieningą Airiją?“ Artimiausiu metu ne. Bet tai, kad šaliai susivienijus Šiaurės Airija galėtų grįžti į ES, šiandien – svarbi diskusijų dalis.

Trečia priežastis susijusi ne su rinkimų politikos erzeliu, bet su rimtais demografiniais pokyčiais. Kai 1922 m. šešios Šiaurės Airijos grafystės nusprendė nesiekti nepriklausomybės, jos manė tuo užtikrinančios, kad dalį salos visada kontroliuos protestantai, kurių čia anuomet buvo dvigubai daugiau nei Romos katalikų.

Atotrūkio beveik neliko. „The Economist“ išanalizavo 2001 ir 2011 m. gyventojų surašymų duomenis, taip pat Jungtinės Karalystės ketvirtinės darbo jėgos apklausos rezultatus, ir visa tai rodo, kad dabar Šiaurės Airijoje didžiausia atskira religinė grupė – katalikai (žr. grafiką). 1983–2018 m. „Sinn Féin“ vadovavęs Gerry Adamsas, kuris, daugelio manymu, buvo ir svarbus IRA asmuo, nors pats tokius kaltinimus atmeta, kartą šmaikštavo, kad, nors „daugintis sparčiau už junionistus gali būti visai smagu <...>, vargu ar tai tolygu politinei strategijai“. Bet tai vis tiek pakeitė padėtį. Jei 2021 m. gyventojų surašymas patvirtins ankstesnius duomenis, junionistų nerimas sustiprės.

Dauguma nuo padalijimo Šiaurės Airijoje dominuojančių junionistų yra protestantai, kurių tapatybė susijusi su britiškumu – ar remiant pačią britų vyriausybę, ar britų tradicijas, ar mintį, kad karališkoji šeima yra aukščiausia tikėjimo gynėja. Net prieš „Sinn Féin“ sėkmę pietuose buvęs didžiausios Šiaurės Airijoje Demokratinės junionistų partijos vadovas Peteris Robinsonas ne kartą įspėjo kitus junionistus ruoštis referendumui.

Istorijos elementorius

Referendumo galimybė numatyta 1998 m. sudarytoje Didžiojo penktadienio sutartyje, dar vadinamoje Belfasto sutartimi. Šis susitarimas padėjo tašką dešimtmečius trukusiems žiaurumams, kurie prasidėjo nuo XX a. 7-ajame dešimtmetyje vykusių protestų dėl pilietinių teisių prieš provincijos junionistų dominuojamą parlamentą ir atsako į protestus. 1972 m. parlamentas paleistas, o provincijoje, kurioje buvo dislokuoti britų kariai, įvestas tiesioginis valdymas iš Londono. Neramumai pareikalavo apie 3,5 tūkst. daugiausia civilių gyvybių; dešimtadalis žuvusių – britų kariai. Apie 2 tūkst. žuvo nuo IRA ir kitų sukarintų respublikonų būrių rankos, pusė tiek nuo sukarintų junionistų pusės būrių.

Pasirašius Didžiojo penktadienio sutartį, Šiaurės Airijoje suformuota nauja autonominė vyriausybė, kurioje abi bendruomenės dalijasi valdžia. Sutartyje pripažinta, kad Šiaurės Airija yra Jungtinės Karalystės dalis, o Airijos Respublika turi teisę domėtis savo žmonėmis, kurie gali rinktis laikyti save airiais, britais arba ir vienais, ir kitais. Numatytas ir politinis kelias į vieningą Airiją, jei abipus sienos būtų tokia žmonių valia. Bet nė viena iš pusių nemanė, kad kelionė prasidės taip gretai.

Pasirašius sutartį metai iš esmės bėgo taikiai, šiaurė tapo daug „normalesne“ vieta. Nors darbovietėse auga įvairovė, persitvarkė policijos pajėgos, mokyklose ir namuose bendruomenės lieka paskirai. Kadangi sunku uždaryti religines įstaigas, kad būtų galima steigti integruotas, daugiau nei 90 proc. gyventojų mokyklose tebėra segreguoti (nors universitetuose ne). Smurto grėsmė iš esmės palaiko segregaciją ir valstybinio būsto sektoriuje. Šešių metrų „taikos sienos“ žymi vietas, kur ramybės drumstėjai iš vienos bendruomenės gali pulti kitą. Dar yra senųjų sukarintų organizacijų likučių, daugiausia užsiimančių nelegalia narkotikų prekyba ir reketu, kartais ir politiniu smurtu.

Sutartyje numatytas kelias į susivienijimą gana paprastas. Jei Šiaurės Airijos valstybės sekretoriui „kada nors atrodys“, kad dauguma gyventojų pritartų susivienijimui, Jungtinė Karalystė turi surengti referendumą ir gerbti jo rezultatus. Vis dėlto žodis „atrodo“ ministrui suteikia erdvės laviruoti. Londono universitetinio koledžo Konstitucijos skyriaus teigimu, ministras turi atsižvelgti į daugybę veiksnių. Vienas jų neabejotinai būtų nuomonių apklausos, jei dauguma nuolat pasisakytų už susivienijimą. Kiti – atsiradusi katalikų dauguma arba Šiaurės Airijos rinkimuose laimėjusi nacionalistinė dauguma. Kol kas to nebuvo. Bet iš apklausų matyti, kad po „Brexito“ referendumo vis daugiau žmonių pritaria susivienijimui, kartais esantys už ir prieš pasiskirsto maždaug po lygiai. Katalikų galbūt jau yra dauguma, ir nors pernai gruodį visuotiniuose Jungtinės Karalystės rinkimuose junionistai gavo daugiau balsų nei nacionalistai, pastariesiems atiteko daugiau vietų.

Po vasario 8-osios M. L. McDonald įspėjo, kad Jungtinei Karalystei, o „ypač Londonui“, reikia ruoštis susivienijimui, nes „laukia konstitucinė permaina“. Jei „Sinn Féin“ prisijungtų prie koalicijos arba nuspręstų palaikyti bet kurią valdančiąją partiją, veikiausiai už tai paprašytų ir pradėti pasiruošimą referendumui. Pasak parlamentaro Aenguso Ó Snodaigho iš „Sinn Féin“, kol kas nesuformuota Airijos vyriausybė turėtų sukviesti žmones iš visos salos „susėsti ir nuspręsti, kokios visuomenės norime“.

Jei šiauriečiai balsuotų už susivienijimą, pietiečiams reikėtų keisti konstituciją, taigi turėtų balsuoti ir tenykščiai gyventojai. Knygoje „A Treatise on Northern Ireland“ („Traktatas apie Šiaurės Airiją“) politologas Brendanas O’Leary iš Pensilvanijos universiteto nurodo, kad „racionali eilės tvarka“ būtų tokiam balsavimui vykti prieš tai derybose bent iš dalies aptarus susivienijimo formą.

Kol kas tai – atviras klausimas, kuris priklausytų ne tik nuo Airijos. Pasak Airijos aukščiausiojo teismo teisėjo Richardo Humphreyso, net šaliai susivienijus Didžiojo penktadienio sutartis Jungtinei Karalystei suteiktų pilietybės laiduotojos vaidmenį, o autonominės institucijos turėtų funkcionuoti Airijoje taip pat, kaip dabar Jungtinėje Karalystėje. Ilgalaikėje perspektyvoje B. O’Leary nubrėžia tris įmanomus susivienijimo proceso rezultatus: unitarinė valstybė valdoma iš Dublino, autonominė vyriausybė šiaurėje panašiai kaip šiandien arba dviejų valstybių konfederacija. Kiekviena keltų skirtingus klausimus dėl to, kaip veiks nauja valstybė, įskaitant teismus, kariuomenę ir viešąsias paslaugas.

Be konstitucinių aspektų, bet kokį pradinį sprendimą tikriausiai nulems tapatybės ir ekonomikos klausimai. Tačiau daug ką keičia „Brexitas“. Pradėkime nuo tapatybės. Didžiojo penktadienio kompromisas iki tam tikro lygio rėmėsi mintimi, kad visi Britų salų gyventojai yra europiečiai. Kaip 1974 m. rašė Šiaurės Airijos poetas Johnas Hewittas:

Esu iš Alsterio, kolonizatorių giminės. Gimiau Airijos saloje, taigi taip pat esu airis. Gimiau Britų salyne, o mano gimtoji kalba – anglų, taigi esu britas. Britų salynas susideda iš salų, kurios yra prie Europos žemyno krantų, taigi esu europietis.

Nemažai įvairių konfesijų arba apskritai nereligingų Šiaurės Airijos gyventojų daliai atrodo, kad „Brexitas“ iš jų atėmė europiečio tapatybę. Daug žmonių nėra nusistatę prieš suvienytą Airiją, bet visada galvojo, ar verta vargintis. Dabar, kai susivienijimas leistų grįžti į ES (Europos Vadovų Taryba patvirtino, kad Bendrijai priklausytų visa suvienytos Airijos teritorija), jie gali būti palenkti į tą pusę.

Daugelis šiauriečių taip pat supranta, kad dabar gyvenimas suvienytoje Airijoje jiems atrodytų daug mažiau svetimas, nei būtų atrodęs klerikalinėje Airijos Respublikos praeityje. Šalis, kurioje prieš 30 metų griežtai kontroliuoti kontraceptikai, drausti abortai, nebuvo nė minties apie gėjų teises, tarp vadovų šiandien turi Leo Varadkarą, kuris tuo metu, kai žurnalą atidavėme spaudai, tebebuvo taoiseach (ministras pirmininkas) ir yra gėjus, jo venomis teka ne tik airio kraujas. Dubline aborto norinčios moters padėtis geresnė nei gyvenančios Belfaste, kur junionistai griežtai nesutinka su aborto įstatymo liberalizavimu. Gėjų santuokos Šiaurės Airijoje legalios tik todėl, kad nepaisydamas junionistų prieštaravimų taip liepė Vestminsteris.

Daugelis šiauriečių taip pat supranta, jog dabar gyvenimas suvienytoje Airijoje jiems atrodytų daug mažiau svetimas, nei būtų atrodęs klerikalinėje Airijos Respublikos praeityje.

Vis dėlto tapatybė susideda ne tik iš didelių dalykų, tačiau ir smulkmenų, o tokių būtų be galo daug ir su jomis tektų žaisti, bet vis tiek atsirastų dėl jų įsižeidusių. „Kai ryte atitrauksiu užuolaidas [Šiaurės Airijai prisijungus prie Airijos Respublikos], ar pašto dėžutė tebeliks raudona, ar bus žalia?“ – klausė buvęs Alsterio junionistų partijos (UUP) vadovas Mike’as Nesbittas. Pasak senatoriaus Marko Daly iš partijos „Fianna Fáil“, reikia iš anksto susitarti, kad nacionalistai pergale nesipuikuotų prieš junionistus. Pavyzdžiui, kas sutrukdytų nacionalistams pagrindinį Belfasto oro uostą pavadinti G. Adamso vardu? Yra daugybė kitų klausimų. Ar šalis turėtų naują vėliavą? Naują nacionalinį himną? Ar valstybė rengtų Šiaurės Airijoje neramumų laikais žuvusių britų karių minėjimus? A. Ó Snodaigho manymu, nacionalinėse diskusijose tektų išnarplioti aibes problemų.

Nepamirškime ekonomikos. Ilgą laiką būtent dėl jos sukalbami rinkėjai iš Šiaurės laikosi esamos padėties, o Airijos politikai, kurie iš principo susivienijimą palaiko, nesiekia jo praktikoje. Tą ankstų rytą M. Collinsui skambinęs pašnekovas puikiai žinojo, kad kitas ne taip seniai įvykęs padalytos šalies susijungimas kainavo daug pinigų. Griuvus Berlyno sienai, per 30 metų Rytų Vokietijos ūkiui atkurti išleista apie 2 trln. eurų.

Nors Šiaurės Airija skurdesnė už pietus, jos padėtis anaiptol nėra tokia bloga, kaip Vakarų atžvilgiu buvo Rytų Vokietija. 1989 m. Vakarų Vokietijos BVP vienam gyventojui buvo keturiskart didesnis nei Rytų Vokietijos. Tačiau ir gyventojų buvo keturiskart daugiau, o Airijos Respublikoje jų nėra nė triskart daugiau nei Šiaurės Airijoje (žr. lentelę). Be to, neramumų sužalotame ir paskui deindustrializaciją nespėjančiame Šiaurės Airijos ūkyje jau seniai netvarka. Pernai rugpjūtį pradėta „Titaniką“ stačiusios „Harland and Wolff“ bankroto procedūra – du milžiniški Samsonu ir Galiotu praminti bendrovės kranai stūkso virš Belfasto panoramos kaip tylūs nuosmukio paminklai. Oficialūs duomenys rodo, kad Šiaurės Airijoje viešasis sektorius duoda gerokai daugiau nei 50 proc. vietos BVP, o surenkamų mokesčių pakanka tik dviem trečdaliams išlaidų. Skirtumą padengia britų vyriausybė.

Nacionalistiški ekonomistai teigia, kad Šiaurės Airijos biudžeto deficitas dirbtinai išpūstas per statistiką. Antai, pasak jų, jei regionas atsiskirtų nuo Jungtinės Karalystės, jam nereikėtų grąžinti į tuos skaičius įtrauktos Jungtinės Karalystės valstybės skolos dalies. Yra precedentas. XX a. 3-iajame dešimtmetyje Airijos respublikonų lyderiai išsiderėjo, kad britų vyriausybė atsisakytų pradinio reikalavimo naujajai tautai prisiimti proporcingą valstybės skolos ir pensinių įsipareigojimų dalį. Kita vertus, 2014 m. ruošiantis Škotijos nepriklausomybės referendumui, britų vyriausybė atkakliai laikėsi, kad gavusi nepriklausomybę Škotija turėtų prisiimti atsakomybę už jai tenkančią Jungtinės Karalystės valstybės skolos dalį.

Airijai nebūtų lengva padengti Šiaurės Airijos biudžeto deficitą. Bet ji sulauktų pagalbos. Neseniai duotame interviu prezidento Donaldo Trumpo štabo viršininkas Mickas Mulvaney „The Economist“ sakė: „Tikimės, kad ir JAV filantropai, ir privatus sektorius bus pasiruošę padėti Šiaurės Airijai, jei šalys susivienytų.“ Žinoma, prisidėtų ir ES. Tačiau net pusės dabartinių Šiaurės Airijos gaunamų subsidijų finansavimas Airijai kainuotų apie 3 proc. nacionalinių pajamų.

Labai tikėtina, kad susivienijus Airijai šiauriečiams tektų sumažinti išlaidas, o gal ir pietiečiams. Tai į naudą junionistams, kurie susivienijimui prieštarauja motyvuodami prastomis viešosiomis paslaugomis (ironiška, bet kaip tik ši problema padėjo „Sinn Féin“ gauti daugiau balsų). „Gauni skandinaviškus mokesčių tarifus, o su jais – Pietų Europos sveikatos priežiūros ir paslaugų standartus, – ironizavo UUP vadovas Steve’as Aikenas. – Net nežinau, kodėl Airijos Respublikos gyventojai su tuo taikstosi.“ Nacionalinė sveikatos tarnyba Šiaurės Airijoje dirba prasčiau nei kituose Jungtinės Karalystės kraštuose, tačiau prireikus paslaugos teikiamos nemokamai. Daugeliui šiaurės nacionalistų, ką ir kalbėti apie junionistus, baisu net pagalvoti apie pietiečių taikomą draudimu grįstą modelį.

„Brexitas“ dar labiau apsunkina Airijos susivienijimo ekonomiką. Kai kuriems tai dar vienas argumentas likti Jungtinės Karalystės sudėtyje – Šiaurės Airijos įmonės britams parduoda dvigubai daugiau nei Airijai. Kitiems kaip tik atrodo, kad dėl „Brexito“ būtina išstoti iš Jungtinės Karalystės. Oficiali Jungtinės Karalystės ir ES laisvosios prekybos sutarties poveikio analizė rodo, kad ilgalaikėje perspektyvoje Šiaurės Airijos nacionalinės pajamos sumažėtų 8 proc., palyginti su tik 5 proc. bendrai visai Jungtinei Karalystei.

Nepamirškime škotų

Galimas ir dar vienas politinis netikėtumas. „Brexitas“ iš ES prieš jų valią išvedė ne tik Šiaurės Airijos, bet ir Škotijos gyventojus, iš kurių 62 proc. norėjo likti. Škotijos nacionalinė partija, šiuo metu formuojanti mažumos vyriausybę Edinburge, išstojimą iš ES prieš škotų valią laiko pagrindu Škotijai dar kartą balsuoti dėl nepriklausomybės. Ji neturi mechanizmų priversti Vestminsterį tam pritarti, tačiau tai nereiškia, kad referendumo nebus. O šįkart nacionalistai gali laimėti.

Kadangi Šiaurės Airijos protestantus ir Škotiją sieja stiprūs ryšiai, toks referendumas būtų skaudus smūgis junionistams. „Daugybei čionykščių žmonių atrodytų, kad jie prarado flagmaną“, – teigė buvęs britų karys Jamesas Wilsonas iš Alsterio. Atrodytų, kad tik iš Anglijos, Šiaurės Airijos ir Velso susidedančiai Jungtinei Karalystei trūksta svarbios dalies – ne mirtinas valstybės trūkumas, bet rimtas.

Kol kas tik „Sinn Féin“ kalba, kad susivienijimo procesą reikia pradėti jau netrukus.

Kol kas tik „Sinn Féin“ kalba, kad susivienijimo procesą reikia pradėti jau netrukus. Įprastesnė nacionalistų pozicija lieka ištikima Šv. Augustino dvasiai: „Viešpatie, duok man referendumą dėl sienos, bet dar ne dabar.“ Parlamentarė Claire Hanna iš kitos šiauriečių nacionalistams atstovaujančios Socialinės ir demokratinės darbo partijos mano, kad, nors jos darbotvarkėje suvienyta Airija šiandien užima svarbesnę vietą nei prieš „Brexitą“, jai prioritetais lieka susitaikymas, ekonomika ir viešosios paslaugos.

Vienam stebėtojui iš Dublino susivienijimas „tarsi laimės siekis – tiesiai jos nepasieksi, ji gali kilti tik iš harmonijos ir taikos“. Graži pozicija, nors ir dvelkia sentimentalumu. Bet gali užtekti poros naujų politinių staigmenų, kad jos lauktų rimtas išbandymas.

2020 03 11 17:17
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt