šeštadienis, gegužės 30 d.
Atsargiai! Nuosmukis!
The Economist

Keičiantis ūkiams, kinta ir recesijos. Kokia bus artimiausia?

Prisiminkime 2007-uosius. Mėgstantys pasipuikuoti džiaugėsi pirmos kartos „iPhone“ telefonais, „Netflix“ neturintiems laiko užsukti į „Blockbuster“ skyrių DVD siuntė paštu, didžiausios pasaulyje buvo tokios senųjų laikų ekonomikai atstovaujančios bendrovės kaip „General Electric“ ir „Royal Dutch Shell“, internete karaliavo „Myspace“. Būtent tais iš pažiūros tolimais laikais JAV pastarąjį kartą paniro į recesiją, o įkandin Europa ir didžioji turtingojo pasaulio dalis. Vėliau žmonės pradėjo visai kitaip pirkti, pramogauti, keliauti, skolintis pinigų ir kai kuriais atvejais tikrą perversmą tose srityse padarė grupė galingų pasaulinių technologijų milžinių.

„Ūkio sudėtis nuo 2007 m. pasikeitė, todėl ir recesijos bus visai kitokios“, – sakė Douglasas Elliottas iš konsultacijų paslaugas teikiančios „Oliver Wyman“. Svarbu išsiaiškinti, kokio poveikio tikėtis iš kitos recesijos, nes ji anksčiau ar vėliau vis tiek bus. Ankstesnės daug kainavo. „The Economist“ suskaičiavo, kad per pastarąjį nuosmukį turtinguose ūkiuose darbo neteko 11 mln. žmonių, o didžiųjų biržoje kotiruojamų Europos ir JAV įmonių pelnas atitinkamai susitraukė 51 ir 30 proc. Ekonominio lūžio taške visada nukenčia vertybinių popierių biržos (žr. 1 grafiką). Recesijos rūpi vyriausybėms ir centriniams bankams, nes šiems reikia išsiaiškinti, kaip reaguoti, taip pat įmonėms ir investuotojams, nes nuosmukiai atsijoja pelus nuo grūdų. Pastaruosius tris kartus per recesiją kiekviename iš dešimties sektorių viršutinio kvartilio JAV įmonių akcijos vidutiniškai pabrango 6 proc., o apatinio kvartilio atpigo 44 proc.

Tam tikrais atžvilgiais verslo pasaulis mažai skiriasi nuo to, kas buvo 2007 m. Amerikiečių įmonės daug uždirba ir bendrovių pelnui nuolat tenka 8,5 proc. BVP, be to, daugelyje sektorių gana didelė koncentracija; Europoje pelningumas ir koncentracija išlieka žemesni. Nors nesiliauja prekybos karai, Vakarų įmonės, kaip ir 2007 m., išlieka itin globalios. Didelių JAV akcinių bendrovių atveju 31 proc. prekybos tenka ne vidaus rinkai, o Europos biržoje kotiruojamų įmonių atveju šis rodiklis siekia 53 proc.

Permainų taip pat daug. Pirma, įsidominavo skaitmeninis pasaulis. Atsigaunant ekonomikai suklestėjo pasaulinės technologijų milžinės ir sutrikdė mažmeninės prekybos, taksi, viešbučių ir daugelio kitų šakų senbuvių būtį. Staiga iškilusių technologijų įmonių pavyzdys užkrėtė ir kitus sektorius – jų bendrovės apmažino savo turtą; antai užuot pirkę serverius, šiandien vadovai juos nuomojasi debesyse. Antra, vadovai gali turėti mažiau galimybių apkarpyti sąnaudas. Trečia, kai kurios įmonės intensyviai skolinasi ir manipuliuoja apskaita – taip didina „švaistą“ (the bezzle), kaip reiškinį pavadino ekonomistas Johnas Kennethas Galbraithas, t. y. sumas pinigų, kurių nebėra, bet niekas to nežino. Geri laikai maskuoja trūkumus, nes įmonės, pavyzdžiui, gali vėliau nurašyti nevykusio pirkinio vertę.

Pradėkime nuo pirmos permainos – išpopuliarėjusių skaitmeninių technologijų. Labiausiai pastebima, kaip pasikeitė didžiausių įmonių pobūdis: šiandien septynios iš dešimties vertingiausių pasaulio įmonių – technologijų bendrovės, nors 2010 m. buvo tik dvi (žr. 2 grafiką). JAV penkioms didžiausioms įmonėms („Alphabet“, „Apple“, „Amazon“, „Facebook“ ir „Microsoft“) tenka 13 proc. „S&P 500“ įmonių pelno, o per penketą metų dalis turėtų išaugti iki 20 proc. Joms tenkanti „S&P 500“ įmonėse dirbančių žmonių dalis maža – nesiekia nė 5 proc., bet dabar jos yra stambiausios JAV investuotojos, pernai į ūkį (įskaitant MTEP) įdėjusios 189 mlrd. JAV dolerių, ir tai atitinka 17 proc. didžiųjų biržoje kotiruojamų įmonių investicijų.

Todėl labai svarbu, kaip technologijų milžinėms seksis per recesiją. Investuotojams tokios įmonės gali atrodyti nepažeidžiamos, bet jos labai priklauso nuo ciklinių pajamų (žr. 3 grafiką), įskaitant reklamą, vartotojų išlaidas ir verslo IT išlaidas, kurios ikiskaitmeniniais laikais visos jautriai reagavo į ekonomines nuotaikas. Iš dalies gali apsaugoti novatoriški verslo modeliai. Gal praradę darbą feisbuko naudotojai daugiau laiko praleis internete? Gal reklamuotojai iš pradžių mažins išlaidas reklamai televizijoje, laikraščiuose ir reklaminiuose skyduose, o tik tada pradės karpyti skaitmeninę reklamą?

Kai kurie požymiai rodo, kad galimas labai skausmingas smūgis. 2000–2002 ir 2007–2008 m. nuosmukiai stipriai kirto „Amazon“ ir „Microsoft“ prekybos apimčiai. Išmanieji telefonai jau dabar perkami vangiau, o prasidėjus recesijai vartotojai gali ilgiau naudoti tuos pačius įrenginius, užuot juos keitę į naujausią modelį. Tam tikra užuoglauda gali tapti tvirta finansinė padėtis – didžiųjų technologijų bendrovių penketukas turi 270 mlrd. JAV dolerių grynųjų lėšų.

Greta milžinių atsirado maištininkių. „Airbnb“ ir „Uber“ įsuko platformas, kuriose pirkėjai randa pardavėjus. Tokios finansų novatorės kaip „LendingClub“ ir „SoFi“ padeda sudaryti milijonus paskolų sandorių, žmones, kuriems reikia pinigų, suvesdamos su tais, kurie turi atliekamų. Išpopuliarėjo prenumeratos – nuo gatavo maisto iki kosmetikos pristatymo. Daugeliui tai bus pirmas nuosmukis, kai kurioms gali būti ir paskutinis.

Ne visoms smūgis bus toks skaudus, kaip galima tikėtis. Kai Brazilija 2015–2016 m. patyrė recesiją, smarkiai smuko „Uber“ pavėžėjimų paklausa, bet išaugus nedarbui atsirado daugiau vairuotojų, kuriems trūko pinigų, todėl sumažėjo kaina, išaugo paslaugos kokybė. Nuosmukis gali analogiškai padėti „Airbnb“ perimti dalį rinkos iš viešbučių, jei tokiomis aplinkybėmis daugiau žmonių bandys užsidirbti nuomodami savo namus. Krizė gali ne tiek kirsti technologijų įmonėms, kiek paspartinti „senojo“ neskaitmeninio ūkio nykimą.

Recesijos rūpi vyriausybėms ir centriniams bankams, nes šiems reikia išsiaiškinti, kaip reaguoti, taip pat įmonėms ir investuotojams, nes nuosmukiai atsijoja pelus nuo grūdų

Labiausiai pažeidžiamos atrodo tos technologijų sektoriaus numylėtinės, kurios siūlo „smulkią prabangą“ – vartotojai netrunka atsisakyti nebūtinų išlaidų. Gali nukentėti „Deliveroo“ (maisto pristatymas), „Bird“ (elektrinių paspirtukų nuoma), „Peloton“ (treniruoklių prenumerata). Smukusi paklausa bus itin aktuali aukštas pastoviąsias sąnaudas turinčioms įmonėms. NT įmonė su technologiniu prieskoniu „WeWork“ įsipareigojusi per maždaug 15 ateinančių metų sumokėti 47 mlrd. JAV dolerių nuomos. Tokioms bendrovėms gali nebūti kur trauktis. „Jei tau trisdešimt, įkūrei technologijų įmonę ir nesi patyręs recesijos, tau atrodo, kad viskas amžinai auga. Tavo taisyklės nenumato sąnaudų mažinimo“, – sakė Tomas Hollandas iš konsultacijų paslaugas teikiančios „Bain“.

Skirtingai nei Silicio slėniui, kuriam tai nebūdinga, technologijų sektoriui nepriklausančiose įmonėse negailestingai apkarpyti sąnaudas visada buvo įprasta tvarka, suklupus ekonomikai. Per pastarąją recesiją JAV įmonių darbo jėgos sąnaudos iš viso susitraukė 7 proc., kai siekdamos apsaugoti akcininkus ir išvengti nemokumo jos atleido dalį žmonių ir nurėžė atlyginimus.

Griežto taupymo žaidimas

Šiandien erdvės laviruoti mažiau. Kartais dėl to, kad pasikeitė sąnaudų struktūra. Antai daugiau kaip 200 mlrd. JAV dolerių metinių verslo IT išlaidų dabar atitenka tokiems debesijos paslaugų teikėjams kaip AWS ir „Microsoft“. Anksčiau mokėdavai daug, bet retai (už didelį serverį kartą per dešimt metų), o šiandien gauni ketvirtinę sąskaitą už programinę įrangą kaip paslaugą. Galbūt tai į gera. Ant bankroto ribos atsidūrusiai įmonei gali būti lengviau apmokėti debesijos sąskaitą, nei parduoti nereikalingą aparatinę įrangą. Bet įmonės nebegali lanksčiai atidėti kapitalo išlaidų, kad turėtų laisvų lėšų.

Pasikeitė socialinis kontekstas. 2019 m. 181 didžiausios amerikiečių įmonės vadovai pareiškė jaučiantys „fundamentalią pareigą“ ne tik savininkams, bet ir klientams, darbuotojams, tiekėjams ir bendruomenėms. Privačiai daugeliui vadovų tokie pareiškimai – tik tušti gražūs žodžiai. Nuosmukis patikrins, ko jie verti, nes žmonių atleidimas ir darbo vietų perkėlimas į užsienį sulaukia daugiau politinių strėlių. „Nesinori, kad kas matytų, kaip atleidi darbuotojus, ypač jei tebegauni pelno, – kalbėjo vienos Europos įmonės vadovas. – Tai bus paskutinė priemonė. Galbūt teks iškęsti šiek tiek daugiau skausmo ir tik tada pranešti apie atleidimus.“

Paskutinė permaina – ilgo laikotarpio be nuosmukių paskatinti blogi įpročiai: kai kurios įmonės prikaupė per daug skolų arba turi bjaurių paslapčių. Tokios problemos paprastai pastebimos tik tada, kai jau per vėlu jas spręsti. Per 1997 m. Azijos krizę turėjome valiutų kursų skirtumo paralyžiuotų, užsienio valiutomis prisiskolinusių pažinčių kapitalistų, 2000–2001 m. subliūškusių „dotcom“ įmonių ir „Enron“ bei „WorldCom“ apgaules, 2007–2009 m. neatlaikė ant papuvusių pamatų pastatyti bankai.

Prognozuoti tokias katastrofas sunku, bet yra bendrų įspėjančių ženklų. Po virtinės sandorių „S&P 500“ įmonių prestižas (skirtumas tarp pirkėjo sumokėtos sumos ir buhalterinės pirkinio vertės) siekia rekordinę 3,6 trln. JAV dolerių sumą. Gali būti bėdos. 2000–2001 ir 2007–2009 m. prisipažinusios, kad buvo nepatikimų sandorių, įmonės nurašė didžiulę prestižo dalį.

Konsultacijas teikiančios „Audit Analytics“ teigimu, 2017 m. 97 proc. JAV „S&P 500“ įmonių bent vieną našumo rodiklį pateikė bendrųjų apskaitos principų neatitinkančiu būdu, o prieš pastarąjį nuosmukį tokių buvo 76 proc. Nuo pastarosios recesijos dukart su viršum padaugėjo didelių JAV įmonių, kurios nurodo „koregavusios“ pelną (žr. 4 grafiką).


Pernai daugiau kaip 60 proc. JAV susijungimų ir įsigijimų buvo finansuojami iš paskolų, kurios apima vadinamąjį grąžinimą į pelną (add-back) – šis reiškinys sparčiai populiarėja apskaitoje. Pirkėjams tai leidžia daugmaž savo nuožiūra ignoruoti nepatogias išlaidas, pavyzdžiui, darant prielaidą, kad susijungusios įmonės po sandorio sėkmingai sumažins sąnaudas. Paskolų dokumentuose kaip pagrindas naudojami tokie padailinti pelno rodikliai.

Dažnai pralošia per daug įsiskolinusios įmonės. Jei recesiją sukelia augančios palūkanų normos, smūgį jos patiria prieš pat nuosmukio pradžią, o paskui dar kartą – jam įsibėgėjus, kai parduodama vis mažiau ir nebeišeina padengti palūkanų ar refinansuoti paskolų. Nuo 2007 m. bendras įmonių įsiskolinimas išaugo. Finansų sektoriui nepriklausančių Europos bendrovių skola šiandien siekia beveik 110 proc. BVP, o 2007 m. sudarė iki 90 proc. JAV verslas šiandien pirmą kartą nuo 1991-ųjų skolinasi daugiau nei namų ūkiai.

Pinigų sukaupę investuotojai žiūri ir laukia. Privataus kapitalo investicijų sektoriuje yra apie 2 trln. JAV dolerių. W. Buffetto kišenėje – 128 mlrd.

Nemenką dalį tokių pinigų pasiėmė įmonės, turinčios gerokai mažiau galimybių grąžinti dabartines skolas, ką ir kalbėti apie metą, kai prasidės nuosmukis. Turtingajame pasaulyje viena iš aštuonių įsitvirtinusių bendrovių gauna per mažai pelno, kad galėtų sumokėti paskolų palūkanas, ką ir kalbėti apie paskolintos sumos grąžinimą. Tarptautinių atsiskaitymų banko duomenimis, 2007 m. tokių buvo viena iš keturiolikos. Anot Tarptautinio valiutos fondo, prasidėjus perpus lengvesnei recesijai nei 2007–2009 m., tokioms į sunkią materialinę padėtį patekusioms įmonėms tektų 19 trln. JAV dolerių verslo skolos (beveik 40 proc. bendros sumos). Buvusi Federalinės rezervų sistemos pirmininkė Janet Yellen įspėjo: „Jei prasidės ūkio nuosmukis, manau, daug įmonių dėl šios skolos bankrutuos. Turbūt tai pagilintų nuosmukį.“

Optimistai teigia, kad skolos struktūra tapo lankstesnė. Dėl naujų po 2008 m. priimtų (nors iš esmės neišbandytų) taisyklių geriau laikosi bankai, taigi turėtų galėti toliau skolinti, jei ekonomikos padėtis pablogės. Įmonės sugebėjo gauti paskolų su mažesniais suvaržymais, pavyzdžiui, jei atrodo, kad joms gali būti sunku grąžinti pinigus. Šiandien JAV bendrovės vis dažniau skolinasi ne iš bankų, o, pavyzdžiui, iš privačiai skolinančių turtingų šeimų arba pensijų fondų. Kai kurie mano, kad tokie skolintojai gali greitai paraginti niuksu ir padėti įmonėms atsigauti. Tokių teiginių nereikėtų imti už gryną pinigą. Po nedidelės panikos 2018 m. pabaigoje daugelio privataus skolinimo priemonių kaina nučiuožė žemyn, vadinasi, sistema trapi.

Laimėtojai ir pralaimėtojai

Kas išloš? Per kiekvieną recesiją atsiranda laimėtojų. 2007–2009 m. Warrenas Buffettas pigiai prisipirko turto, o „JPMorgan Chase“ bankų sektoriui pradėjus taupyti įsitvirtino kaip pagrindinis JAV bankas. Pasak Martino Reeveso iš „BCG Henderson Institute“, per nuosmukius paprastai klesti tos įmonės, kurios turi aiškų tikslą ir kurios yra finansiškai stiprios, kad kitiems mažinant apsukas galėtų toliau investuoti ir augti. Tai valdymo ir kultūros išbandymas, bet sykiu finansinė padėtis privalo būti tvirta: iš „S&P 500“ įmonių 15 proc. turi daugiau savų lėšų nei skolos, įskaitant „Apple“ ir „Monster Beverage“. Pinigų sukaupę investuotojai žiūri ir laukia. Privataus kapitalo investicijų sektoriuje yra apie 2 trln. JAV dolerių. W. Buffetto kišenėje – 128 mlrd.

Recesija galiausiai ateis. Ir skaudžiai kirs įmonėms, kurias palaiko tik žemos palūkanų normos. Parduodant, pertvarkant arba naikinant tokias bendroves bus ekonominių nuostolių, nukentės žmonių. Skambės kaltinimai, paskui nurims. Ilgainiui išgyvenusios našesnės įmonės sugalvos, kaip pelningai investuoti. Tada atsiras naujų darbo vietų, pradės augti ekonomika, galiausiai ateis klestėjimo laikai ir ciklas prasidės iš naujo.

2020 03 13 05:28
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt