trečiadienis, gegužės 27 d.
Įmonėms vis dažniau rūpi, ką kalba jų darbuotojai
The Economist
Pixabay

Vis labiau dyla žmonių darbą ir privatų gyvenimą skirianti riba

Pernai gruodį Jungtinės Karalystės darbo tribunolas nutarė, kad Pasaulinės plėtros centras nepažeidė įstatymų, kai dėl Mayos Forstater žinutės tviteryje, kad žmogaus biologinė lytis yra nekintama, nusprendė neatnaujinti darbo sutarties. M. Forstater paskelbė kelis įrašus, kuriuose kritikavo idėją, kad vyrais gimę žmonės gali tapti moterimis. Žinutes mokslininkė paskelbė asmeninėje tviterio paskyroje, bet profilyje buvo nurodžiusi darbdavį. Kolegoms pasiskundus personalo skyriui dėl jos elgesio internete, M. Forstater gavo prašymą papildyti žinutes prierašu „Tai mano asmeninis požiūris“, ir moteris jį pridėjo. Pasak darbdavio, kolegos prieštaravo jos sprendimui paskelbti savo nuotrauką iš protesto, kurioje ji laiko plakatą su užrašu „Moteris, daiktavardis, suaugęs moteriškosios lyties žmogus“.

Translyčių teisių aktyvistai džiūgavo, o moterų teisių ir žodžio laisvės šalininkus ėmė siaubas, nes sukurtas precedentas. Teisme M. Forstater tvirtino, kad jos įsitikinimas, jog vyrai negali tapti moterimis, gintinas lygiai taip pat, kaip būtų ginamas religinis tikėjimas. Teisėjas nesutiko ir priėmė sprendimą, kad „lytis kritikuojančios“ jos pažiūros „nevertos pagarbos demokratinėje visuomenėje“ ir neturi teisės į apsaugą.

Kitas Jungtinės Karalystės tribunolas sausį nutarė priešingai: etinis veganizmas turi teisę į apsaugą. Jordi Casamitjana buvo atleistas iš labdaringos gyvūnų gerove besirūpinančios Lygos prieš žiaurias sporto šakas po to, kai atskleidė, kad organizacijos pensijų fondas investuoja į įmones, atliekančias bandymus su gyvūnais. J. Casamitjana pateikė apeliaciją ir teigia, kad buvo atleistas, nes yra etinis veganas. Jei jam pavyktų tai įrodyti, atleidimas būtų laikomas diskriminaciniu. Darbdavys tvirtina, jog vyras atleistas už šiurkščius elgesio pažeidimus, o jo įsitikinimai su tuo nesusiję.

Susidėjus technologinėms ir kultūrinėms permainoms tokie atvejai beveik neišvengiami. Tviteris ir kiti socialiniai tinklai darbuotojams atvėrė kur kas daugiau galimybių išreikšti nuomonę – abejotini komentarai, kadaise apsiriboję pokalbiais baruose, šiandien apskrieja visą pasaulį. Progresyvumą siekianti demonstruoti įmonė tai gali laikyti nepageidautinu nepatogumu.

Pasikeitė įsitikinimų pobūdis. Turtingų šalių gyventojai rečiau teigia lankantys bažnyčią. „Pew Research Center“ duomenimis, net JAV, kur žmonės daug religingesni, tvirtinančių, kad nepriklauso jokiai religijai, dalis išaugo nuo vos 6 proc. XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje iki 22 proc. Tarp tūkstantmečio vaikų, sudarančių apie trečdalį darbo jėgos, dalis yra dvigubai didesnė. O spragą, kuri atsivėrė menkstant organizuotos religijos svarbai, užpildė aibės kitų įsitikinimų, taip pat aistringai puoselėjamų. Įmonėms ir teismams tenka spręsti klausimą, iki kokio lygio įstatymai, skirti darbuotojams nuo diskriminacijos religiniu pagrindu apsaugoti, taikytini ir tokiems įsitikinimams?

Religinės diskriminacijos srityje teismų praktika jau nusistovėjusi. Iš teisės pusės darbo reikalavimai dažnai vertinami pagal tai, ar darbdavys turėjo galimybę imtis priimtinų priemonių ir prisiderinti prie žmogaus religinių įsitikinimų. Danijoje mokykla, 2018 m. atleidusi Jehovos liudytoją, kuris atsisakė šokti aplink Kalėdų eglutę, pripažinta kalta dėl neteisėtos diskriminacijos, nes nebūtų buvę sunku patenkinti tokį pageidavimą. O štai Nyderlanduose kazino 1994 m. gavo leidimą atleisti krikščionį krupjė, kuris atsisakė imti iš klientų pinigus, nes tai buvo būtina jo darbo dalis.

Daugelis Vakarų šalių draudžia diskriminuoti ir dėl įsitikinimų, nors nė vienoje šis terminas nėra aiškiai apibrėžtas. Pasak darbo teisės specialisto Peterio Daly, susijusio ir su M. Forstater, ir su J. Casamitjanos byla, nereligingi darbuotojai vis dažniau nori panašios apsaugos, kokia suteikiama religinėms grupėms. Jungtinės Karalystės teismai šioje srityje pirmauja.

Kartelė, kurie įsitikinimai turi teisę į apsaugą, nuleista 2006 m., kai Jungtinė Karalystė panaikino reikalavimą, kad tokie įsitikinimai būtų „panašūs“ į religinius. 2009 m. tribunolas priėmė sprendimą, kad Timo Nicholsono tikėjimas žmogaus sukelta klimato kaita prilygsta religiniam įsitikinimui ir jam turėtų būti taikoma tokia pati apsauga.

T. Nicholsonas buvo nekilnojamojo turto įmonės „Grainger plc“ tvarios veiklos vadovas, iki jį atleido. „Grainger“ nurodė, jog tai susiję su etatų pertvarka, o T. Nicholsonas, dažnai raginęs vadovus dirbti ekologiškiau, teigė, kad darbo neteko dėl aplinkosauginių įsitikinimų. Bendrovės teisininko teigimu, T. Nicholsono pažiūros – nuomonės, o ne įsitikinimai, kuriems taikoma speciali apsauga. Bet tais įsitikinimais T. Nicholsonas vadovavosi kasdieniame gyvenime, nuo jų priklausė, kaip jis keliauja ir gyvena, ir tai padėjo įtikinti teisėją, kad tokį įsitikinimą verta ginti. Sprendimas padarė įtaką beveik visai Europai.

Sprendimu nustatyti penki gintino įsitikinimo kriterijai: jis turi būti nuoširdus; būti daugiau nei nuomonė ar pažiūra, susidaryta remiantis dabartine turima informacija; užimti svarią ir reikšmingą gyvenimo dalį; būti pakankamai įtikimas, rimtas, nuoseklus ir svarbus; taip pat būti vertas pagarbos demokratinėje visuomenėje ir suderinamas su žmogaus orumu bei kitų žmonių teisėmis. Paskutinis kriterijus tyčia suformuluotas siaurai, kad itin bjaurūs įsitikinimai liktų už brūkšnio, pavyzdžiui, įsitikinimas baltųjų viršenybe.

Per pastarąjį dešimtmetį Europos tribunolai priėjo išvadą, kad daug nereliginių įsitikinimų įveikia kartelę. Įtraukta antroposofija, nepritarimas medžioklei, darvinizmas, tikėjimas „aukštesne visuomeninių transliuotojų žurnalistikos paskirtimi“, etinis veganizmas. Atmestas prijautimas Kinijai, antipatija prieglobsčio siekiantiems asmenims ir įsitikinimas, kad 2001 m. rugsėjo 11-oji ir 2005 m. liepos 7-osios įvykiai Londone – „surežisuotas spektaklis“. Dėl vegetarizmo ir marksizmo šalys nesutaria.

Daugumoje Europos valstybių, ypač išsilaisvinusiose iš komunizmo, ir kai kuriose JAV valstijose, įstatymai neleidžia atleisti žmogaus dėl politinių įsitikinimų. Kalifornijoje tokiais įstatymais pasinaudojo keli Silicio slėnio darbuotojai – pareiškė, kad buvo atleisti dėl konservatoriškų pažiūrų. Bet dauguma amerikiečių darbe neturi politinių įsitikinimų apsaugos. 2004 m. Alabamos gyventoja buvo teisėtai atleista iš šiltinimo paslaugų įmonės už Johno Kerry lipduką ant automobilio. Gruodį Džordžijoje Kalėdų Senelį prekybos centre vaidinęs vyras buvo pakeistas kitu, kai internete pasirodė jo nuotraukos iš darbo vietos, užsidėjusio prezidentą Donaldą Trumpą palaikančią kepurę su snapeliu (pasak vyro, tai buvo pokštas). Darbo teisės specialistas Christopheris Olmstedas iš Kalifornijos mano, kad šiemet artėjant rinkimams ne juokais įsisuks politiniai ginčai, kas leistina darbe.

Darbdaviai teigia turintys riboti galimybę reikšti tam tikras pažiūras, kad darbe būtų užtikrinta įtrauktis. Antai „Google“ 2017 m. atleido inžinierių Jamesą Damore’ą, kai jis išplatino laišką, kuriame teigė, kad dėl biologinių priežasčių moterys mažiau tinka technologinėms profesijoms. Daugelio įmonių įvairovės vadovai protestavo ir teigė, kad atleisti žmogų, kuris laikosi normos neatitinkančių pažiūrų, yra įtraukties priešybė. Personalo ir darbo teisės specialistai tvirtino, jog tik atleidus galima apsaugoti darbuotojus nuo priešiškumo, o įmonę – nuo bylų ir nepalankių spaudos straipsnių.

Įmonėms vis dažniau rūpi, ką kalba ir rašo jų darbuotojai už biuro sienų. 2018 m. „Disney“ atleido vieną režisierių už prieš daug metų, kai dar nedirbo įmonėje, parašytas žinutes tviteryje, kuriose jis juokavo apie išžaginimą. 2019 m. prekybos centras „Asda“ dėl islamofobijos atleido lankytojus pasitinkantį darbuotoją, kuris feisbuke pasidalijo Billy Connolly vaizdo įrašu („Asda“ prekiauja šio komiko darbais). Ir vienas, ir kitas vėliau atgavo darbą, bet tik po ginčų. „Viskas dėl to, kad jų darbdavius apėmė panikos priepuolis dėl to, kas vyksta socialiniuose tinkluose“, – sakė kadenciją baigianti labdaros organizacijos „Index on Censorship“ vadovė Jodie Ginsberg. Darbo teisės specialistas Pascalis Besselinkas skaičiuoja, kad šiandien Nyderlanduose maždaug vienas iš dešimties atvejų, kai žmonės iškart atleidžiami, yra susijęs su socialiniais tinklais. Reti atvejai nuskamba plačiai, nes įmonės linkusios ginčus spręsti tyliai. Net tada, kai jos teisios, įmonės vengia atsidurti dėmesio centre, todėl sumoka atleistiems darbuotojams, kad jie tylėtų.

Teismams tokios bylos – tikras galvosūkis. Pernai rugpjūtį Australijos aukštasis teismas paliko galioti Imigracijos departamento sprendimą atleisti valstybės tarnautoją, parašiusią tūkstančius anoniminių žinučių tviteryje, kuriose kritikavo savo darbdavį. Sudėtingesni tokie atvejai, kai atleidžiama dėl įrašų, kurie su darbu nesusiję, bet laikomi gadinančiais darbdavio reputaciją.

Ypač keblus gali būti darbuotojų aktyvizmas. „Amazon“ darbuotojai neseniai tvirtino sulaukę grasinimų atleidimu už tai, kad kalbėdami su žurnalistais kritikavo įmonės aplinkosaugos politiką. „Google“ sulaukė kaltinimų, jog bandė tildyti nepritariančius balsus, įskaitant kritikavusius įmonės reakciją į seksualinį priekabiavimą ir paslapčia vykdomą veiklą Kinijoje. Bendrovė atsakomųjų veiksmų, kurie būtų neteisėti, taikymą neigia, bet neginčija, kad „Thank God It’s Friday“ („Ačiū Dievui, penktadienis“) susirinkimai, kurie kadaise buvo tikra žodžio laisvės šventė, rengiami rečiau ir pakeistas temų ratas.

Daug kalbėsi, darbo nebeturėsi

Siekdamos užbėgti už akių konfliktams, įmonės ėmėsi dažniau apibrėžti lūkesčius elgesio kodeksuose ir socialinių tinklų politikoje. Detalumas labai įvairus. „Intel“ tiesiog prašo darbuotojų „vadovautis sveiku protu“. „General Motors“ parengė 12 puslapių socialinių tinklų politiką, kurioje primena, kad „tai, ką rašote internete, nebus pateisinama tik dėl to, kad parašyta ne darbo metu arba ne GM patalpose“. Pasak advokato Jameso Laddie, ribų, ko darbdavys gali reikalauti darbo sąlygose, nėra daug. Bet socialiniai tinklai šiandien taip paplitę, kad kraštutinės priemonės, pavyzdžiui, visiškai drausti naudoti tviterį, nebeatrodo realistiškos. „Kol kas neaišku, kokį požiūrį pasirinktų tribunolas, ką nors atleidus dėl to, kad nesutiko paklusti tokiam draudimui. Jie tikrai gali pasakyti: „Mums nerūpi, ką riboja jūsų taisyklės ir sąlygos“, nesąžininga atleisti žmogų dėl to, kad pasakė, ką galvoja.“

Esant tokiai pasiūlymų gausai, Pam Jeffords iš „PwC“ svarsto, ar įmonėms nebūtų naudingiau darbo sąlygose prašyti „mandagumo“, užuot reikalavus „pagarbos“. „Nerealistiška reikalauti, kad gerbčiau žmogų, kuris mano, kad moterys neturi teisės vairuoti, – kalbėjo P. Jeffords. – Tačiau priimtina prašyti manęs nepamiršti mandagumo.“

Būtent darbovietėje kyla daugiausia ginčų dėl diskriminacijos. Kaip tik ten žmonėms didžiausia tikimybė būti kartu su tais, su kuriais jie visiškai nesutinka. Dauguma darbdavių tiesiog nori pragmatiško požiūrio į kalbų reguliavimą darbe, kad žmonės galėtų dirbti savo darbą, o sykiu pavyktų išvengti ir teismų, ir žiniasklaidos dėmesio. Lengviau pasakyti, nei padaryti.

2020 05 03 00:22
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt