sekmadienis, liepos 3 d.
Ar Ukrainoje vyksta „antrasis“ Žiemos karas?
Aidanas Praleika

Ukrainiečių didvyriškumas taip nustebino pasaulį, kad dažnai jie lyginami su legendiniais karaliaus Leonido 300-ais spartiečių, o dar dažniau – su geriausiu nedidelės laisvos tautos pasipriešinimo galingam despotui pavyzdžiu XX a. – Žiemos karu.

1939–1940 m. SSSR užpuolė nepalyginamai silpnesnę Suomiją. Karas, kurį patys suomiai vadina Talvisota, istorijoje žinomiausias dėl beveik neįtikėtino suomių kareivių tvirtumo ir milžiniškų sovietų armijos aukų, kurias didžiąja dalimi lėmė pačių sovietų karybos neišmanymas. SSSR laimėjo Žiemos karą, bet šią pergalę turbūt galima vadinti viena gėdingiausių karybos istorijoje.

Kuo Ukrainos karas primena Žiemos karą ir kuo skiriasi, Alfa.lt kalbėjosi su karybos istorijos tyrinėtoju, knygos „Didžiųjų karų paslaptys“ autoriumi Giedriumi Petkevičiumi.

Visiškai nematome klasikinės taisyklės laikymosi, kad puolančiųjų turi būti 3 kartus daugiau nei besiginančiųjų.

– Pradėkime nuo jėgų santykio. Tiek suomiai, tiek ukrainiečiai susidūrė su daug galingesniu priešu.

– Panašumų yra, tačiau yra ir skirtumų. Pirmiausia, galima paminėti abiejų karų pradžią. Žiemos karas prasidėjo rusams apšaudžius savo pačių dalinį ir apkaltinus tuo suomius. Dabar Rusija skelbė, kad sudavė prevencinį smūgį. Ir pranešimų apie neva ukrainiečių įvykdytus apšaudymus buvo.

Rusijos taktika Ukrainos kare nustebino ne vieną karybos specialistą. Pirmiausia, galime teigti, kad nepaisant visų Kremliaus kalbų apie „nenorą“ okupuoti Ukrainą ir kažkokią jos „demilitarizaciją“, Rusijos pajėgų puolimo kryptys nurodo, kad bent jau pradinis jų tikslas kaip tik ir buvo Ukrainos valstybingumo sunaikinimas.

Todėl stebina jėgų santykis: Rusija puolimui parengė 150–170 tūkst. kareivių, o ukrainiečiai jiems priešpastatė per 200 tūkst. vien reguliariosios kariuomenės. Visiškai nematome klasikinės taisyklės laikymosi, kad puolančiųjų turi būti 3 kartus daugiau nei besiginančiųjų. Iš esmės Rusija karo išvakarėse nesutelkė pakankamai pajėgų netgi jos skelbiamai „demilitarizacijai“.

Žiemos karo metu kovėsi iš viso apie 300 tūkst. suomių. Taigi, panašiai kaip ir Ukrainos pajėgos, priskaičiavus nereguliariosios kariuomenės karius. Tačiau į Žiemos karą sovietai metė gerokai didesnes pajėgas – daugiau nei 0,5 mln. kareivių.

– Galbūt Rusija, kaip ir anksčiau sovietai, rėmėsi karinės technikos kiekio pranašumu? Pavyzdžiui, abiejuose karuose jie turėjo ir turi aiškų pranašumą aviacijoje.

– Pajėgų vis vien nepakanka „demilitarizacijai“ ir vien raketų bei aviacijos smūgiais to padaryti neįmanoma. Tarkime, 1998–1999 m. Jugoslavijos kare NATO daugiausia rėmėsi oro smūgiais, tačiau per 3 mėn. antskrydžių nepajėgė sunaikinti Serbijos antžeminių pajėgų.

Šiandien gi matome, kad rusai traukia iš sandėlių oficialiai nebenaudojamas raketas „Točka“, o tai reiškia, kad standartinių „Iskanderų“ jau pritrūko. Rusija jau naudoja strateginę aviaciją ir leidžia „Kinžal“ raketas iš savo teritorijos, ko nematėme pirmąją karo savaitę. Beje, toks stygius nėra unikalus atvejis. Libijos kare Prancūzijai taip pat teko prašyti sąjungininkų atsiųsti jai daugiau tiksliųjų ginklų.

Dar vienas aspektas – nepaisant skirtumo kiekyje, abi pusės naudoja panašią modernizuotą sovietinę techniką, tokią kaip T serijos tankai. Taigi, Rusijos techninis pranašumas nėra toks didelis, kad kalbėtume apie Dovydo ir Galijoto kovą.

Rusijos generalitetas apsiskaičiavo prognozuodamas ukrainiečių kovinės dvasios lygį. Tą pačią klaidą sovietai padarė ir invazijos į Suomiją metu. Kaip man sakė vienas aukšto rango Lietuvos karininkas, valia kautis ir sudaro pusę, jei ne daugiau, karinės operacijos sėkmės. Šiandien ir stebime skirtumą tarp žmonių, kovojančių už savo žemę, ir žmonių, kariaujančių nežinia už ką.

– Abiejuose karuose rusai ir sovietai mėgino žaibišku, galingu smūgiu nokautuoti priešininką, ir abu kartus jiems tai nepavyko – užstrigo beveik pačioje pradžioje. Rusija naudoja beviltiškai pasenusią taktiką?

– „Blickrygo“ taktika visada labai masinanti. Manau, kad ir šį kartą Rusija susiviliojo tokiu „saldainiu“. Jei tokį planą pavyksta įgyvendinti – gali triumfuoti. Todėl ir matėme smūgį į Kyjivą bei desanto išlaipinimą gretimame Hostomelyje. Tai – noras žaibiškai nukirsdinti valstybę, tikintis, kad tolesnis Ukrainos pasipriešinimas tiesiog subyrės. Kaip matome, tai nepavyko.

Žiemos karo metu tokių desanto operacijų nebuvo, tačiau buvo tokie pat nekompetentingi generolai, žadėję žaibišką pergalę. Stalinas taip pat buvo įtikintas, kad invazija į Suomiją užtruks daugiausia 2 savaites, nors ir sovietų vadovybėje buvo generolų, perspėjusių apie būsimus sunkumus. Tokių puolimų sėkmei reikia didelių pajėgų, patikimo aprūpinimo, objektyvaus priešininko įvertinimo ir daugelio kitų faktorių.

Anuometinės Suomijos ir dabartinės Ukrainos mobilizaciniai resursai – nesulyginami.

– Akivaizdu, kad šiandien Rusijos armija patiria didžiules tiekimo problemas. Dalinių aprūpinimą trikdė suomiai, o dabar tą patį daro ukrainiečiai – dar vienas panašumas?

– Taip, suomiai ne tik puldinėjo tiekimo linijas, bet ir apsupdavo net ir divizijos dydžio sovietų junginius vadinamuosiuose motti katiluose. Ukrainiečiai tokių katilų bent kol kas nesukuria, tačiau taip pat matome, kaip dažniausiai Teritorinės gynybos daliniai atakuoja ir naikina rusų tiekimo konvojus.

Taip pat reikia pabrėžti, kad kai kurie sovietų daliniai labai ilgai išsilaikydavo apsuptyje, o apsupčiai palaikyti reikėjo gana didelių pačių suomių pajėgų. Tai svarbu palyginimui, nes anuometinės Suomijos ir dabartinės Ukrainos mobilizaciniai resursai – nesulyginami.

– Dar viena analogija – po didelių pradinių nuostolių Žiemos kare sovietai pakeitė taktiką. Telkė daugiau pajėgų, orientavosi į išsekinimo karą. Tą patį dabar padarė Rusija? Beatodairiškos atakos baigiasi ir prasideda stūmimas?

– Atsakymas jau yra klausime. Kai negali atakuodamas pastumti linijų tolyn – gali imtis teroro prieš civilius, kaip tai dabar Ukrainoje daro rusai. Žiemos karo metu jie taip pat ėmėsi sistemingai bombarduoti Helsinkį, nors ginkluotė buvo ne ta – nebuvo raketų, tai ir nuostoliai nelabai sulyginami. Tai ne toks jau ir menkas poveikio instrumentas.

– Žiemos karo metu suomiai sulaukė tarptautinės pagalbos, bet vargu ar ją galima palyginti su tuo, ką dabar gauna Ukraina? Beje, suomiai sulaukė nedaug ginkluotės, bet politinė parama buvo daug ryžtingesnė – SSSR pašalino iš Tautų Lygos.

– Žvelkime tiesai į akis – jei politinės pasekmės tiesiogiai nesisieja su ekonomika – Rusijai jos ne taip jau smarkiai rūpi. Ji pašalinta iš Europos Tarybos, ir taip, tai turės pasekmių ateityje. Tačiau tokie režimai kaip tas, kuris dabar yra Rusijoje, pernelyg nesijaudina dėl grynai politinių sprendimų. Karo tai nestabdo, kaip ir nesutriuškina ekonomikos. Nukenčia prestižas, bet Rusijos prestižas jau yra tokiame lygmenyje, kad Maskva dėl to nenutrauks miestų bombardavimo.

Kalbant apie karinę pagalbą, ją gavo ir Suomija Žiemos karo metu, ją dabar gauna ir Ukraina. Pagalba Ukrainai, nepaisant nieko, veikia. Visgi nei Kyjivas, nei Charkivas, nei netgi Mariupolis nėra užimti. Reikia pripažinti, kad nuosavais, iki karo turėtais ištekliais jie to greičiausiai negalėjo padaryti.

Žiemos karo metu Suomija sulaukė apie 14 tūkst. savanorių iš užsienio, tačiau dauguma jų nedalyvavo tiesioginiuose karo veiksmuose. Suomija gavo lėktuvų iš Italijos ir Švedijos. Iš viso sulaukė apie 200 tūkst. vienetų šaunamųjų ginklų.

Ukrainoje šiandien matome, kad atsisakoma tiekti lėktuvus, tačiau jei kalbame apie prieštankinę arba lengvąją priešlėktuvinę ginkluotę – ši parama yra daug rimtesnė, nei savo laiku sulaukė Suomija.

Galiausiai Žiemos karas truko 3 mėn., o dabartinis vyksta vos daugiau nei mėnesį, taigi, sunku palyginti pagalbos efektyvumą. Bet kuriuo atveju dabartinė Vakarų pagalba Ukrainai yra daug didesnė nei Suomijai. Tiek ginkluotės, tiek ekipuotės, tiek ir finansų atžvilgiu. Daug platesnė ir paramos Ukrainai geografija – ji siunčiama iš visų žemynų. Suomiją rėmė daugiausia kaimyninės šalys.

Psichologiškai mes labai norime Ukrainos pergalės ir labai entuziastingai reaguojame į kiekvieną žinią apie Rusijos nuostolius.

– Suomija kovėsi didvyriškai, tačiau turėjo pasitenkinti sovietų primestomis taikos sąlygomis. Stalinas pasitenkino mažesniu grobiu. Ar Rusija galėtų pasiekti panašią kompromisinę pergalę prieš Ukrainą?

– Psichologiškai mes labai norime Ukrainos pergalės ir labai entuziastingai reaguojame į kiekvieną žinią apie Rusijos nuostolius. Neretai ieškome, mūsų galva, protingų variantų, kaipgi baigti karą. Tačiau nežinome, kas dedasi Vladimiro Putino galvoje.

Pavyzdžiui, jei Rusijos pajėgos paimtų Mariupolį – lyg ir būtų pakankama pergalė, kad paskelbtų apie „operacijos“ pabaigą. V. Putinas lyg ir galėtų skelbti, kad „labai norėjo taikos“ , todėl pasiruošęs baigti karą, tegu ir ne visa Ukraina „denacifikuota“. Tačiau paklauskime, ar su tuo sutiktų ukrainiečiai.

Volodymyras Zelenskis neigia bet kokias teritorines nuolaidas, įskaitant ir 2014 m. okupuotas teritorijas. Kita vertus, Suomijos prezidentas Kyosti Kallio 1940 m. pasirašydamas taikos sutartį pasakė: „Tenudžiūva ranka, šią siaubingą sutartį pasirašanti.“ Suomija prarado beveik 10 proc. teritorijos su antru pagal dydį miestu Vyborgu. Niekas negali garantuoti, kad ilgainiui Ukrainai neteks padaryti to paties.

Socialiniuose tinkluose žiūrime vaizdo įrašus, kuriuose dega rusų kolonos ir kažkas jau įsivaizduoja pergalę artimiausiu metu. Tačiau nuo pirmos karo dienos žinojome, kad net jei šiandien ir nevyksta Dovydo ir Galijoto dvikova, šalių „svoriai“ yra nepalyginami. Rusija vis dar gali sau leisti užvertinėti frontą lavonais. Sankcijos yra, bet jų rezultato reikės palaukti.

Rusai jau dabar pešasi dėl cukraus parduotuvėse, bet valstybės mastu tai nėra labai svarbu. Jei Kremlius tikrai nusiteikęs bet kokia kaina laimėti karą – jis trauks išteklius ne tik iš Rusijos, bet iš visur, iš kur tik galės. Sirijos, Padniestrės, Abchazijos… iš bet kur. Pergalės fanfarai anaiptol neskamba, bet išteklių Rusija turi.

– Kai sovietai užgrobė dalį Suomijos teritorijos, iš jos pasitraukė beveik visi gyventojai. Ukrainoje Rusija neturėtų tokios „prabangos“ kaip lengva tuščios teritorijos kontrolė.

– Partizaninio karo faktorius yra svarbus. Manau, kad net ir Luhansko bei Donecko srityse dabar gyventojų nuotaikos yra visai ne tokios, kokios galbūt buvo 2013–2014 m. Reikia pripažinti, kad anuomet ten buvo nemažai žmonių, prieštaravusių modernios ir provakarietiškos Ukrainos keliui. Dabar situacija kita, bet visgi probleminė. Vargu ar galėtume palyginti galimo pasipriešinimo mastą. Nepamirškime ir to, kad rusai turi didžiulę represijų prieš gyventojus patirtį. Į okupuotas teritorijas jie gali atsivežti pakankamai „Rosgvardijos“ ir „kadyrovcų“, kurie leis sau viską, žinodami, kad nesulauks Ukrainos kariuomenės bausmės. Nebūčiau toks optimistas, kad tvirtinčiau, jog tą patį sausumos koridorių į Krymą užgrobę rusai nesugebėtų jo išlaikyti. Tam jie neatsisakys naudoti jokių teroro priemonių. Visai kita kalba – visos Ukrainos okupacija. Tam Rusija pajėgų neturi, tačiau mažesnėse teritorijose jie gali gana ilgai kentėti nuostolius.

2022 03 28 16:10
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt