sekmadienis, gruodžio 5 d.
Istorikas palygino dabartį su tarpukariu: kada visuomenė buvo labiau susipriešinusi?
Rokas Markauskas
Alfa.lt
Lietuvos istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius

Šiuo metu dažnai girdime pareiškimus, kad Lietuvos visuomenė pasiekė neregėtą susiskaldymo lygį. Apie tai užsiminė prezidentas savo metinėje kalboje, be to, neseniai išgirdome apie naujos partijos „Antroji Lietuva“ kūrimą, kurios pavadinimas būtent ir apeliuoja į gyventojų susipriešinimą. Tie įtampos židiniai įvairūs: nuo požiūrio į ES iki vakcinavimo. Interviu su Alfa.lt metu Lietuvos istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius palygino visuomenės poliarizaciją dabar ir tarpukario Lietuvoje.

– Šiuo metu turime ryškią perskyrą tarp kairės ir dešinės. Už dešiniuosis labiau balsuoja miesto gyventojai, už kairiuosius – regionų. Kokia perskyra ar perskyros buvo tarpukario politiniame žemėlapyje ir kokie buvo tie pagrindiniai žaidėjai?

– Na, aš šiuo atveju kiek kitaip matau dabartinę situaciją Lietuvoje. Nepasakyčiau, kad yra kažkokia labai ryški politinių simpatijų takoskyra tarp miesto ir kaimo ar kad dešiniuosius labiau palaiko miestas, o kairiuosius – tik kaimas. Juk daugybę miestų ir miestelių dažnai valdo kairieji ar tokiais save pozicionuojantys. Štai Kaunas, Šiauliai, Telšiai, Mažeikiai, Akmenė, Rokiškis, Kėdainiai, Druskininkai ir daug kitų miestų valdžioje dažnai dominuoja kairieji ar centro kairė. Išimtis yra Vilnius ir Klaipėda, kur pozicijas ilgus metus tvirtai laiko liberalai. Taigi greičiau reikėtų kalbėti apie atskirų šalies regionų politines simpatijas, nei priešinti miestą su kaimu. Ir tokia tradicija į mūsų dienas ateina dar iš tarpukario Lietuvos. 1920–1926 m., kol Lietuvoje veikė parlamentinė demokratija, žemaičiai dažniausiai į seimus ir vietos savivaldą rinko kairiuosius: socialistus liaudininkus ir socialdemokratus. Šiauliai, Mažeikiai, Rokiškis išvis buvo kairiųjų politinės tvirtovės, kur dešinieji kartais vengdavo net pasirodyti. Krikščionys demokratai taip pat turėjo savo regionus. Jie daugiausia balsų rinkdavo Panevėžio krašte, Suvalkijoje, Pakaunėje. Taigi buvo ryškus regioninis pasiskirstymas. Panašus, koks buvo ir liko JAV, kada vienos valstijos dešimtmečiais balsuoja už demokratus, o kitos už respublikonus.

Kita vertus, svarbu pabrėžti, kad skirtingai nuo tarpukario laikų šiandieninėje Lietuvoje ideologijos visai prarado svarbą. Iš esmės liko tik partijų pavadinimų kevalai be jokio idėjinio, ideologinio turinio. Todėl daug politinių veikėjų akiplėšiškai parazituoja keisdami partijas ir politines pažiūras. Anoje Lietuvoje toks dalykas buvo beveik neįsivaizduojamas. Žmonės už savo politines idėjas buvo pasirengę sėsti į kalėjimą ir net mirti, bet pažiūrų neišduoti. Anuomet kilus politiniams nesutarimams politikų atsistatydinimai iš postų buvo dažnas ir įprastas reiškinys. Šiandien to nebeliko. Net ir varomas iš posto politikas valdininkas į jį kabinasi nagais ir ragais. Eina į teismus. Dabar – svarbiausia postas, gera alga, sotus, riebus gyvenimas. Apie politinę garbę nebekalbama ir nebegalvojama. Gyvename Orwelo Gyvulių ūkio laikais, kada postas lemia pažiūras ir formuoja politiką, o ne pažiūros duoda politinius impulsus valstybės vystymuisi.

– Visuomenės poliarizacija dabar viena aktualiausių problemų – apie ją užsiminė prezidentas savo metinėje kalboje, neseniai išgirdome apie naujos partijos Antroji Lietuvakūrimą, kurios pavadinimas būtent ir apeliuoja į gyventojų susipriešinimą. Tie įtampos židiniai įvairūs nuo požiūrio į ES iki vakcinavimo. Dėl ko lietuviai pykosi nuo 1918 m. iki 1926 m., kai parlamentarizmo nebeliko?

– Nedramatizuočiau šiandieninio politinio susipriešinimo Lietuvoje. Jo išties esama, bet palyginti su kitomis šalimis, tarkime, Prancūzija ar Ispanija, Lietuvoje palyginti jis menkas. Daugiau akcentuojamas žiniasklaidos nei realus. Kita vertus, šios Vyriausybės išskirtinai neprofesionali veikla, diletantiškas darbas sveikatos apsaugos, švietimo, socialinių reikalų ir užsienio politikos sferose, skandalingi sprendimai ir pareiškimai išties kelia tam tikrą įtampą visuomenėje. Provokuoja jos nepasitenkinimą. Dar prieš dešimtmetį buvę solidžia politine jėga, šiandien konservatoriai, jų veikla tampa anekdotų personažais ir siužetais. Tai blogai. Ypač turint galvoje faktą, jog kitoje politinių barikadų pusėje padėtis irgi primena studentišką bendrabutį: socialdemokratai gyvena vien tik iš savo politinio pavadinimo, „darbiečiai“ – iš Viktoro „baikų“ ir pinigų, o žalieji valstiečiai, išskyrus ten esančius keletą žmonių, išvis neaišku, kas per politinis gyvis ir kur link mutuoja.

Taigi Lietuvos politinė scena įžengus į ketvirtą dešimtmetį tapo tokia skurdi, kokia dar nebuvo niekad. Gal situaciją pataisytų kokios naujos politinės jėgos gimimas? Tačiau kiek žinau, partija „Antroji Lietuva“ dar nesusikūrė, o tik inicijuojama filosofės dr. Nidos Vasiliauskaitės ketina kurtis. Ir jei susikurtų, nematyčiau jokios grėsmės visuomenei ar problemos valstybei. Greičiau jau priešingai – ją būtų galima tik sveikinti, nes sekant Vasiliauskaitės veiklą, jos tekstus beveik nekyla abejonių, kad partiją ji nori kurti idėjiniu-ideologiniu pagrindu, ko Lietuvoje jau nebuvo gerus penkiolika metų. Taigi atsirastų viltis, kad į Lietuvos politinį ir socialinį gyvenimą būtų sugrąžinta politika. Galbūt ir ne tokia aistringa ir impulsyvi, kokia ji buvo Lietuvoje 1920–1926 m. ar 1927–1939 m., tačiau vis vien tai jau būtų žingsnelis tolyn nuo visiškos politinės mirties Lietuvoje.

Po valstybės atkūrimo 1918–1920 m. daugumai lietuvių pirmaeilis klausimas buvo žemės reforma, nes tuomet apie 50 proc. lietuvių buvo bežemiai ar mažažemiai, o pagrindiniai dirbamos žemės plotai priklausė dvarininkams lenkams. Taigi žemės reforma turėjo ne tik socialinį, bet ir politinį charakterį. Jos tikslas buvo sukurti ne tik kaimo buržua sluoksnį, bet ir politinę atramą lietuviškai valstybei. Todėl aistros seimuose virte virė. Daug ginčų sukėlė ir Konstitucijos rengimas. Socialdemokratai ir socialistai liaudininkai buvo kategoriškai prieš prezidento instituciją, prieš tikybos mokymą mokyklose ir teologijos studijas universitete. Socdemai, be to, dar buvo ir prieš nacionalinę kariuomenę. Jie tvirtino, kad užtenka „liaudies milicijos“. Negana to, jų programoje buvo įrašyta, kad LSDP kovoja už proletariato diktatūros įvedimą Lietuvoje. Pasisakė jie ir prieš politinę-diplomatinę kovą dėl Vilniaus, nes tvirtino, kad Vilniaus priklausomybę turi nuspręsti plebiscite tik patys vilniečiai. Esą jokios diplomatinės kovos nereikia. Krikdemai visais šiais klausimais laikėsi priešingų pozicijų. O tautininkai pasisakė už stiprų „amerikietiško pavyzdžio“ prezidentą, bet priešinosi krikščionių demokratų siekiams klerikalizuoti šalies švietimo sistemą. Neišspręstas tuometinėje Lietuvoje liko ir civilinės metrikacijos klausimas. Krikščionys demokratai remiami katalikų bažnyčios bei Vatikano diplomatijos civilinės metrikacijos įvedimą sugebėjo blokuoti ligi pat sovietinės okupacijos. Jų pasipriešinimas buvo toks aršus, kad jo nepajėgė įveikti net smetoniškasis autoritarizmas.

Suprantama, kad visi šie ir daugybė kitų ginčų šalyje kėlė įtampą. Kartais ta įtampa prasiverždavo itin drastiškomis formomis. Pavyzdžiui, 1926 m. gegužę Trečiojo Seimo rinkimus laimėjus opozicijai – liaudininkams ir socialdemokratams, krikdemų statytinis Politinės policijos (analogija dabartiniam VSD) vadas Račas jautėsi tiek prisidirbęs, kad tiesiog viską metė ir pabėgo į Vokietiją, į Karaliaučių. Ir į Lietuvą grįžo jau tik 1926 m. gruodžio gale, t. y. jau po Gruodžio 17-osios perversmo, kada valdžią jėga susigrąžino krikdemai, padedami tautininkų.

Iš esmės ir pats 1926 m. gruodžio 17-osios perversmas Kaune buvo milžiniškos nesuvaldytos politinės įtampos padiktuotas rezultatas, dėl to ir žlugo parlamentinė demokratija Lietuvoje. Nors autoritarizmo metais parlamentarizmas Lietuvoje liko suspenduotas, bet įtampos netrūko ir toliau. Daugiausia politinio, socialinio, etnokultūrinio pobūdžio. Krikdemai ir socialdemokratai net keliskart bandė demokratiją Lietuvoje atkurti jėga – perversmo keliu. Netgi eidami į slaptus antismetoniškus sandėrius su užsienio valstybėmis: Lenkija, Rusija, Vokietija. Suprantama, tai išprovokavo smetoniškos valdžios represijas. 1929–1935 m. ekonominė krizė JAV ir Europoje Lietuvoje išprovokavo socialinius neramumus, kuriuos dar pakurstė ir nacistinės Vokietijos specialiosios tarnybos. Negana to, per visą tarpukarį prieš Lietuvą veikė Maskvos įkurta Lietuvos kompartija. Ji nebuvo gausi, tačiau veikė išradingai ir energingai. Kiršino visuomenę iš vidaus. Po nacių atėjimo į valdžią Vokietijoje Lietuvoje sustiprėjo etnopolitinis susipriešinimas. Ypač tarp lietuvių ir žydų, lietuvių ir Klaipėdos krašto vokiečių. Antisemitizmas, ksenofobija, šovinizmas prasiskverbė į lietuvišką spaudą. Ypač čia pasižymėjo lietuvių verslininkų leidžiamas žurnalas „Verslas", kuris maždaug nuo ketvirto dešimtmečio vidurio paėmė labai tvirtą antižydišką kursą, kovojo už Lietuvos pramonės ir finansų sistemos „sulietuvinimą“. Tokie dalykai žalojo visuomenę ir silpnino valstybę.

– Kada visuomenė buvo labiau susiskaldžiusi dabar ar tada?

– Į šį klausimą, manau, jau atsakiau anksčiau. Todėl dabar tik trumpai pastebėsiu, kad etnopolitiškai, etnokultūriškai, etnosocialiai ir grynai ideologiškai Vasario 16-osios Lietuva buvo labiau susiskaldžiusi nei Kovo 11-osios Lietuva. Tačiau grynai socialiniu ir ekonominiu aspektu mūsų laikų Lietuva yra labiau dezintegruota nei anuometinė. Vasario 16-osios lietuviui buvo svetima bolševikinė ideologija. Jis vadovavosi kapitalizmo principais ir save laikė savo laimės kalviu. Šiandieninis lietuvis mažiau tiki Dievu ir valstybe, tačiau valdžiai kelia didesnius reikalavimus, ieško didesnės jos globos. Ir tai yra ne vien tik postsovietinės epochos paradoksas, bet ir bendras XXI a. pr. europietiškos civilizacijos bruožas.

– Ar prieškario Seimuose irgi galima aptikti populistų, kurie pasižymėjo manipuliatyvia, skaldančia ar populistine retorika? Gal galite įvardyti ryškiausius pasisakymų pavyzdžius ar asmenis?

– 1920–1927 m. populizmo Lietuvoje tikrai nestigo nei iš kairės, nei iš dešinės. Vienas tokių pavyzdžių yra socdemų, socialistų-liaudininkų ir krikdemų kaltinimai prezidentui Smetonai, kad jis tariamai 1918 m. gruodžio viduryje „pabėgo“ iš Lietuvos. Nors perskaičius Valstybės Tarybos ir Vyriausybės posėdžių protokolus tampa aišku, kad tai buvo visų politinių jėgų suderintas žingsnis išsiųsti Smetoną į Vakarus ieškoti politinės diplomatinės paramos Lietuvos valstybei.

Smetonos ir Voldemaro žygių Paryžiuje ir Londone dėka 1919 m. sausio 5–7 d. vokiečių kariuomenė sustojo ties Vieviu ir Kaišiadorimis taip užkirsdama kelią bolševikams paimti Kauną ir likviduoti lietuvišką valstybę. Tačiau kairioji opozicija sukūrė mitą, kad Kauną neva apgynė Sleževičiaus pakviesti savanoriai, nors realiai mūšiuose jie pradėjo dalyvauti tik vasario viduryje. Ir tai tik kaip pagalbinė jėga vokiečiams... Vėlesniais metais Smetonos ir Voldemaro tariamas pabėgimas kairiosios opozicijos buvo eskaluojamas ilgai. Tokia retorika kartu pridengiant ir Sleževičiaus vyriausybės jau realų pabėgimą iš Vilniaus 1919 m. sausio 1 d. dar net nepamačius bolševikų....

Kita vertus, tarpukarinis populizmas buvo nuoširdesnis. Jį naudojantys politikai dažnai juo ir patys tikėjo. O dabartiniai politikai populizmą naudoja beveik išimtinai tik savo elektoratui paveikti. Štai pavyzdys: visi politikai naudoja antirusišką retoriką, tačiau, nežiūrint to, dauguma patys ar šeimos nariai su ta pačia Rusija turi prekybinių, finansinių ar kitokių ryšių. Netgi praėjus daugiau nei 30 metų po nepriklausomybės atgavimo, nepaisant visos antirusiškos retorikos, Rusija Lietuvos užsienio prekyboje ligi šiol užima pirmą vietą. Tai kas čia, jei ne kraštutinis populizmas, skirtas nelygu koks XIX a. britų opiumas kinų liaudžiai?

– Ar tuo metu egzistavo Lietuvoje kova tarp demokratiškų ir antidemokratiškų pažiūrų žmonių, kitaip sakant, tų, kurie norėjo atsigręžti į Rytus ir palaikančių vakarietišką kryptį?

– Kova tarp demokratijos šalininkų ir antidemokratų vyksta visais laikais ir visose šalyse. Tai aksioma. Demokratija nėra kažkoks aukso indas, kurį įsigijęs jau gali ramiai sau miegoti. Demokratija procesas. Nesustojanti nuolatinė kova už principus ir vertybes, už tam tikrą gyvenimo būdą. Jei ta kova išnyksta, dingsta ir demokratija. Tokia jau tos demokratijos savybė. O kartu su demokratija nuo senovės Graikijos laikų šliaužia ir jos palydovai: populizmas, korupcija, demagogija. Ne veltui britų modernios politikos pirmeivis Winstonas Churchillis sakė, kad demokratija yra bjauri valdžios forma, bet kol kas pasaulis nieko geresnio neišgalvojo. Taigi ne išimtis ir tarpukario Lietuva, kuri, galima sakyti, ideologiškai labai aiškiai buvo suskilusi į dvi stovyklas: demokratų ir autoritarų.

Pirmojoje dominavo kairieji, antrojoje – dešinieji. Ir šias stovyklas skyrė tikrai ne požiūris į Rytus ar Rusiją, bet požiūris į žmogų ir humanistinė filosofija. Visi, kurie manė, kad liaudis pajėgi išsirinkti protingą valdžią, buvo demokratai. O visi tie, kurie galvojo, kad liaudis, tauta pati dar neišprususi, todėl jai reikia vadovauti, įsakinėti nurodinėti, ką daryti, kaip gyventi, buvo autoritarinio valdymo apologetai. O Rusijos šalininkų, kaip ir priešų, buvo abiejose stovyklose. Ir tarp demokratų, ir tarp autoritarų.

– Galima sakyti, kad visuomenės susiskaldymas buvo viena iš priežasčių, privedusių prie 1926 m. gruodžio perversmo ir demokratijos žlugimo?

– Būtent, skirtingos politinės filosofijos, skirtingi požiūriai į žmogų, jo laisves, teises, pareigas ir atvedė Lietuvą į 1926 m. gruodžio 17-osios perversmą. Perversmininkai vaizdavosi esantys prometėjai, kurie neša lietuviams „gerą elitinį“ valdymą. Panašiai, kaip žinomoje legendoje Prometėjas dovanoja žmonėms ugnį ir už tai nubaudžiamas amžinomis kančiomis. Taip ir Gruodžio 17-osios perversmininkai – jauni karininkai, studentai, moksleiviai, darbininkai – svajojo pasitarnauti Lietuvai, todėl ryžosi sulaužyti demokratiją.

Kita vertus, svarbu suprasti, kad Gruodžio 17-osios perversmas turėjo ir tarptautinį užnugarį: be 1926 m. gegužės antidemokratinio perversmo Varšuvoje ir Pilsudskio sugrįžimo į valdžią Lenkijoje jokio perversmo nebūtų buvę ir Kaune. Varšuvos autoritarai šiuo požiūriu užkrėtė Kauno autoritarus, o vėliau šis autoritarizmo virusas išplito dar plačiau: į Jugoslaviją ir Austriją, Latviją ir Estiją... ir galų gale padėjo Europoje įsitvirtinti dviem totalitarinėms sistemoms: nacizmui ir komunizmui. Todėl, kai valdžia šiandien jums sako, kad jūs šaliai reikalingi tik per rinkimus, o tarp rinkimų jūsų balsas neįdomus ir tik po ketverių metų – per kitus eilinius Seimo rinkimus vėl turėsite teisę daryti įtaką valdžiai, būkite budrūs, nes tai ir yra pirmoji autoritarinės minties ir režimo kregždė.

2021 10 24 08:19
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt