penktadienis, spalio 7 d.
Mariupolio gynėjų išpažintis (3 dalis): laukėme, kas žus kitas
Alfa.lt
Scanpix
„Azovstal“ gynėjai.

Prieš tris mėnesius daugiau kaip 2,5 tūkst. „Azovstal“ gamyklos kovotojų pateko į Rusijos nelaisvę. Mariupolio gynybą jie laikė 86 dienas. Kariai, kurių šaukiniai „Kombatas“, „Torkas“ ir „Vyšnia“ ir kurie buvo sužeisti, vėliau paimti į nelaisvę ir galiausia iškeisti į rusų belaisvius, leidiniui „The Insider“ papasakojo, kaip gindami miestą išgyveno be maisto, geriamojo vandens ir vaistų, kaip pasikeitė Rusijos kariuomenės požiūris į juos nelaisvėje ir kodėl, nepaisant sunkių sužeidimų, jie visi planuoja grįžti į kovą.

„Vyšnios“ išpažintis:

Skridome padėti savo vaikinams ginti miesto. Sutarėme su draugu. Žinojome, kam pasirašėme ir su kuo susidursime: 14 tūkst. žmonių, dvi armijos, kurias laiko tik vienas pulkas.

Kovo 28 d. išskridau į Mariupolį. Tai gerai prisimenu. Kai atvykau, daugelis nustebo. Pasakiau jiems, kad esate mano broliai, todėl atėjau jiems padėti. Kaip tada pamačiau Mariupolį? Ant suoliuko gulėjo lavonas, kurio niekas nepaėmė, šalia vežimėlį stūmė mama. Aikštelėje gulėjo lavonai, vaikai žaidė su kamuoliu ir jų net nepastebėjo.

Bet aš jau buvau įsijungęs „nemirtingumo režimą“, nebijojau. Gamykloje mačiau daug mirčių. Jie nuolat šaudė iš artilerijos, bet nebuvo nieko blogiau už lėktuvą.

Jau po pusantros valandos Mariupolyje buvau sužeistas pirmą kartą. Gydžiausi ir grįžau į mūšį. Antrasis sužeidimas buvo į riešą – minos skeveldra. Bet aš jau buvau įsijungęs „nemirtingumo režimą“, nebijojau. Gamykloje mačiau daug mirčių. Jie nuolat šaudė iš artilerijos, bet nebuvo nieko blogiau už lėktuvą. Jie prieš mus panaudojo viską, ką galėjo, visą turimą arsenalą. Mes tik laukėme, kas žus kitas.

Matėme šalia mirštančius bendražygius. Laikui bėgant prie to priprantama. Iš mano draugų žuvo keturi. Sunkiausia buvo išgyventi gero draugo Sergejaus žūtį. Jis buvo poetas. Jis taip ir nebuvo palaidotas: liko „Azovstal“.

Prisimenu, į mus atskriejo sviedinys, jis nesprogo, bet žuvo daug žmonių. Negalėjome ištraukti žuvusių vaikinų kūnų ir dvi savaites kvėpavome mirusiųjų kūnų oru. Tada kai kuriuos iš jų ištraukėme, kiti liko ten. Nebuvo kur dėti lavonų, todėl nunešėme juos į viršų. Žinoma, mums buvo sunku. Buvo vandens, maisto, vaistų, bet su ne visada. Kartais nebuvo nieko. Buvo atlikta daug amputacijų. Medikai neturėjo pakankamai vaistų, neturėjo laiko operuoti.

Uždarius sraigtasparnių koridorių, vis dar buvo miglota viltis sulaukti pastiprinimo, tačiau supratome, kad tai mažai tikėtina: užveržė trigubą kilpą – liksime joje iki galo.

Sunkiausia buvo ištverti sužeidimą. Sunkiai sužeidė likus 2 savaitėms iki įsakymo išvykti. Dvi kulkos pataikė į kojas. Kulkos išėjo kiaurai, bet aš iki šiol vis dar negaliu vaikščioti. Gydausi namuose.

Uždarius sraigtasparnių koridorių, vis dar buvo miglota viltis sulaukti pastiprinimo, tačiau supratome, kad tai mažai tikėtina: užveržė trigubą kilpą – liksime joje iki galo. Bet mes nenusiminėme, dainavome dainas, kažkaip išsiblaškydavome. Bendražygiai suteikė stiprybės. Tai, kas vyko su mumis, mes suvokėme kaip savo darbą.

Nepritarėme evakuacijai, netikėjome, kad „Redisas“ (Denisas Prokopenka – Ukrainos nacionalinės gvardijos pulkininkas leitenantas, „Azovo“ pulko vadas, Ukrainos didvyris) duos tokį įsakymą. Kai atėjo įsakymas evakuotis, apėmė dvejopas jausmas. Iš pradžių nenorėjome, bet paskui sutikome – įsakymas yra įsakymas, jį reikia vykdyti. Buvo akimirka, kai norėjau nusižudyti. Sėdėjau ir sukinėjau rankose savo pistoletą. Galvojau apie tai, ką jie daro su belaisviais, ypač iš „Azovo“, o paskui nusprendžiau, kad tai silpnavaliams: jau mačiau, kaip nusižudė kiti.

Susitaikiau su evakuacija ir didžiavausi, kad mums vadovauja toks žmogus kaip „Redisas“. Svarbiausia buvo vykdyti vado nurodymus. Jei „Redisas“ sugrįš, laimėsime. Nors vis tiek laimėsime.

Buvo akimirka, kai norėjau nusižudyti. Sėdėjau ir sukinėjau rankose savo pistoletą. Galvojau apie tai, ką jie daro su belaisviais, ypač iš „Azovo“, o paskui nusprendžiau, kad tai silpnavaliams.

Paskui mus nuvežė į Novoazovsko ligoninę, o paskui į Donecką, į 15-ąją ligoninę. Tuo metu gulėjau, nevaikščiojau. Gydytojai nelabai mumis rūpinosi. Jų užduotis buvo užtikrinti mūsų stabilią būseną, o ne mirtį. Tačiau kai kurie tai darė akivaizdžiai nenoriai. Jie murmėjo: „Kodėl reikia padėti tiems naciams?“ Tokių žmonių buvo ir Novoazovske, ir Donecke. Tačiau sutikome ir normalių žmonių, kurie mums padėjo.

Mus maitino labai kukliai, tris kartus per dieną: šaukštu košės ir kotletu. Jie darė taip, kad sveikam suaugusiam vyrui nepakaktų maisto. Į Mariupolį išskridau sverdamas 97 kg, o iš Donecko grįžau sverdamas apie 60 kg. (...)

Mus tardė „DLR“ saugumiečiai. Jiems nenorėjo girdėti ukrainiečių kalbos. Jie sakė: „Ar visai pasiutai savo veršio kalba kalbėti?“ Tačiau jie tik įbauginti norėjo. Esą jei pasakysiu dar vieną žodį, paims lazdą ir pradės mušti. Tačiau iki to niekada nebuvo prieita.

Maniau, kad mane nušaus: tris kartus nebuvau įtrauktas į mainų sąrašus. Tačiau pasąmonėje vis tikėjau, kad būsiu iškeistas.

Paklausė: „Kas čia per tatuiruotė pas mane?“ „Kunigaikštis Danielius iš Galicijos“. Jie norėjo, kad prisipažintume, jog žudėme civilius. Į tai atsakiau, kad niekada nešaudyčiau į žmones, kurie neturi ginklų. Jie bandė mus gąsdinti, bet kas galėjo išgąsdinti tuos, kurie perėjo „Azovstal“? Maniau, kad mane nušaus: tris kartus nebuvau įtrauktas į mainų sąrašus. Tačiau pasąmonėje vis tikėjau, kad būsiu iškeistas.

Buvome atskirti nuo išorinio pasaulio ir nežinojome, kas vyksta. Vieną dieną 3-4 val. ryto mums buvo pasakyta: „Pakuokitės daiktus, išvykstate.“ Net neįsivaizdavome, kur važiuojame. Manėme, kad važiuojame į Jelenovką, kur sėdėjo kiti vaikinai. Manėme, kad jie vėl, kaip ir anksčiau, pafilmuos vaizdų televizijai ir išsiųs mus atgal. Kuo toliau važiavome, tuo labiau tikėjausi, kad į mus šaus kokiu granatsvaidžiu ar dar kuo nors.

Kai grįžome namo, atrodė, kad sapnuoju. Dabar, žinoma, grįžau į įprastą gyvenimą. Laukiame kitų savo vaikinų. O kai pagaliau pasveiksiu, vėl pradėsiu tarnauti.

2022 09 05 17:42
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt