antradienis, rugpjūčio 9 d.
Mitinguoti rusai bijo, bet iš pasalų puldinėti pareigūnus jau beveik madinga
Aidanas Praleika
Scanpix

Peržvelgus „YouTube“ kanaluose publikuojamus reportažus, kuriuose tinklaraštininkai klausinėja rusų nuomonės apie valdžią ir protestus, vidutiniškai už protestus pasisako vienas iš dvidešimt penkių.

Jei toks santykis atrodo menkas, galvokite iš naujo, Alfa.lt sakė rusų opozicijos veikėjas, buvęs Dūmos narys Ilja Ponomariovas. Jo nuomone, šiandien Rusijoje nėra beveik jokių prielaidų masiniams protestams, tačiau plinta kitas reiškinys – smurtinio pasipriešinimo atvejai, kai pavieniai žmonės arba nedidelės nepatenkintųjų grupelės puldinėja valstybinių žinybų pastatus, policijos pareigūnus bei geležinkelio objektus.

Alfa.lt su I. Ponomariovu nagrinėjo, kokios priežastys lemia daugumos rusų pasyvumą, bet tuo pat metu sukelia anksčiau praktiškai nematytą radikalų kai kurių žmonių atsaką valdžiai.

– Neseniai Rusijoje priimtas dar vienas įstatymas dėl antivalstybinių veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad represinių įstatymų ir taip begalės, pastarasis kažką keičia? Atbaido žmones nuo protestų?

– Kiekvienas toks įstatymas pats savaime keičia nedaug, tačiau vis gausėjanti jų visuma aiškiai rodo, kad gniaužtai spaudžiami vis stipriau.

Vertinant dabartinės Rusijos protestinių judėjimų raidą, reikia pasakyti, kad Boriso Jelcino laikais ir faktiškai iki Dmitrijaus Medvedevo daugiausia protestuodavo kairieji ir dešinieji radikalai. Represiniai įstatymai jiems nedarė didelio įspūdžio.

Ilgainiui protestus perėmė liberalios jėgos ir čia situacija jau kitokia. Dauguma liberalų – padorūs, įstatymus gerbiantys žmonės. Jie buvo ir yra pasirengę išsakyti savo pilietinę poziciją, tačiau dėl jos neketina nei muštis su policija, nei tuo labiau sėsti į kalėjimą. Štai jiems bet koks toks naujas įstatymas tikrai kelia baimę. Todėl dauguma jų dabar tyliai sėdi namie arba išvyksta į užsienį.

Iš vienos pusės, tokiais įstatymais žmonėms primenama, kad sėdėtų tyliai, iš kitos, nuolat plečiami teisėsaugos įgaliojimai, lengvinami jų veiksmai. Nesvarbu, kad pagal Rusijos įstatymus žmogų galima pasodinti beveik už bet ką – teisėsaugai vis vien reikia užsiimti „popierizmu“. Ši darbo dalis jiems ir lengvinama.

– Stebėdami maskviečių apklausas, skaičiavome, kad protestus palaiko vienas iš dvidešimt penkių. Ar toks santykis atspindi realias nuotaikas?

– Vienas iš dvidešimt penkių maskviečių būtų labai labai neblogai. Visoje Maskvos konglomeracijoje kaip sykis yra 25 mln. gyventojų, vadinasi, į gatves išeitų milijonas? Tai – „da…ja“! (Juokiasi.) Tik štai bėda, kad šiuo skaičiumi netikiu. Nelabai tikėčiau net išgirdęs apie vieną iš dviejų šimtų penkiasdešimties.

Žmonės galvoja apie savo saugumą. Taiki demonstracija Rusijoje tapo jau nebe visuomenės, o pavienių „išprotėjusių“ disidentų reikalu. Jokio politinio poveikio tai nedaro. Masiniai protestai mažai tikėtini, nes žmonės neįžvelgia juose prasmės. Niekas nenori eiti į gatvę vien tam, kad gautų lazda per galvą ir atsidurtų už grotų. Galbūt po kurio laiko tai pasikeis.

Jie buvo ir yra pasirengę išsakyti savo pilietinę poziciją, tačiau dėl jos neketina nei muštis su policija, nei tuo labiau sėsti į kalėjimą.

– Protestams reikia lyderių, organizatorių. Šiuo atžvilgiu Rusijoje labai liūdna padėtis – visi kalėjime arba užsienyje.

– Lyderių vaidmuo svarbus, bet ne lemiamas. Istorijoje daug pavyzdžių, kai masiniai protestai kildavo be jokių vedlių pagalbos. Garsiųjų Bolotnajos protestų lyderius suėmė jau pačioje pradžioje, o kai kuriuos net ir išvakarėse. Žmonės vis tiek rinkosi. Ukrainos Maidanas taip pat prasidėjo ne nuo lyderių, o nuo atsišaukimų socialiniuose tinkluose.

Net ir žinomiausi rusų opozicijos veikėjai, tokie kaip Aleksejus Navalnas, Michailas Chodorkovskis arba Garis Kasparovas, šiandien nepajėgtų išvesti žmonių į gatves. Žiūrėkite, kai suėmė A. Navalną, jis ragino savo šalininkus rinktis į protestus. Kas iš to išėjo? Nieko. Pasirodė, kad jo įtaka socialinėse medijose labai didelė, o organizacinis potencialas – nulinis. Taigi, manau, kad šiuo atveju svarbiausiu veiksniu yra žmonių tikėjimas, kad protestas gali kažką pakeisti.

– Rusus šiandien siunčia į karą, kur jie miršta tūkstančiais. Gal išeiti į gatvę ir susidurti su riaušių policija ne tokia jau ir bloga alternatyva būti sudraskytam artilerijos sviedinio? Kodėl karas nepaveikė protestinių nuotaikų?

– Pirmiausia, į karą nesiunčia maskviečių ir kitų didžiausių miestų gyventojų. Į Ukrainą siunčia vyrus iš miestelių ir kaimų. Jei lavonai keliautų į didmiesčius, tai galėtų sukelti masinį pyktį, nes žinios ten sklistų labai greitai. O dabar… Vienas iš šio kaimo žuvo, vienas iš ano… Bendro vaizdo daugelis nemato. Nors pats argumentas teisingas, kol kas jis dar Rusijoje nesuvoktas ir negali tapti priežastimi masiniams protestams.

– Kas tuomet gali?

– Sakyčiau, kad šiandien yra 3 rusiško protesto branduoliai arba opozicinės grupės, kurios iš esmės yra pasiruošusios protestams. Tačiau visos grupės labai skirtingos. Pirmieji – didmiesčių liberalai – hipsteriai ir kiti malonūs žmonės. Jie visiškai netinkami radikaliems veiksmams ir šiandien greičiau bėgtų iš šalies, nei eitų į gatves. Tačiau, jei jie pamatys, kad gatvėse vyksta kažkas rimto, prisijungs.

Antroji grupė yra provincijoje skurstantys žmonės, kuriuos ir siunčia į karą. Jie nemėgsta pirmosios grupės atstovų ir į karą eiti nenori ne dėl to, kad negerai žudyti ukrainiečius, o dėl to, kad nori, kad valdžia prieš tai juos pamaitintų. Jiems patinka antiliberali Kremliaus propaganda, gąsdinanti grįžimu į „laukinius devyniasdešimtuosius“, bet Vladimiro Putino ir jo aplinkos jie taip pat nekenčia, nes mano, kad jis visus apvogė.

Jei lavonai keliautų į didmiesčius, tai galėtų sukelti masinį pyktį, nes žinios ten sklistų labai greitai. O dabar…

Trečioji grupė šiek tiek susipina su antrąja. Tai – „ura patriotai“ ir imperialistai, garbinantys tokius žmones kaip Igoris Girkinas-Strelkovas. V. Putino jie nekenčia, nes mano, kad jis yra parsidavęs Vakarams, o tikrasis jo tikslas yra ne atkurti „didžiąją Rusiją“, o parduoti ją Vakarams kuo palankesnėmis sąlygomis.

Visos 3 grupės yra maždaug vienodo dydžio, o kartu sudaro apie 40–50 proc. visų gyventojų. Nepaisant aiškių skirtumų, visas grupes sieja vienas dalykas – neapykanta V. Putinui. Vienas esminių skirtumų tarp jų yra tai, kad pirmosios grupės atstovai laukia didelių protestų, bet patys jų nerengs, o kitų dviejų grupių atstovai yra visai pajėgūs patys žengti pirmą žingsnį ir galbūt netgi griebtis ginklo.

– Kartais naujienose išgirstame, kad kažkur Rusijoje padegtas karinis komisariatas arba įvykdytas panašus išpuolis. Kas vyksta?

– Atsižvelgiant į Rusijos dydį, kol kas turime konstatuoti, kad tai – pavieniai atvejai, tačiau tokių išpuolių rengiama vis daugiau. Jų skaičius auga eksponentiškai ir kalbame apie šimtus tokių pavyzdžių. Padeginėjami kariniai komisariatai, vyksta „bėgių karas“, puldinėjami policininkai ir karą remiantys aktyvistai. Manau, kad visai netrukus išgirsime apie išpuolius prieš Kremliaus režimui ištikimus valdininkus ir žymius politikus.

Išpuolius daugiausia vykdo kairieji ir dešinieji radikalai. Panašu, kad už maždaug 80 proc. išpuolių atsakingos įvairios anarchistų grupės, o už likusius 20 proc. – skinhedų grupuotės.

– Jei kalbame apie grupuotes, ar šie išpuoliai gali tapti organizuota kova?

– Vargu bau. Tokie žmonės labai greitai susiburia į nedideles vietines grupuotes, bet jiems labai blogai sekasi burtis į didesnes organizacijas. Dažniausiai jie net nenori to daryti.

Kita vertus, juos vienija tam tikri simboliai ir idėjos, kas juos paverčia neorganizuotu, bet bendrą tikslą turinčiu judėjimu. Šiuo metu mažos grupelės tam tikra prasme konkuruoja tarpusavyje, kuri kiečiau „pavarys“.

– Tiek kairieji, tiek dešinieji radikalai bet kurioje šalyje yra nuolat stebimi teisėsaugos. Jų suaktyvėjimas Rusijoje sukels represijų bangą?

– Represijos prieš juos vykdomos jau seniai, tačiau dabar jos bus dar žiauresnės. Jau šiandien „čekistai“ visomis išgalėmis juos gaudo visuose regionuose, o ten, kur jiems nepavyksta, jie patys sukurs radikalų grupes, kurias „išaiškins“. Tai daryti jie moka ir jau ne kartą darė, o dabar tokių atvejų tik daugės.

Tačiau kiekvienam veiksmui yra atoveiksmis – radikalai atsakys į represijas prieš savo bendražygius ir šiuo atveju jų susiskaidymas į mažas, autonomiškai veikiančias grupuotes bus jiems tik į naudą, nes, suėmus vieną ar kitą narį arba net grupelę, visas judėjimas nenukenčia ir gyvuoja toliau.

Jei kalbame apie etninius protestus, labai svarbus veiksnys yra paprastų žmonių ir vietinio elito interesų skirtumai arba panašumai. Elito atstovų interesas čia svarbesnis.

– Etniniai – separatistiniai protestai, kurių kol kas nematome, bet daug kas juos pranašauja. Karas gali išjudinti tokius judėjimus?

– Jei kalbame apie etninius protestus, labai svarbus veiksnys yra paprastų žmonių ir vietinio elito interesų skirtumai arba panašumai. Elito atstovų interesas čia svarbesnis. Situacija regionuose labai skirtinga. Tarkime, Dagestane yra daug islamiškų grupių, norinčių savarankiškumo, tačiau jos smarkiai „sudaužytos“ dėl to, kad jų nariai vyko į Vidurio Rytus kariauti už „Islamo valstybę“. Kituose Kaukazo regionuose elito atstovams naudinga dabartinė padėtis, kai Maskva pumpuoja jiems pinigus ir siekti nepriklausomybės jiems tiesiogine žodžio prasme neapsimoka. Čečėnija yra geriausias pavyzdys.

Tačiau, jei situacija šalyje pablogėtų ir pinigų srautai nusektų, greičiausiai pasikeistų ir etninio elito atstovų požiūris. Akivaizdus pavyzdys – Tatarstanas, kuris prieš 30 metų nesiekė nepriklausomybės vien dėl to, kad neišgyventų kaip valstybė, iš visų pusių apsuptas Rusijos teritorijos. Tačiau jei Rusija imtų byrėti, nė kiek neabejoju, kad Tatarstanas taip pat sieks savarankiškumo. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus etninius federacijos subjektus, kurie nepriklauso nuo dotacijų, atvirkščiai – didelę dalį savo pajamų atiduoda Maskvai. Chantų–Mansių apygarda, Jamalo–Nencų apygarda, Jakutijos Respublika ir kiti gamtiniais ištekliais turtingi regionai.

Tačiau jie sukiltų tik matydami didelę krizę, suteikiančią didesnes galimybes. Kol kas jų elitas stebi situaciją, o paprasti žmonės, gyvenantys labai skurdžiai, iš tiesų noriai vyksta kariauti į Ukrainą.

2022 07 14 13:56
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt