trečiadienis, spalio 5 d.
Teritorinė ekspansija XXI a.: kodėl vis dar trokštama naujų žemių?
Aidanas Praleika
Pixabay

Rusijos agresija prieš Ukrainą – šviežiausias nuo seniausių laikų trokštamos teritorinės ekspansijos pavyzdys. Tačiau gyvename nebe tokiame pasaulyje, kuriame valstybės didybę, turtą ir prestižą lemia šarvais žvangantys legionai.

Kodėl vis dar gajus požiūris, kad teritorinė ekspansija – turtas ir vertybė, nors kartais ją skelbiantys valstybių vadovai neturi supratimo, nei ką daryti su užimta teritorija, nei kokios naudos gaus ją užėmę.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto politologo dr. Gintauto Mažeikio, teritorija visais laikais buvo laikoma turtu, priklausomai nuo to, ką tikėtasi gauti ją užkariavus – iškasenas, maistą, erdvę kolonizacijai. Šiuolaikiniame pasaulyje vertės ir naudos vertinimas peržengia teritorines valstybių ribas, bet sena gera ekspansija nepamirštama ir netgi randa kelią ne tik į agresyvių diktatorių, bet ir paprastų piliečių širdis. Nepaisant to, ar teritorijos užėmimui randamas teisėtas pateisinimas, ar ne – pats veiksmas turėtų turėti bent jau minimalų pragmatinį pagrindą, nes be naudos siekimo pats karo veiksmas yra beprasmis. Todėl ypatingą vietą šiandien užima pastaroji Rusijos agresija, kurioje nėra visiškai jokio racionalaus tikslo.

– Kaip teritorijos užėmimo vertė matuojama šiuolaikiniame pasaulyje?

– Nuo seniausių laikų teritorija būdavo vertinama, vergovės, pagal žmogiškuosius išteklius. Vėliau – dirbamos žemės verte. Dar vėliau pasirodė rūdos, nafta, mediena ir kiti ištekliai. Taigi, siekiant gauti išteklių, teritorinė plėtra buvo esminis dalykas.

Vykstant technologinei revoliucijai po Antrojo pasaulinio karo, teritorijų reikšmė ėmė sparčiai mažėti. Pasikeitė geopolitiniai interesai – teritorinė plėtra tapo istorinių sentimentų ir imperinių fantazijų dalyku. Pažangios valstybės ėmė investuoti ne į teritorijas, o į technologijas.

Pavyzdžiui, kokia yra „Google“ arba „Apple“ teritorija? Juos domina ne žemės, o saugi tarptautinė prekyba ir saugūs komunikacijų tinklai.

Kokia yra „Google“ arba „Apple“ teritorija? Juos domina ne žemės, o saugi tarptautinė prekyba ir saugūs komunikacijų tinklai.

– Ar tai patvirtina populiarų posakį, kad valdai ne ten, kur plevėsuoja tavo vėliava, o ten, kur yra tavo pinigai?

– Šiandien tai jau yra kur kas platesni interesai nei vien pinigai, kurie yra tik vienas iš galimų tinklų. Atsiradus virtualiems pinigams, tai dar labiau išsiplėtė. Jei anksčiau buvo galima kalbėti apie bankų, mokyklų arba bet kokį kitą tinklą tam tikroje teritorijoje, tai dabartinės technologijos, tarkime, palydovinis interneto ryšys, nuo teritorijos praktiškai nepriklausomos.

– Jūsų išsakytas požiūris yra universalus ar skirtingai vertinamas įvairiuose regionuose ir valstybėse?

– Žinoma, jis nėra universalus. Pavyzdžiui, Rusija mano, kad naftos ir dujų amžius dar nėra pasibaigęs, todėl teritorija svarbi. Arba net ir elektromobilių pramonės pavyzdys: automobiliai priklauso nuo akumuliatorių, šie – nuo ličio kasyklų, kurių atsargos pasaulyje labai ribotos. Vadinasi, tie, kurie kontroliuoja teritorijas su ličio atsargomis, gali daryti įtaką visai technologijos raidai, kol nebus atrastos kitos, ličio nenaudojančios technologijos.

Klimato kaita taip pat paveikė tam tikrą teritorijos vertės sugrįžimą – žemės, kuriose yra vandens išteklių. Gausiai gyvenamose šalyse pritrūksta vandens ir braižomos naujos teritorinės ribos. Apibendrinant galima sakyti, kad teritorijos reikšmė yra pasikeitusi ir toliau kinta nuolat.

– Rusija seniai „stumia“ okupacinę liniją Sakartvele, o dabar nori užgrobti Ukrainą. Tai – pasenusi imperinė XIX a. mąstysena? Kuo vadovaujasi „Rusijos idėja“?

– Pirmiausia šiuo atveju susiduriame su ideologija arba paraideologija, kuria vadovaujasi ne tik Vladimiras Putinas, bet ir aibė žmonių visoje Rusijoje. Tai skatina didžiulis komunikacinis burbulas, nuolat kartojantis apie Rusijos didybę ir orumą. Tai nėra susiję nei su ekonomika, nei su pragmatiniais siekiais, nei su žmonių gyvybėmis.

Ši idėja tęsiasi nuo senų laikų ir retorika yra kopijuojama nuo kai kurių Pirmojo pasaulinio ir Antrojo pasaulinio laikų idėjų. Rusija naudojasi XX a. technologijomis ir mąsto tų laikų sąvokomis – ateiviai iš praeities. Nuo XIX a. ji technologiškai visgi pažengė. Nors, kai Rusija kalba apie imperatorių didybę ir panašius dalykus, tai, be abejo, XIX a. retorika.

– Ukraina teigia, kad Rusija išsigabeno apie 2 mln. piliečių, kuriems siūlo įsikurti menkai apgyventose savo srityse. Žmonės kaip grobis – tiesiog Viduramžiai.

– Nesutinku, kad tai Viduramžiai. Stalino laikais buvo perkėlinėjamos ištisos tautos. Tai XX a. vidurio sovietų praktika. Teiginiai apie žmones kaip karo grobį teisingi tik iš dalies.

– Atrodytų, lietuviai gerbia tarptautinės teisės principus dėl sienų neliečiamumo, bet, prasidėjus agresijai prieš Ukrainą, socialiniuose tinkluose pasipylė komentarai apie tai, kuri šalis kokias teritorijas turėtų iš Rusijos atsiimti. O ir kalbų apie Karaliaučiaus krašto prisijungimą prie Lietuvos taip pat pasitaiko. Kodėl gajūs teritorijų perdalijimo sentimentai?

– Dauguma žmonių vis dar mąsto ne technologijų ir komunikacijų principais, senesnėmis idėjomis, pagal kurias ir išeina, kad prisijungę Karaliaučių gautume kažkokią vertę. Ne investuoti į technologijas Lietuvoje, o užimti teritoriją. Tokie žmonės neužduoda klausimų, kas prisijungtame krašte valdys bankininkystę, elektros tinklus ir panašiai. Skandinavų bankai? Nors kaip tik šie klausimai yra svarbiausi. Užuot svajoję užimti Karaliaučiaus sritį, verčiau šie žmonės eitų į universitetus studijuoti bankininkystės.

Deja, mūsų švietimo sistema dar neatsikratė tokių sentimentų ir neretai vadovėliuose galime rasti iš Rusijos paveldėtų imperialistinių pasažų, skatinančių tokią mąstyseną. Užuot tobulėję patys, sumanome Karaliaučiaus rusus lietuviais paversti. Juokinga.

– Ar pastaraisiais metais pasitaikė pavyzdžių, kad teritorijos užėmimas buvo racionalus, nekalbant apie tai, teisingas ar ne?

– Tai – kolonijinės Europos civilizacijos plėtros epochos reikalas. Pavyzdžiui, europinė imperija išsiplėtė į Australiją, nuo ko labai nukentėjo vietinės tautos. Tačiau toks požiūris šioje šalyje seniai išgyventas – vietos gyventojų teisės atkurtos, jiems mokamos kompensacijos. Taigi, iš esmės anuometinė ekspansija sukūrė puikią šiuolaikinę Australiją. Tą patį peržengė Pietų Afrika, Kanada ir kitos pažangios valstybės. Jos atrado ir suderino demokratizacijos mechanizmus ir netgi senoji kolonizacija šiais laikais pasukta į tai, kad naudą gautų kažkada nuo jos nukentėję žmonės.

– Prieš 100 metų buvo populiari „buferinių teritorijų“ idėja, kai didžiosios galybės atsiribodavo viena nuo kitos neutraliomis šalimis. Ar šiuolaikiniame pasaulyje neutralitetas taip pat eina į praeitį?

– Teoriškai neutralitetas, žinoma, įmanomas, tačiau tuo pat metu matome, kad nostalgijos apimtos didžiosios galios, nesivadovaujančios jokia racija, didžiausią grėsmę pirmiausia ir kelia gretimoms, prie kokių nors blokų neprisijungusioms valstybėms. Ko gero, ryškiausias šiuolaikinis pavyzdys – Švedijos ir Suomijos sprendimas stoti į NATO. Tiek ilgai neutralumą deklaravusios valstybės buvo priverstos tai padaryti, nes pajuto Rusijos grėsmę. Pastebėkite, koks buvo efektas: Rusija iki tol nevengė tiesioginių grasinimų šioms šalims, o po paskelbimo apie stojimą į NATO – grasinimų beveik nebesigirdi.

Neutralumo kaip tokio laikai nesibaigė. To gali siekti valstybės, gyvenančios kaimynystėje su demokratijomis. Šveicarija juk vis dar neutrali. Tačiau su agresyviais kaimynais susiduriančios šalys greitai apleidžia neutralumo idėją ir ieško būdų, kaip užtikrinti savo saugumą ir stabilumą – du dalykus, be kurių neįmanoma užsitikrinti gerovės ir progreso.

Neutralumo gali siekti valstybės, gyvenančios kaimynystėje su demokratijomis. Tačiau su agresyviais kaimynais susiduriančios šalys greitai apleidžia neutralumo idėją.

– Mąstysenos požiūriu, lietuviai atstovauja Vakarų ar Rytų pasauliui, kai kalbame apie teritorinę ekspansiją?

– Daugiausia tokį požiūrį formuoja išsilavinęs vidurinis sluoksnis, kuris tai vertina adekvačiai. Požiūris priklauso ir nuo amžiaus, ir nuo pragyvenimo lygio. Yra žmonių, jaučiančių nostalgiją sovietmečiui, yra paveiktų Rusijos propagandos, o yra ir gyvenančių fantazijų pasaulyje, kuriame Lietuva tuoj išsiplės, kažką užims. Tačiau vis labiau dominuoja žmonės, suprantantys, kas yra šiuolaikinės technologijos, ir jų požiūris labai aiškiai skiriasi nuo senosios mąstysenos.

– Tebūnie tai pokštas, bet neseniai ir vienas iš jaunosios kartos Lietuvos politikų šmaikštavo apie tai, kad Smolenską reikėtų atsiimti.

– Tiesa. Netvirtinsiu, kad tai visada priklauso nuo amžiaus. Senukas gali būti labai pažangus, o jaunuolis – labai atsilikęs. Bet, kalbant sociologiniu mastu, mano minėta tendencija aiškiai matyti. Jaunojoje kartoje dominuoja žmonės, kurių teritorija yra internetas ir oro uostai. Tai – teritorijas peržengianti kultūra. Tik koronavirusas mus kurį laiką sugrūdo atgal į apribotas teritorijas. Poveikis buvo labai įdomus – suintensyvėjo nuotolinis bendravimas. Judėti lyg ir nebereikia. Net miestas prarado turėtą reikšmę. Pasidarė nebesvarbu, kur tu gyveni. Svarbu tik pajamos ir galimybės.

Tačiau net ir tokiame kontekste noriu pabrėžti, kad tai, ką šiandien daro Rusija, neturi visiškai nieko bendro su mūsų aptariamomis tendencijomis. Jos mąstysena liko praėjusiame šimtmetyje, o gal ir senesniuose laikuose.

2022 09 14 16:49
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt