šeštadienis, rugsėjo 19 d.
Bėgimas nuo savęs. Kaip meluojame sau
Alfa.lt

Nuo savęs bėgantys žmonės bijo pripažinti patys sau, kad pasirinko neteisingą gyvenimo būdą ir elgsenos strategiją, apgaudinėja save, kad negali nieko pakeisti, ir savo melą priima u gryną tiesą.. Jie būna uždari naujai informacijai, nedrįsta ir nenori paneigti neteisingo išankstinio nusistatymo. Savas gyvenimas jiems atrodo kaip vienintelė galima egzistavimo versija, kurios pakeisti neįmanoma.

Jie tarsi gyvena neigime. Jų neigimas – tai laisvanoriškas nežinojimas, aklumas, nesugebėjimas pamatyti realybės tokios, kokia ji yra iš tikrųjų, rašo portalas B17.ru.

Paprastas pavyzdys, kai trisdešimtmečiui atrodo, kad jau per vėlu viskam, o keturiasdešimties jis suvokia, kiek daug galimybių turėjo būdamas 30-ies, kiek daug resursų. „Kokia graži ir jauna buvau 30-ies. O dabar, kai man per 40, jau viskas per vėlu. Prarastas laikas!“

Paskui sukanka 50 , tada atsigręžę atgal suvokia, kokie akli buvo būdami 40-ies. Kiek daug tada galimybių prarasta.

O kai sukanka 60, paaiškėja, kad ir 30, ir 40, ir 50 metų buvo puikių galimybių amžius. Reikėjo tiek visko padaryti.

Žinoma, socialinė aplinka ir gyvenimo situacijos nustato tam tikras ribas asmenybei, kurias įveikti kartais būna labai sunku. „Noriu“ ir „galiu“ nėra tapatūs dalykai.

Saviapgaulė gimdo iliuziją, kad problemos neįmanoma įveikti.

Racionalizacija

Galima ilgai vedžioti save už nosies, įtikinėjant dėl pasirinktos gyvenimo ir elgsenos strategijos teisingumo .

Būtent racionalizacija padeda mums „išsaugoti veidą“ daugumoje neteisingo pasirinkimo, praleistų galimybių situacijų, apsaugoti savo idėjas, o ne aiškintis tiesą, todėl mes galime ginti savo požiūrį net visai beviltiškame ginče.

Kad paskui nebūtų skaudu ir gėda, kad atsikratytų kaltės jausmo ir apgailestavimų, žmonės ima teisintis, išmoningai argumentuodami, kurdami sudėtingą įrodymų sistemą. „Veido gelbėjimo“ procesą ir jo poveikį mąstymui suprantamai paaiškino Rolandas Jacksonas.

„Jeigu mes kartą susiformavome sau kažkokią nuomonę, mūsų išdidumas neleidžia pripažinti, kad nesame neteisūs, – sakė Jacksonas.– Kai kiti sukritikuoja mūsų požiūrį, mes stengiamės pasipriešinti jiems, o ne susimąstyti, kiek teisingi jų argumentai gali būti, mes dedame daugiau pastangų tam, kad surastume naują palaikymą ir pritarimą mūsų asmeniniam požiūriui, o ne tam, kad objektyviai pažvelgtume į visus naujus faktus, kurie atsirado ir prieštarauja jam“.

Mes trokštame saugumo, aiškumo ir stabilumo. Tačiau dažnai būtent tai sulaiko mus nuo išsigelbėjimo ir sveikų permainų. Ryškus pavyzdys čia yra alkoholikai ir narkomanai. Nuolat teisindamiesi, gimdami savo gyvenimo būdą, jie žengia tiesiu keliu į mirtį ir tempia su savimi artimus žmones.

Kaip liautis bėgti nuo savęs

Daug protingų priežasčių ginti savo pasaulėžiūros ir gyvenimo sustabarėjimą, geriau į jas įsigilinus, pasirodo besančios baimėmis. Mąstymo ir veikimo įpročiai kaip seni sportbačiai: niekur negraužia ir patogūs avėti. Reguliariai juos išvalant ir pakalant pakulnes galima išsaugoti daugybei sezonų.

Nustoti neigti akivaizdžius dalykus gerai padeda skausmas ir kentėjimas, kai pasiekiamas vadinamasis „dugnas“. Kai nebėra ko prarasti, arba liko tik tai, kas brangiausia, ko praradimas būtų tolygus savęs ar net gyvenimo praradimui. Taip išgyja alkoholikai.

Psichiškai sveikesni žmonės pastebi saviapgaulę gerokai anksčiau, nei nusmunka iki „grindjuosčių“ lygio. Paprastai jiems atsikvošėti pafdeda santykių problemos, nedideli praradimai arba nesėkmės. Nustoti bėgioti nuo savęs, vadinasi, išmokti sakyti sau nemalonią tiesą ir išdrįsti rizikuoti.

Išėjimas už neigimo ribų – visada rizika

Minėtame paprastame pavyzdyje, kai 30-ies metų atrodo, kad per vėlu pradėti kažką naują, buvo ir baimių, ir tingėjimo, ir nenoro išeiti iš komforto zonos.

Išgalvoti ir realūs sunkumai bei savi racionalizacijos variantai apsunkina pasirinkimą ar net padaro jį neįmanomą.

Tas trisdešimtmetis žmogus realiai nematė savo galimybių. Realiai jis laikė save per senu tam, kad mokytųsi, vestų ar ištekėtų, konkuruotų su dvidešimtmečiais. O sulaukęs 60-ies ir pašalinęs visus tuo apribojimus, jis susigriebė, padarė tai, ko nesugebėjo anksčiau, ir žengia toliau.

Priimti save tikį, koks esi, yra ne taip baisu, kaip atrodo. Dažnai būtent pasiektas dugnas tampa stimulu pagaliau atsistoti tvirtai ant kojų ir judėti pirmyn. 

2020 09 02 07:36
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt