antradienis, balandžio 7 d.
Gyvenimas prisiverčiant: kodėl tiek jėgų išeikvojame kasdieniams darbams
tiesa.com
pixabay.com

Neįtikėtinai daug gyvybinių jėgų prarandame, kai turime viduje prisiversti, kai spaudžiame save padaryti kažką, ko nenorime. Logiškai mąstant, turėtų būti taip: prisivertei, prispaudei, prigąsdinai save – nuėjai ir padarei.

Atrodo, kad jėgų, motyvacijos, energijos po tokio akto turėtų padaugėti. Tačiau praktiškai toks prisivertimas neveikia: mes jaučiamės dar abejingesni, vangesni, ieškome priežasties ar pasiteisinimo, kad kaip nors išvengtume ir nereikėtų užsiimti tais svarbiais, būtinais, bet nemėgstamais darbais.

Įprotis prisiversti

Pavyzdžiui, mus vargina būtinybė išsiplauti grindis, susitvarkyti namus ar nueiti į parduotuvę, reikia prisiversti eiti į nemėgstamą darbą, bendrauti su isterišku viršininku ar padėti tėvams darže, klausantis priekaištų, kaip retai juos aplankome. Kodėl taip sunku prisiversti daryti iš pirmo žvilgsnio neišvengiamus darbus, kurie susiję su savęs aprūpinimu ir kurių vis tiek niekas kitas už mus nepadarys. Kodėl mes eikvojame tiek jėgų tokiems darbams? Kodėl negalime džiaugtis šiais rūpesčiais ir pamėgti buitinių darbų? Visko, ką žmogus tiesiogiai ar netiesiogiai prisiverčia atlikti, jis niekada nepanorės daryti savo noru. Mat tai yra prievarta prieš savo valią, atimanti iš savęs pasirinkimo laisvę.

Kaip formuojasi prisivertimo įprotis?

Tikriausiai dauguma žino, kad mūsų vidiniai procesai, jų vystymasis kadaise buvo nulemti išorinių sąlygų, t. y. vaikystėje motina ar tėvas (močiutė ar senelis) vertė mus atlikti tam tikrus darbus (be abejonės, svarbius ir naudingus, bet mums visai neįdomius). Ir jie spaudė mus grubiai ir griežtai, nesistengdami sudominti geromis ateities perspektyvomis, gąsdindami bausmėmis ar priekaištais, sakydami: „Turi tai padaryti, nes aš taip liepiu“ (arba mamai bus blogai, tėvas supyks, jeigu nepadarysi ir pan.). Tėvai, suvokdami, kad vaikas gali tingėti ar nenorėti atlikti jų pageidaujamo darbo, paprasčiausiai stengdavosi jį priversti, kad jam neliktų kito pasirinkimo, tik padaryti.

Galbūt tėvai neturėjo laiko įtikinėjimams ar nežinojo, kad galima pagarbiai elgtis su vaiku, nes su jais niekas kitaip nesielgė. Jiems jų tėvai nieko neaiškindavo, sakydavo: „Reikia, ir viskas. Daryk, kitaip gausi į kailį (neisi žaisti, atimsiu telefoną, negausi saldumynų).“ Arba motina paskui tris dienas nesikalbės, arba susirgs, arba numirs. Suaugusieji žinodavo, kaip paprastai ir greitai paveikti ar išgąsdinti vaiką, kad būtų rezultatas ir kad bijodamas bausmės jis padarytų, ko prašomas, ir tėvai liktų patenkinti.

Kas vykdavo tokiais atvejais vaiko sieloje?

Kaip paveikdavo toks efektyvus pageidaujamo rezultato pasiekimo būdas vaiko asmenybę? Iš pripratinto prie tokio gyvenimo būdo „prievarta– išgąstis–paklusimas“ vaiko formuojasi priklausomo tipo asmenybė, rašo portalas „Econet“.

Tokio tipo žmogus suaugęs visada turės išorėje šeimininką – labai stiprų, galingą, griežtą, piktą, baisų arba, atvirkščiai, silpną, bejėgį, greitai įsižeidžiantį, bet vis tiek didelį pagal savo matmenis arba susireikšminimą. O pats priklausomas žmogus priešais savo šeimininką jausis menkas vabalėlis. Tikrai verta susimąstyti apie priežastis, kodėl ir kada susiformavo nenoras daryti vieną ar kitą kasdienį darbą, kuriam prisiversti reikia išeikvoti daug energijos. Kai išsiaiškinsite tikrąją priežastį, darbas pradės džiuginti. Tada liks tik stebėtis, kaip anksčiau galėjote jo nemėgti.

2020 02 27 08:30
Spausdinti