penktadienis, gruodžio 3 d.
I. Žuolytė: mamoms jausti kaltę yra normalu, tai patiriame visos
Marija Angeloska
Asmeninis archyvas
Inga Žuolytė

Nuomonės formuotoja, iniciatyvos „Daugiau nei mama“ įkūrėja Inga Žuolytė prakalbo apie motinystės užkulisius, kaip paskirstyti dėmesį vaikams, kad nė vienam jo nepritrūktų. Neslėpė, jog patiria kaltės jausmą bandydama suderinti karjerą ir buvimą mama. Ji papasakojo, kuo baigėsi beveik metus trukęs pasinėrimas tik į motinystę, ir apie komentatorių patarimus, kaip auklėti atžalas.

Ar antrą kartą tapti mama yra lengviau nei pirmąjį?

– Bent jau man tikrai ne. Iš vienos pusės, atrodytų, kad yra lengviau, nes daug ką jau žinai, esi patyrusi, ir iš tikrųjų kartais atrodo, kad Kevinas auga greičiau nei Gabrielius. Gabrieliaus visus pirmuosius etapus fiksavau daug labiau nei Kevino. Laikas taip greitai skrieja, jog net nepastebėjau, kad jam jau pusė metų. Jeigu pirmą vaiką stengiesi auginti pagal knygas ir taisykles, tai su antru labiau atsipalaiduoji ir daugelį dalykų darai pagal nuojautą. Iš kitos pusės, kai antrą kartą tampi mama, tai tu jau nebe vieno, o dviejų vaikų mama, todėl laiko sau kartais, atrodo, nebelieka, nes nuolatos turi patenkinti vieno ar kito mažylio poreikius.

Ar turite laiko asmeniniam tobulėjimui?

– Labai mėgstu skaityti knygas, tačiau, turiu pripažinti, per pastaruosius pusę metų nebuvau paėmusi jos į rankas. Nesu ta mama, kuri pasirinko būti namų šeimininke bei rūpintis tik namais ir vaikais. Galbūt man ir motinystė atrodytų kitaip, jei mano visa gyvenimo veikla suktųsi tik apie namus ir vaikus, tačiau, kiek man tai pavyksta, stengiuosi motinystę suderinti su darbais bei savo poreikiais ir saviugda. Nors turėčiau pripažinti, kad mano asmenybės niekas taip neužaugino, kaip buvimas mama.

– Kaip rinkote abiem berniukams vardus?

– Gabrieliaus vardą išrinkome labai lengvai, nes jau nuo seno žinojau, kad tokį vardą norėčiau duoti savo sūnui. Šis vardas man sukelia gražias asociacijas su Arkangelu Gabrieliumi, todėl išgirdus jį užplūsta geros emocijos. Nors gražiausias vyriškas vardas man yra Adomas, jei tai nebūtų mano vyras, tai sūnui tikrai būčiau davusi tokį vardą. Su antrąja atžala buvo taip, kad ilgą laiką nežinojome, turėsime berniuką ar mergaitę, todėl ir apie vardus negalvojome. Galiausiai, kai sužinojome lytį, tai vardą rinkome labai banaliai ir neoriginaliai. Vyras pasitelkė „Google“ paieškos sistemos pagalbą, garsiai skaitė berniukų vardus ir taip ieškojome, kuris patiktų abiem. Orientavomės į tarptautinius vardus, kad išvykus į užsienį visiems būtų lengva juos ištarti, ir iš trijų galimų variantų Kevinas buvo vienintelis, kuris patiko abiem.

Ar Gabrielius jau konkuruoja dėl dėmesio su Kevinu?

– Ne, visada tyliai pasidžiaugiu ir net bijau dabar garsiai sakyti, bet Gabrielius yra beprotiškai geras brolis. Aš žinojau, kad jis bus geras, bet kad tiek, ir pati nesitikėjau. Dabar jų bendravime yra tokia stadija, kad jei Kevinas verkia, o į kambarį įeina Gabrielius, tai jis ne tik verkti nustoja, bet dar ir šypsotis pradeda. Berniukai, atrodo, jau dabar turi stiprų ryšį. Noriu tikėti, jog užaugus niekas nepasikeis.

O kaip ruošėtės vaikelių atėjimui?

– Skaičiau labai mažai knygų apie motinystę. Galbūt, jei būčiau pasinaudojusi rekomendacijomis, tai būčiau radusi geros literatūros, tačiau aš nusipirkau knygą, kurioje parašyta informacija buvo visiškai nieko verta, ir turbūt tai atbaidė mane nuo tolimesnio knygų apie motinystę skaitymo. Ir šiaip knygos yra knygos, dažniausiai praktikoje ištinka tokios situacijos, kurios knygose neaprašytos. Per pirmąjį nėštumą labai nuosekliai pirkau kraitelį, nuolatos klausiau patarimų, atsakingai žiūrėjau, ar tikrai viską turiu, o su antru vaikeliu viskas vyko paskutinėmis savaitėmis. Nebuvo visiškai jokio streso, pamenu, dar ir po gimdymo susipirkinėjome daiktus, kurių neturėjome.

Kai pirmą kartą pagimdžiau, socialiniuose tinkluose nuolatos gaudavau neprašomų patarimų iš kitų mamų. Mes iš šeimos narių tiek nesulaukdavome įvairių nuomonių, kiek socialinėje erdvėje. Su antruoju sūnumi, net kiek keista, to visai nebėra.

O, sakykite, kaip auginti du vaikus, kad nė vienam nepritrūktų dėmesio?

– Nežinau, čia mane galėtų pamokyti ilgesnę patirtį turinčios mamos. Man atrodo, kad ir kaip besistengtum dėmesį paskirstyti po lygiai, vis tiek jausi kaltės jausmą ir abejonių, ar tikrai abiem skiri pakankamai dėmesio.

Dabar dauguma tėvų konkuruoja stengdamiesi parodyti, kad jų vaikas talentingesnis už kitų. Kaip manote, kodėl?

– Aš manau, kad mintyse tu nevalingai palygini savo vaiką su kitais, ir tai yra nesuvaldomas dalykas. Konkuruoti nėra normalu, nes yra milijonai pavyzdžių, kai vaikas net nešliaužioja, o sulaukęs vienų metų iš karto atsistoja ir nužingsniuoja arba nekalba, o šešerių prabyla trimis kalbomis. Dauguma vaikų tam tikrame etape su savo baziniais gebėjimais susilygina. O kalbant apie išskirtinius talentus, tai reikia suvokti, kad visi skirtingi, tačiau visi lygūs. Kiekvienas vaikas turi savo išskirtinumų ir talentų, kuriais yra unikalūs, tad lygintis ir konkuruoti, kurio talentas didesnis, yra beprasmiška.

– Kaip lavinate savo atžalas?

– Pirmais metais gimus Gabrieliui nemažai eksperimentavome bandydami atsirinkti būrelius ir užsiėmimus, kurie jam patiktų ir būtų naudingi. Tad šiuo metu abu sūnūs jau nuo šešių savaičių amžiaus kartą ar du per savaitę eina į baseiną, vieną kartą – į mankštas, o Gabrielius dar ir į lavinamąjį kūrybinį būrelį „Kuria vaikai“. Leisti į baseino treniruotes buvo vienas geriausių sprendimų, nes jaučiasi, jog abu berniukai yra išties fiziškai stiprūs.

Kaip manote, ką tėvai turi duoti vaikams?

– Saugumo jausmą, dėmesį, meilę ir suteikti galimybes atrasti save.

Ar turite savo šeimos ritualų?

– Turime tradiciją sekmadienius leisti kartu visa šeima. Iki pandemijos pradžios kiekvieną sekmadienį ieškodavome naujų veiklų, erdvių šeimai, tačiau karantinas šias tradicijas kiek pakoregavo, bet šeimos sekmadieniai išliko.

Dabar daug kalbama apie perdegimą. Kaip pati randate energijos motinystei ir nuomonės formuotojos veiklai?

– Manau, jog neįmanoma turėti visko. Tu negali turėti gražios šeimos, daug uždirbti, gražiai atrodyti, gerai jaustis ir išlikti energinga, vis tiek kažkuri sritis daugiau ar mažiau nukenčia. Manau, kad mano atveju nukenčia mano pačios savijauta, energijos trūkumas, atsirandantis per bemieges naktis. Galbūt socialinėje erdvėje atrodau energinga, tačiau realybėje tokia nesu. Yra sunku atrasti balansą, ne visada ir sugebu tai padaryti.

Ar niekada nekilo noras pasinerti į visišką motinystę ir atsitraukti nuo visų nuomonės formuotojos darbų?

– Kilo, ir aš net metus laiko buvau pasinėrusi tik į motinystę, bet viskas baigėsi tuo, kad man trūko savirealizacijos. Aš kur kas geriau jaučiuosi bandydama nudirbti daug darbų vienu metu, nors puikiai suprantu, kad šiuo metu mano pagrindinis darbas yra vaikai, tačiau jei aš paraleliai neužsiimu kitomis veiklomis, jaučiuosi savęs neišpildžiusi.

Socialinėje erdvėje aktyvi esate aštuonerius metus. Komentarų ir nuomonių įvairiose platformose apie jus apstu. Kaip į tai reaguojate?

– Jau esu išgyvenusi komentatorių etapą, bet per tuos aštuonerius metus buvo visko. Kažkada labai reaguodavau į kiekvieną komentarą, bet dabar nuo to aš esu visiškai atsiribojusi ir gyvenu savo burbule, kuriame tų komentarų nematau. Net žinutes ištrinu neperskaičiusi, jei pirmi trys žodžiai jų pradžioje man pasirodo įtartini. Jaučiuosi išmokusi prie savęs neprisileisti neigiamo turinio.

Negana to, aš labai realiai vertinu situaciją. Puikiai suprantu, kad iš socialinių tinklų galiu dingti nors ir šiandien. Turinio kūrėjų yra tiek daug, kad jei į socialinius tinklus nieko nekelčiau bent mėnesį ar du, didžioji dalis vartotojų visiškai natūraliai pamirštų apie mano egzistavimą. Nepaisant to, susikurti tai, ką aš turiu šiandien, užtruko labai daug laiko ir buvo įdėta daug pastangų, tad ar verta viską mesti dėl kitų žmonių nuomonės, kurios nesutampa su mano?

Aš nelabai suprantu žmonių verkšlenimo dėl neigiamų komentarų, nes tai juk mūsų pačių pasirinkimas būti socialiniuose tinkluose. Niekas neverčia to daryti. Tad arba priimi tai su visais pliusais ir minusais, arba eik iš čia, nes norinčiųjų būti tavo vietoje yra šimtai. Apskritai komentarai, nepaisant to, neigiami ar teigiami, yra tai, kas palaiko mūsų žinomumą. Iš socialinių tinklų pasitraukti reikia ne tada, kai apie tave kalba blogai, o tada, kai nebekalba išvis.

Anksčiau buvote trenerė, o kaip sekasi pratinti vaikus prie sveikos mitybos?

– Gabrieliui nepatinka gazuoti gėrimai, tačiau saldumynus jis mėgsta ir nėra taip, kad aš jam juos drausčiau, kartais tikrai leidžiu pasilepinti. Žinoma, stengiuosi, kad jis sveikai maitintųsi, tačiau griežtų taisyklių neturime. Žinote, yra sakoma, kad pats turėtum rodyti tinkamą pavyzdį ir tada vaikai seks juo, tai šiuo klausimu aš pati esu prastas pavyzdys. Mėnesį galiu maitintis sveikai ir subalansuotai, o tada vėl viskas išsibalansuoja. Žindymo metu ir po gimdymo mano mityba buvo palaida bala. Per abu nėštumus priaugau per dvidešimt kilogramų, tai yra labai daug, bet vėliau tas svoris nukrisdavo. Nieko specialiai nedariau, tiesiog stengiausi apie tai negalvoti. O kaip įprasta – kuo daugiau galvoji, tuo labiau organizmas blokuoja visus svorio kitimo procesus.

Nepasiilgstate trenerės darbo?

– Aš buvau pervargusi ir praradusi ugnelę dirbdama asmenine trenere. Dirbdavau nuo ketvirtos ar penktos valandos ryto ir turėdavau po dvylika klienčių kasdien, dėl to perdegiau ir darbas pradėjo neteikti malonumo. Net susimažinus krūvį malonumas negrįžo. Nėštumas buvo pretekstas sustabdyti trenerės karjerą, ir labai organiškai išėjau iš šio darbo su mintimi, kad jei norėsiu, tai sugrįšiu. Kol kas negrįžau ir jau abejoju, kad persigalvosiu.

2021 10 15 08:21
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt