pirmadienis, birželio 1 d.
Karantino metu rizika persidirbti didėja
Alfa.lt

Darboholizmas - tai nevaldomas poreikis nuolat dirbti, išeikvojant daug laiko ir energijos bei nuolat galvojant apie darbą. Dar praėjusiame amžiuje pastebėta, jog darboholizmo mastas didėja. Kai kuriose šalyse dirbama jau ir 50-60 valandų per savaitę. Todėl nenuostabu, jog šiuo metu darboholizmu pasižymi apie ketvirtadalis visos žmonių populiacijos. Paskelbus karantiną nemaža dalis žmonių ėmė dirbti namų sąlygomis. Tačiau atveju, kuomet darbas tampa abstraktus tiek laiko, tiek vietos atžvilgiu, kartu nyksta ir ribos tarp darbo bei laisvalaikio. Tokiomis sąlygomis kontroliuoti darbui skiriamo laiko kiekį yra sudėtingiau, o tai paskatina asmens sveikatai žalingo su darbu susijusio elgesio – darboholizmo – vystymosi tikimybę.

Žiniasklaidoje vis dažniau girdime aptarinėjamą „karantininį alkoholizmą“, tačiau panašu, kad karantino sąlygos yra palankios ne vien alkoholizmo vystymuisi. Darbas iš namų gali lemti tai, jog linksniuosime taip pat ir „karantininio darboholizmo“ sąvoką. Karantino metu neišvengiamai galvojame, kas mūsų laukia ateityje. Juntame nežinomybę, abejones, įtampą, nerimą. 

Tyrimai rodo, kad nežinomybė gąsdina net labiau nei nesėkmės. Todėl išgyventi nežinomybę daugeliui tampa tikru iššūkiu. Kai labai sunku, diskomfortą sumažinti stengiamasi užsiimant kokia nors veikla. Nuolatos, daug ir intensyviai dirbti paprastai renkasi itin veiklūs, ambicingi, orientuoti į tikslą ir ateities nežinomybę visais įmanomais būdais mėginantys įveikti žmonės. Tokie asmenys stengiasi gerai apsvarstyti galimybes ir planuoti ateitį. 

Deja, gyvenant neramiomis sąlygomis, požiūris į būsimus įvykius dažniausiai būna ekstremalus. Galvodami apie ateitį žmonės linkę įsivaizduoti kraštutinius, neigiamo pobūdžio scenarijus. Viena iš nerimą keliančių sričių karantino laikotarpiu - materialinė mūsų pačių gerovė. Blogasis ateities scenarijus šiuo atveju yra darbo, pajamų netekimas. Todėl ambicingi ir planuoti linkę asmenys būtinai imsis veiksmų, kuriais galėtų užtikrinti savo materialinę gerovę: bandys išlaikyti turimą darbo vietą, nes tai garantuotų stabilias pajamas ateityje. 

Svarbu, jog darbas iš namų karantino metu suteikia daugiau galimybių pačiam kontroliuoti savo laiką, darbuotojas pats gali nuspręsti kiek jo paskirti darbui. Tačiau tokiu būdu išauga tikimybė, jog nežinomybės kamuojamas veiklus žmogus visais įmanomais būdais laiką, už kurį pats yra atsakingas, stengsis išnaudoti dirbdamas. Toks asmuo gali stipriai įnikti ir visiškai atsiduoti darbui, o tai ilgainiui gali pereiti į nekontroliuojamą elgesį. Ir nors darbas gali padėti užsitikrinti gerą gyvenimą, tačiau joks žmogus nepajėgtų dirbti be poilsio. Tai sekina organizmą, o asmeniui nepajėgiant įgyvendinti didelių siekių, dar ir mažina pasitikėjimą savimi, sukelia nusivylimą, apmaudą, gėdą, daugybę kitų neigiamų pasekmių ir išgyvenimų. Galiausiai toks darbinis elgesys lemia neigiamas pasekmes – prastėjančius rezultatus ir darbo kokybę, bevaisius bandymus susigrąžinti senkančias jėgas ir produktyvumą.

Karantinas tikrai nėra gera priežastis skirti mažiau laiko poilsiui. Patogios darbo sąlygos ir lankstesnis grafikas skamba gerai, kol netampa nuolatine darbo vakarais ir savaitgaliais priežastimi. Nors gali kilti pagunda nudirbti kuo daugiau darbų ar dalį jų atlikti iš anksto (pavyzdžiui, savaitgaliais), tačiau bandymas viršyti savo galimybes gali tapti pavojingu įpročiu ir ilgainiui lemti priešingus rezultatus, negu tikėjomės ir siekėme. 

Todėl norėdami išvengti ydingo darbinio elgesio vystymosi, pirmiausia turėtume nusistatyti aiškias ribas tarp darbo ir laisvalaikio (iš anksto planuoti laiką, susidaryti dienotvarkę ir jos laikytis), valdyti savo dėmesį dirbant (dirbti susikaupus, vengti pašalinių trukdžių) ir, galiausiai, - rezultato siekti tikslingai ir koncentruotai (dirbti tiek, kiek tikrai reikia svarbiausioms užduotims įgyvendinti). 

2020 05 22 15:00
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt