pirmadienis, lapkričio 30 d.
Kartais pasitaiko taip, kad mūsų niekas nemyli
Alfa.lt

Kartais taip atsitinka, kad būname nemylimi. Tai nėra mirtina nelaimė, bet vis tiek labai liūdna. Skaudu. Milijoną kartų skaudžiau, kai mūsų nemyli tie, kurie turėtų mylėti: tėvai, vaikai, sutuoktinis. Mes sutiktume, kad būtų skirtas nors minimumas: pagarba ir dėkingumas. Mūsų nuopelnų pripažinimas.

Jeigu mūsų nemyli – tai natūralu

Ir atrodo, kad niekas neprivalo mūsų mylėti, gerbti, vertinti, pripažinti, bet mes to kažkodėl laukiame. Mes tikime, kad jeigu viską padarysime teisingai, atliksime kur kas daugiau, nei turime, pasiliksime po darbo, kad perrašytume tinginio kolegos ataskaitą, pažiūrėsime trečios eilės pusseserės vaikus, užsičiaupsime, kai norėsime rėkti, sudėsime kitų išmėtytus batus prieškambaryje, iškrapštysime katės išmatas iš palovio, kasime bulves nekenčiamos anytos darže ir apsimetinėsime, kad mums labai patinka gimtadienio proga iš jos gautas sintetinis megztinis, kuris geriau tiktų proprosenelei, tai sulauksime tos trokštamos meilės.

Tai normalu, jeigu mūsų nemyli. Nenormalu, jeigu mes savo gyvenimą kuriame aplink svetimą nemeilę. Normalu vaikščioti į darbą dėl malonumo ir dėl pinigų. Arba bent tam, kad pademonstruotume kitiems savo naują suknelę.

Nenormalu vaikščioti į darbą dėl kolegų ar viršininko meilės ir pagarbos.

Normalu sutikti simpatišką žmogų ir parodyti jam savo simpatiją bei susidomėjimą. Normalu, jeigu simpatija pasirodys besanti ne abipusė. Ne visų vienodas skonis.

Nenormalu traukti žmogų į romaną, prisirišti jį prie savęs, maitinti sausainiais, deklamuoti eiles ir tikėti, kad tai yra meilė.

Normalu padėti artimiesiems. Sėdėti su jų vaikais, kasti bulves, atvežti susirgusiam sultinio ir nupirkti produktų. Nenormalu tikėtis už tai atlygio.

Pasitaiko taip, kad jūs mylite, o jūsų – ne. Arba mylėjo, bet liovėsi. Tai yra taip pat normalu. Nenormalu įklimpti tokioje padėtyje ir kentėti. Normalu išsiaiškinti, kodėl mums taip svarbu būti nemylimiems.

Normalus žmogus, jeigu jo nemyli, pasako „Ačiū“ ir eina užsiimti savais reikalais: piešti paveikslėlius, mankštintis, pasivaikščioti su šunimi, uždirbti pinigų. Nenormalus žmogus, jeigu jo nemyli, turi teisę nieko nedaryti. O kam? Juk jo vis tiek niekas nemyli. Nemeilė sukelia tokias pat stiprias emocijas kaip ir meilė. Tokius pat stiprius išgyvenimus. Tokį pat virpulį pilve. Tik nemylimam būti yra kur kas paprasčiau nei mylimam. Mat kai esame mylimi, mums tenka sąveikauti su gyvu žmogumi, o ne su atvaizdu savo galvoje. Kai mūsų nemyli, būna paprasta. Kai, myli – sudėtinga.

Vienintelis žmogus, kuris jus mylės iki pat mirties – tai jūs patys. Vaikštinės su jumis, dovanos dovanas, maitins, skaitys knygutes, eis į kiną. Jūs – vienintelis žmogus, kuris privalo rūpintis jumis iki pat mirties. O visi kiti – tik priklausomai nuo to, kaip jums pavyks su jais susitarti.

Ką daryti? Išsiaiškinti, kas slypi už jūsų nemeilės poreikio. Dažniausiai jis kyla iš baimės, dėl savo pažeidžiamumo. Juk jeigu jūsų nemyli, tai ir niekada nenustos mylėti. Vadinasi, neteks daugiau kentėti. Štai koks prieštaravimas: mes labai norime, kad mus mylėtų, ir labai bijome šitos meilės , rašo Jelena Pasternak portale „Econet“. 

2020 10 21 07:28
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt