penktadienis, gruodžio 4 d.
Kodėl prie mūsų „prilimpa“ istorijos iš praeities
Alfa.lt

Žmogaus sąmonėje būna dabartinis realybės suvokimas, padedantis efektyviai išgyventi kasdienybę, taip pat prisiminimai apie nesenus arba galimus būsimus įvykius . Kitas mūsų psichikos segmentas – pasąmonė. Mums patogu išstumti į ją viską, ko nenorime apie save žinoti, taip pat visus nemalonius dalykus (išgyvenimus, prisiminimus, jausmus).

Kaip praeities istorijos prikimba prie žmogaus?

„Žmogaus psichika sąlyginai dalijama į kelis segmentus (lygius, aukštus), – aiškina psichologas Jurijus Karpenkovas portale „B17“. – Vienas iš segmentų yra mūsų sąmonė, kurią galima palyginti su mūsų kompiuterio monitoriumi. Ekrane vaizduojamas dabartinis realybės suvokimas. Šiame segmente slypi mūsų nuomonė apie save , mūsų identitetas.“

Kitas segmentas – pasąmonė. Mums ją atvėrė S. Freudas. Anot jo, mes išstumiame į pasąmonę viską, kas mums nepatogu, nemalonu žinoti ar jausti.

Kam būtų malonu kasdien lieti ašaras dėl viršininko nedorumo? Ašarų neužtektų, organizmas išdžiūtų. Todėl psichika tokius neigiamus jausmus ir prisiminimą apie juos kaip pasakoje uždaro į kiaušinį, kiaušinį – į zuikį, zuikį – į antį, antį – į skrynią, o skrynią nuneša į tolimą rūsį. Ir mes jaučiamės taip, tarytum nieko neįvyko. Dėl tokio stebuklingo mechanizmo žmogus gali funkcionuoti normaliai.

Vienintelis sunkumas: jausmai – tai energija. O neigiami jausmai – smarkiai kunkuliuojanti energija. Sulaikyti ją visą laiką skrynioje nepavyksta. Jie iššoka kaip velniūkščiai iš tabokinės. Reikia sakyti kalbą, ir staiga apima panikos priepuolis. Iš tikrųjų tai tik iš pasąmonės išplaukęs prisiminimai apie tolimos vaikystės traumą.

Sulaikyti pasąmonėje neigiamą turinį yra tas pats, kaip po vandeniu išlaikyti didelį oro pripūstą balioną. Jis ištrūksta, išplaukia ir reguliariai ploja per veidą. O tam sulaikymui mes eikvojame nepaprastai daug energijos ir resursų. Ir pavargstame nuo to. Likusiam gyvenimui jėgų gali visai nebelikti. Nei sėkmei, nei laimei, nei sveikatai. Žmogus stengiasi padaryti viską, kad tik nejaustų dvasinio skausmo.

Pagal analogiją su kompiuteriu, jeigu sąmonė – tai mūsų operatyvioji atmintis ir ekranas, tada individualioji pasąmonė – tai kietasis diskas su atmintimi apie viską, kas atsitiko su mumis nuo gimimo momento, visas duomenų archyvas.

Šalia to dar yra šeimyninė pasąmonė. Tai darbinių stočių grupės, sujungos su šeimos serveriu. Šiame serveryje slypi viskas, ką nemalonaus išstūmė kiekvienas šeimos narys. Ir kaip suprantate, jis negali ramiai gulėti. Jis nuolat primena apie save, dažniausiai per jautriausius namiškius.

Be to, dar yra kolektyvinė visos planetos pasąmonė . Tai pasąmonės „WI-FI“, globalus atskirų duomenų bazių tinklas. Jeigu iš ryto pabudote apsiverkę, tai gal kur nors pasaulyje sudužo lėktuvas su šimtais keleivių. Mes sugebame jausti kur kas daugiau, nei galime suvokti.

Grįžkime prie pradinio klausimo: kodėl apskritai prie mūsų „prilimpa“ praeities istorijos ir bando būti išspręstos per mūsų gyvenimą? Todėl kad labai sunku išlaikyti nepatogų ir nemalonų balastą po pasąmonės vandeniu. Taip besistengiant galima visą gyvenimą praleisti pro šalį.

Kur kas naudingiau ištraukti tuos nemalonius dalykus iš vandens, atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti, pajausti, perleisti per save neigiamus prisiminimus bei jausmus ir įžeminti juos, sureaguoti, transformuoti ir paleisti.

Senų neigiamų savo ir protėvių išgyvenimų apdorojimo procedūra yra labai nemaloni. Ją galima palyginti su aštriu dantų skausmu. Tokiam negatyvo perdirbimui reikia daug laiko ir kantrybės. Kartais praverčia ir psichoterapeuto pagalba.

Neįmanoma visų senų išgyvenimų apdoroti vienu užsimojimu. Tai būtų tas pats, kaip ištraukti iškart visus dantis. Kiekvieną dantį reikia gydyti atskirai. Tačiau tą daryti tikrai verta, kad turėtumėte energijos gyvenimui.

2020 11 20 07:10
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt