pirmadienis, liepos 13 d.
Leiskime vaikams būti vaikais
Alfa.lt

Jau 70 metų vasara prasideda gražia ir labai reikšminga švente – Tarptautine vaikų gynimo diena. Ji primena pasaulio visuomenei apie būtinybę saugoti ir gerbti vaikų teises bei vaikų orumą ir vertingumą. Tai pagrindinė sąlyga kuriant ir formuojant humanišką, teisinę ir dvasiškai sveiką visuomenę.

Šalyje susidariusi epideminė situacija pakoregavo įprastines birželio 1-osios šventės tradicijas. Šiauliuose16-ąjį kartą turėjusi įvykti „Mažojo šiauliečio“ pažymėjimų įteikimo ceremonija nukelta į rugsėjo 1-ąją, Mokslo ir žinių dieną.

Tačiau Šiauliai pavasarį palydėjo simboline Tarptautinei vaikų gynimo dienai skirta akcija „Didelis spalvotas AČIŪ“. Gegužės 31-ąją surengtas renginys subūrė šeimas smagiai ir kūrybiškai praleisti laiką džiaugiantis pavasariniais spinduliais. Mažieji šiauliečiai ir jų tėveliai savo kūrybą dovanojo visiems pedagogams, kurie daug ir sunkiai dirbo, kad mokymo procesas nenutrūktų ir epideminiu laikotarpiu.

Birželio 1 dieną lankytojus pakvietė Chaimo Frenkelio vilos parkas. Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga, vasaros sezonui įjungtas fontanas, skambant muzikai, parko takeliuose kreidelėmis pripiešta įvairiaspalvių rožių. Fontane šventės dalyviai plukdė popierinius laivelius su užrašu „Ačiū“ – tai simbolinė padėka medikams už pastangas saugoti mūsų visų sveikata.

Tos pačios dienos vakare, kaip ir visoje šalyje, prie Šiaulių turizmo ir informacijos centro vyko visuotinė akcija „Ačiū, Lietuva“, kuria padėkota visiems Lietuvos žmonėms už sėkmingai įveiktą pirmąją COVID-19 bangą ir raginama išlaikyti susitelkimą bei viltį, kad ryžtingai būtų įveikti ir kiti iššūkiai. „Ačiū“ muzikos garsais tarė Šiaulių miesto koncertinė įstaiga „Saulė“ kartu su Šiaulių pučiamųjų orkestru (meno vadovas ir dirigentas S. Vaičiulionis, dirigentas G. Brūzga).

Visi mes – iš vaikystės

„Kiekviena epocha turi savo privalumų ir trūkumų. Anksčiau vaikas nebuvo laikomas lygiaverčiu žmogumi, kol nesuaugęs. Tik XX a. tapo privalomas institucinis ugdymas, vaikai išvaduoti iš sunkaus darbo, – teigia filosofas Jurgis Dieliautas. – Visa miesto civilizacija atsiremia į dvaro kultūrą, Lietuvoje taip pat. Iš dvaro kultūros ugdymo dalykus perėmė miestas, tačiau vienareikšmiškai pasakyti, kad dabar absoliučiai viskas geriau, negalėtume.“

Vaikystės pasaulis autonomiškas, pamatinės vertybinės struktūros formuojasi būtent vaikystėje. Žaidimo džiaugsme įgyjami analitiniai gebėjimai, kognityvinės savybės, įgūdžiai. Kyla nemažai klausimų, kaip ir kodėl mokykla, vykdanti sociumo iš aukščiau nuleistas užduotis, (ne)pajėgia tai puoselėti?

Antropologai, filosofai, edukologai įžvelgia nemažai bėdų. Pavyzdžiui, finansinis raštingumas. Jei ankstyvajame amžiuje vaikas išmoksta tinkamai elgtis su kišeniniais pinigais, vėliau mokės disponuoti ir su dešimteriopai didesnėmis sumomis. Grubiai šnekant, jei smėlio dėžėje išmoksta derėtis, bendrauti, bus sociali asmenybė. Vaikų darželis, be abejo, išmoko komunikuoti, išmoko svarbių buitinių įgūdžių, etiketo.

Kai vaikas ateina į mokyklą, prasideda konfliktas tarp trijų skirtingų pasaulių: namų, aplinkos ir mokyklos. Didžioji edukologų, pedagogų užduotis – sujungti giluminį vaiko patyrimą su tolesniu ugdymu. Nuo šeimos pasaulio be galo daug priklauso, nes vaikas mokosi imituodamas: jei tėvai skaito, klausosi muzikos, atitinkamai formuojasi ir vaiko įgūdžiai.

Bet ne visose šeimose tai yra.

Labiausiai nuskriaustas vaikas, kuris tėvų neturi. Vaikai iš nepilnų šeimų, iš internatų skiriasi. Tėvystės paskatinimas, papildymas yra nepakeičiamas, kaip nepakeičiamas ir vaikystės periodas. Vaikiško naivumo, pojūčių ir patirčių niekuo pakeisti negalime. Visų didžiųjų atradimų aruodai yra vaikystėje. Net genijai, peršokę iš karto laipteliu į jaunystę, daug ko stokoja.

Dar sudėtingesnė pusė yra giluminė– vaiko fantazija, individualumas. Neretai mokykloje vyksta ankstyva diferenciacija – nemoki deklamuoti, dainuoti ar šokti, – esi nevisavertis. Vaikas atgrasomas nuo tam tikrų veiklų.

K. Jaspersas pastebi, kad ugdymo procese neretai vaikai atbaidomi nuo prigimtinės išminties, filosofavimo. Vaikai pasižymi fantazija, kuria pasakas. Kodėl penktoje klasėje nustoja? Kas ir kada paspaudė stabdį? Kitam prireiks viso gyvenimo, kad išlaisvintų savo talentus. Ne visiems pavyksta.

Taigi mokykla turi aibę neišspręstų klausimų, bet išmoko svarbių dalykų, suteikia intelektinį pranašumą. Juk visi žinome, kad žydų tauta visame pasaulyje garsėja intelektiniu pranašumu, nes joje nebuvo beraščių.

Kitas konfliktas vyksta su aplinkos pasauliu – gatvė, prekybos centras. Vaikas stebi, analizuoja ir perima, mokosi reflektuoti. Ar reikia nuo tų konfliktų vaiką apsaugoti, nuomonės skirtingos. Vieni mano, kad konfliktų nereikia, privalumas yra individualus mokymas, kiti teigia, kad konfliktai sustiprina, užgrūdina asmenybę.

Mokykla – standartizuota terpė. Ivanas Ilichas siūlo vaikus „išmokyklinti“. Mokyklą vadina poligonu, kuriame sociumas žmogų ruošia tam tikram vaidmeniui. Vaikas mokykloje neturi vietos, kur gali būti pats vienas. Išsaugoti individualumą per 12 standartizuoto ugdymo metų sunku. Laiko klausti, diskutuoti neužtenka. Kaip ir kur jis išmoks to, ko jam individualiame gyvenime reikės?

Sujungti individualią giluminę patirtį su reikiamais įgūdžiais be galo sudėtinga. Vaikas pats turi pažinti žalios spalvos atspalvius, pamatyti vaivorykštę, paliesti dilgėlę, užuosti dūmą, suprasti permainas, mokėtų atpažinti tikrą ir apgaulingą dalyką betarpiškai, gyvai, ne iš vadovėlio, ne iš kompiuterio ekrano. Jei mokykla gebėtų padėti vaikui visa tai savarankiškai patirti, suprasti, pamatyti pačiam, turėtume labai laisvus, brandžius žmones. Eriko Fromo pastebėjimu, vaikystė yra laikas, kai susidaro esminės vertybinės struktūros. Visavertis žmogus nekerštaus, netaps diktatoriumi. Tik nepilnavertis žmogus gali užsiimti destrukcija..

„Vaikystė yra pirmasis socialinis poligonas, kurį privalu pereiti, – teigia filosofas J. Dieliautas. – Žaidimai, gamtos stebėjimas, eksperimentai yra visų analitinių įgūdžių, lyderystės įgūdžių svarbiausia laboratorija. Džiaugsmų čia turi būti daugiau, pozityvios energijos daugiau. Ankstyvų korepetitorių nereikia: reikia leisti sau mokytis, mąstyti, suprasti, ką sugebu, ką bandau pats daryti: blynus kepti, robotą kurti ar dėlionę dėlioti. Svarbiausia nedrausti sau. Kai sau neleidi, tada nužudomas unikalumas, išskirtinumas.“

Taigi visi mes – iš vaikystės. Niūrus, nuobodus žmogus, kuris nepatyrė vaikystės džiaugsmo. Neužgesinkime vaiko troškimo būti vaiku, nestumkime jo į kitą traukinį.

Vaikai prieš 100 metų ir dabar

Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiuntė pranešimą apie tai, kaip per 100 metų pasikeitė vaiko padėtis visuomenėje ir šeimoje nuo sunkiai pasiekiamų mokyklų iki nuotolinio mokymosi šiandien, nuo pirmųjų apie vaiko teises skelbiančių dokumentų iki pagaliau uždrausto visų rūšių smurto prieš vaikus.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, pradėjo kurtis prieglaudos vaikams, per karą praradusiems tėvus, šeimas ar namus. 1938 metais Lietuvoje jau buvo apie 57 vaikų prieglaudos, kuriose gyveno apie 3 400 vaikų. Įdomu tai, kad iki pat 4 dešimtmečio vidurio vaikų darželiai nepriklausė švietimo sistemai. Juos, kaip ir prieglaudas ar sveikatos centrus, steigė įvairios visuomeninės organizacijos, kurios siekė rūpintis vaikais: Kūdikių gelbėjimo draugija, Lietuvos vaiko draugija, Lietuvių motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga. Iš pradžių šios draugijos daugiausia rūpinosi tik tais vaikais, kuriems pagalba buvo būtina, pavyzdžiui, našlaičiais, o vėliau pradėjo rūpintis ir šeimose augančiais vaikais. 1936 metais išleistas darželių veiklą reglamentuojantis įstatymas.

Sovietinės okupacijos laikotarpiu dėl besiplečiančios pramonės ir ilgų tėvų darbo valandų dar labiau išaugo poreikis institucijų, kuriose ugdomi ar prižiūrimi vaikai. Pamaininį darbą dirbusiems tėvams patogu buvo rinktis savaitinius darželius ar mokyklas-internatus, kur vaikai gyveno nuo pirmadienio iki penktadienio ir namo galėjo grįžti tik savaitgaliui.

2001 metais Lietuvoje atsirado pirmi vaikų dienos centrai, kuriuose užimtumo ir laisvalaikio veiklas, socialinių įgūdžių ugdymą, nemokamą maitinimą, mokymosi pagalbą gauna su įvairiais iššūkiais susiduriantys vaikai. Kadangi didelėse vaikų globos institucijose egzistuojanti tvarka yra nepalanki visapusiškam vaikų vystymusi, 2012 metais Lietuva pasuko kitu keliu – pradėjo vaiko globos sistemos pertvarką, atsirado globos centrai, budintys globotojai, įvairios paramos priemonės globėjams ir įvaikintojams. Šiuo metu vaiko iki 3 metų globa institucijoje gali būti nustatyta tik išskirtiniais atvejais.

Mokykla ir darbas

Po Pirmojo pasaulinio karo didelė dalis lietuvių buvo neraštingi, todėl nepriklausomos Lietuvos valdžios tikslas buvo mokyti ir šviesti gyventojus. Jau 1922 metais numatytas nemokamas keturmetis pradinis mokslas 7–11 metų vaikams. Mokyklų tinklas 1922 metais kaimuose dar buvo retas, o ir tėvai ne visada sutikdavo, kad vaikas mokytųsi, o ne dirbtų ūkio darbus, kaip buvo įprasta iki tol. Pabaigę pradinę mokyklą vaikai galėjo eiti mokytis į progimnaziją arba gimnaziją. Tačiau mokslas čia jau buvo mokamas. Nemokėti už jį galėjo nebent labai gabūs vaikai. Miesto vaikai esant sudėtingesnei finansinei situacijai galėjo šiek tiek užsidirbti. Vaikai nuo 14 metų dažnai įsidarbindavo pagalbiniams darbams Kauno, Šiaulių ar Panevėžio fabrikuose, kuriuose dirbo jų tėvai, ar kitiems nesudėtingiems darbams, pavyzdžiui, laikraščių išnešiojimui. 1931-aisiais Lietuva ratifikavo konvenciją dėl naktinio vaikų darbo pramonėje. Joje numatyta, kad vaikams draudžiama dirbti naktį, nebent kartu dirba jų šeimos nariai. Tačiau vyresni nei 16 metų vaikai galėjo dirbti pramonės šakose, kur reikalingas nepertraukiamas darbas.

Tarpukariu buvo nemažai vaikų, kurie nesimokydami ir nedirbdami plėšikaudavo ar darydavo kitus smulkius nusikaltimus. Toks gyvenimo būdas juos vedė į kolonijas. Kolonijose gyvendavo ir fizinę bei protinę negalią turintys vaikai.

Sovietų Sąjungos okupacijos metu privalomasis mokslas pailgintas iki 7 metų: mokytis būtina nuo 7 iki 14 metų. Prie didesniuose miesteliuose esančių mokyklų pradėti statyti bendrabučiai. Bendrojo lavinimo programas papildė profesinis ir gamybinis mokymas, buvo kuriami tarpmokykliniai gamybinio mokymo kombinatai, kuriuose aukštesniųjų klasių mokiniai galėjo įgyti pirminių pasirinktos profesijos darbo įgūdžių.

1998 metais Lietuvoje nustatomas privalomasis dešimtmetis mokslas nuo 7 iki 16 metų. 2004 metais įteisintas metus trunkantis priešmokyklinis ugdymas, o 2016 m. jis tampa privalomas.

Šiuo metu dirbti vaikai gali nuo 14 metų, bet yra daug apribojimų. 14–16 metų vaikai gali dirbti tik lengvus darbus, kurie nekenkia vaikų saugai, sveikatai, vystymuisi, netrukdo mokytis. Vyriausybė yra nustačiusi sąrašą darbų, kuriuos dirbti draudžiama. Jeigu vaikas nori įsidarbinti, turi pateikti tėvų sutikimą, medicininę pažymą, o jei darbinamasi per mokslo metus – mokyklos raštišką sutikimą.

Pirmieji įstatymai

Pirmieji įstatymai, susiję su geresne vaiko padėtimi ir teisėmis, atsirado tarpukariu. Tai – Mažamečių vaikų teisių įstatymas, Motinos ir vaiko globos įstatymas, Prieglaudų laikymo įstatymas, Ligonių kasų įstatymas. Remiantis pastaruoju, jau 1926 metais kriterijus atitinkančioms motinoms buvo suteikiamos motinystės atostogos ir piniginė išmoka gimus naujagimiui. Taip pat iki 13 kūdikio savaitės buvo mokama kūdikio maitinimo pašalpa, bet tik tuo atveju, jei motina pati maitindavo naujagimį. Tarpukariu taip pat egzistavo ir vaiko pinigai. Tiesa, juos gavo labai nedaug vaikų – mokėta tik savivaldybių įstaigų darbuotojų vaikams iki 14 metų. Ji siekė 20 litų per mėnesį. Tai buvo nemaža suma – vidutinė kvalifikuotų darbininkų alga už 8 darbo valandas 1930 m. buvo 11,60 lito, nekvalifikuotų – 8,30 lito. 2018 metais visi Lietuvos vaikai pradėjo gauti vaiko pinigus.

Pirmasis tarptautinis dokumentas apie vaiko teises – Ženevos vaiko teisių deklaracija – pasirodė 1924 metais. Tiesa, Lietuva šios deklaracijos neratifikavo.1989 metais Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimtas pagrindinis šiuolaikinis dokumentas, kuriame aptariamos vaiko politinės, pilietinės, socialinės ir kultūrinės teisės – Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija. Šią konvenciją Lietuva ratifikavo 1995 metais.

2000 metais Lietuvoje atsirado Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga – nepriklausoma žmogaus teisių institucija, kuri stebi vaiko teisių situaciją šalyje ir ją vertina, nagrinėja individualius skundus dėl vaiko teisių pažeidimų. Smurtas kaip auklėjimo priemonė ypač okupacijos metais buvo pasitelkiamas tiek šeimose, tiek įvairiose institucijose. Mokytojo pliaukštelėjimas liniuote per mokinio pirštus ar statymas į kampą buvo laikoma įprastu elgesiu. 2017 metais Lietuva prisijungė prie šalių, kurios uždraudė fizinių bausmių vaikams taikymą visose aplinkose – švietimo sistemoje, nepilnamečių justicijos sistemoje, globos sistemoje ir šeimoje. Lietuva yra viena iš 74 valstybių, kuri uždraudė visų formų smurtą prieš vaikus.

2020 06 03 10:45
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt