pirmadienis, gegužės 10 d.
Lyderių patirtis: skatinant lygybę sunkiausia keisti požiūrį
Alfa.lt

Ar dabar, kai moterys valdo valstybes, beverta kalbėti apie lyčių lygybę? Šiai diskusijai ir moterų lyderystės skatinimui kovo mėnesį paskyręs Tarptautinis olimpinis komitetas neprašovė: ši tema neišsemta ir tebėra aktuali. Sporte – taip pat. Ledus išjudinti turėtų ir artėjančios Tokijo olimpinės žaidynės, ir besikeičiantis visuomenės požiūris. Tik antrajam punktui dar reikia laiko.

Šiųmetės Tokijo olimpinės žaidynės bus kitokios ne tik dėl savų korekcijų įnešusios COVID-19 pandemijos. Šiose žaidynėse pirmąsyk istorijoje sportininkės sudarys beveik pusę visų dalyvių, nauja varžybų tvarkaraščio sistema užtikrins vienodą vyrų ir moterų varžybų matomumą, o visi 206 nacionaliniai olimpiniai komitetai komandoje turės bent po vieną abiejų lyčių atstovą. Žaidynėms diriguos moteris – jų direktorė Seiko Hashimoto.

Tačiau ar olimpiniam deglui palikus Japoniją lyčių lygybės tradicija tęsis? Kiek ji opi ir aktuali Lietuvai?

Dalyvavo projekte „HeForShe“

Lietuvos regbio federacijos generalinė sekretorė Austėja Minkevičiūtė šia tema turi ką pasakyti, nes užsiima sportu, kuris stereotipiškai dar laikomas vyrišku, vadovauja vyrams ir, kelerius metus gyvenusi bei sportavusi Airijoje, gali palyginti požiūrius ten ir čia.

„Kadangi Lietuvoje yra mažiau regbį žaidžiančių moterų, o ir pasiekimai nėra tokie aukšti kaip Airijoje, bendruomenės dėmesio sulaukiame mažiau. Tačiau požiūris, kad moters vieta virtuvėje, blėsta ir pas mus. Smagu, kad Lietuvos regbio čempionatuose gali dalyvauti mišrios merginų ir vaikinų komandos, džiugina tendencija, kad regbis jau matomas kaip bendras sportas“, – sako A. Minkevičiūtė.

Ji pernai buvo viena Jungtinių Tautų iniciatyvos „HeForShe“, prie kurios prisijungė LTOK, herojų. Šios iniciatyvos tikslas – paskatinti vyrus solidarizuotis ir palaikyti sportinės karjeros aukštumų siekiančias moteris.

Prieš penkerius metus iš emigracijos grįžusi į gimtąją Šilutę, sportininkė buvo sutikta šiltai. „Airijoje buvau pripratusi, kad vyrų pasaulis pripažįsta ir laimina moterų regbį, nesusidūriau su priešišku požiūriu. Ir Lietuvoje nebuvo nieko ypatingo – tik vieną kitą vyrų komentarą apie šiuo sportu užsiimančias moteris teko išgirsti. Tačiau palaikymo sulaukiau daug daugiau. Klubai yra leidę man pažaisti su vyrais vien dėl to, kad labai reikėjo treniruotis. O kai vaikinai pamatė mano galimybes, jiems tai irgi buvo iššūkis. Psichologija, kai sunku pripažinti, kad moteris taip pat stipri? Tai normalu, nes mūsų vaikinai auklėjami neskriausti moters, jos nežaloti, neužgauti, o šitoje sporto šakoje užgauti nesiekiama, bet aikštelėje visko įvyksta. Tenka varžovą ir pargriauti. Esu pastebėjusi, kad žaisdami su merginomis vaikinai išlaiko džentelmeniškumą, jas pasaugo. Kartais tai man atrodo net neteisinga jų atžvilgiu, nes jie jaučiasi neturintys teisės panaudoti visos jėgos, neišnaudoja galimybių kaip žaidėjai. O merginos prieš vyrą žaidžia gal net dar stipriau. Taip išeina, kad komandoje vyrai net kenčia (juokiasi), nes leido žaisti su jais, – sako Austėja ir čia pat pagauna save už liežuvio: – Juk kas kam leidžia mišrioje komandoje žaisti? Gal mes – jiems?“

Ir aikštelėje, ir už jos ribų Austėja pastebi dar vieną su diskusija apie lyčių lygybę susijusį niuansą – vyrai čia įžvelgia grėsmę: „Juk nė viena nenorime nukonkuruoti vyro, su juo varžytis, mes tiesiog norime žaisti savo žaidimą. Vyrai kažkodėl tai supranta kaip konkuravimą. Štai tą požiūrį reikėtų keisti, nes moterys, ateidamos į sportą, kuriuo vyrai užsiima, nenori jų pastumti ar sumenkinti. Jos tik nori pažaisti ir pasiimti visus pozityvius dalykus, kuriuos galima gauti sporte: fizinę sveikatą, bendruomenę, laimėjimus. Taigi, kai sakome, kad siekiame lyčių lygybės, man norisi pataisyti: mes tenorime, kad ir mūsų veikla būtų priimama, kad ir kokia ji būtų.“

A. Minkevičiūtė patyrė, kad save realizuoti, nuolat tobulėti moteriai sudėtingiau dėl objektyvių priežasčių – motinystės, vaikų auginimo. Taip pat ir subjektyvių, nes penkiamečius savo dvynius Adamą ir Kyle‘ą augina be jų tėčio šalia. Tačiau norint kažko siekti nėra neįmanomų kliūčių, atsiranda begalė palaikytojų. Jai geriausiais pagalbininkais tapo ne tik artimiausieji – mama, sesuo, brolis, bet ir vyrai iš regbio pasaulio. Savanoriškai dirbti Lietuvos regbio federacijoje ji pradėjo prieš kelerius metus – prisidėjo organizuojant ir rengiant čempionatus, nes sporto vadyba domino visą laiką. Pernai rugsėjį jai teko atsakingos generalinės federacijos sekretorės pareigos.

„Iki tol moterų valdyboje nebuvo. Nesijaučiu už nieką pranašesnė – dirbu Lietuvos regbiui, ne vyrams. Mielai priimu kiekvieną pamoką, patarimą, pastebėjimą ir tikiuosi, kad turėsiu pakankamai jėgų ir kompetencijos prisidėti prie jų veiklos, ją pagerinti arba palengvinti“, – paaiškina Regbio federacijos generalinė sekretorė.

Pasak Austėjos, lyčių lygybės klausimas gal kiek sudėtingesnis vyresnei kartai, kuri dar buvo auklėjama skirstant, kas vyriška, o kas moteriška. Retkarčiais tenka išgirsti apie užsilikusias priekabiavimo istorijas: „Dar pasitaiko vyresnių trenerių, kuriems normalu atėjus į treniruotę visus apčiupinėti, apkabinti. Juk jų laikais moterys negalėjo pasakyti „ne“ visiems čiupinėjimams. Tačiau tai baigia išnykti, kaip ir požiūris, jog moterims kažko daryti negalima.“

Kaip įmanoma auginti dvynius, dirbti federacijoje, žaisti regbį, treniruoti vaikus, būti dviejų – LTOK revizijos ir lyčių lygybės – komisijų nare? „Dar studijuoju universitete Vilniuje sporto pedagogiką, – papildo kvatodama. – Sakau tiesiai šviesiai – nespėju! Nesu herojė, kuri visada kalnus verčia su šypsena. Kad ir kaip kartais pavargusi jaučiuosi, nieko nekeisčiau. Esu labai dėkinga už man suteiktas galimybes, kad galiu ne tik augti kaip žmogus, bet dar ir prisidėti prie regbio plėtros, paauginti Šilutės sportininkus. Asmeninis gyvenimas kenčia. Būna, vežuosi vaikus į treniruotes, stovyklas – vienu šūviu du zuikius nušaunu: ir su sūnumis pabūnu, ir pasportuoju.“

Ne tik sekretorės ir buhalterės

Kitai tradiciškai vyriška laikomai sporto šakai atstovaujanti Sostinės ledo ritulio akademijos vadovė Dalia Katulienė sako, kad Lietuvoje visuomenės požiūris į moterį kaip sporto vadovę keičiasi, bet ne itin greitai.

„Dar gaji nuomonė, jog moteris – puiki pagalbininkė, vadybininkė, tačiau suvaldyti organizaciją gali tik vyras. Turime užauginti naują mergaičių kartą, kuri nuo vaikystės nebūtų modeliuojama tam tikra kryptimi. Kai vaiką auklėji kaip asmenybę, o ne kaip mergaitę ar berniuką, jis auga pasitikėdamas savimi ir tikėdamas, kad viskas yra įmanoma. Dabar, jeigu moteris tampa vadove, jai kažkodėl norima priskirti moteriška laikomą sritį. Kodėl? Jei turi pakankamai kompetencijos, ar ji negali vadovauti vyrų lygai?“ – svarsto D.Katulienė. Ji pasveikina kiekvieną į ledo ritulį atėjusią mergaitę ir jos tėvus, nes stereotipas, jog šis sportas tinkamas tik berniukams, yra labai stiprus. Kovojant su šia nuomone padėti gali žinios: „Daug kas ledo ritulį mato kaip kietą vyrišką žaidimą ir net veda į jį sūnus, kad taptų tikrais vyrais. Tačiau yra ir vaikų, ir moterų ledo ritulys, o jis – smagus žaidimas, kuriame iš principo net nėra kontakto!“

Moterims įžengti į organizacijas ne tik kaip sekretorėms ar buhalterėms trukdo jų uždarumas – dažnoje įstaigoje darbas vyksta siaurame rate, savose sultyse. „Taip pat labai priklauso nuo moterų, kurios yra toje sporto šakoje. Jei aukštų rezultatų pasiekusi moteris mokės išnaudoti savo platformą siekdama karjeros ir populiarindama savo šaką, jai labai padės“, – įsitikinusi D. Katulienė.

Šią mintį ji iliustruoja konkrečiais pavyzdžiais: Kanados žurnalas „Sportsnet“ antrus metus renka įtakingiausių pasaulyje ledo ritulio moterų 25-uką. Tarp jų gal tik penkios yra žaidėjos, kitos – klubų vadovės, skautės, trenerės, komunikacijos atstovės. Toks moterų išryškinimas padeda joms ateiti į sporto vadybą, aukščiausią jos kategoriją. Juk skautės, trenerės, klubų vadovės puikiausiai dirba su milijonus gaunančiomis NHL žvaigždėmis, yra žinomos ir pastebimos.

„Žaviuosi JAV megažvaigžde futbolininke Megan Rapinoe – ji puikiai išnaudoja savo pergalių platformą kalbėdama apie lyčių nelygybę sporte, nevienodus atlyginimus. Galima sakyti, kad moterų sportas duoda mažiau pajamų, vyrų – daugiau, dėl to jie gauna didesnį atlygį, tačiau tos žirklės labai didelės ir kelia įtarimą, ar lėšų generavimas yra vienintelė to priežastis“, – sako D. Katulienė.

Ji džiaugiasi, jog tarptautinės organizacijos vis labiau atkreipia dėmesį į moterų sportą, supranta, jog taip irgi gali pelnyti daugiau dėmesio, populiarumo. Pavyzdžiui, pajėgiausia pasaulio ledo ritulio lyga NHL jau kviečia moteris varžytis savo „Žvaigždžių dienose“.

Kasmet Vilniuje atsirasdavo bent po kelias žaisti ledo ritulį norinčias mergaites. Sostinės ledo ritulio akademija prieš penkerius metus išsikėlė tikslą suburti mergaičių komandą. Ir pernai tai pavyko. „Kai mergaitės kartu varžosi ir treniruojasi, jos ilgiau išlieka sporte, tad reikia skatinti ir suteikti joms galimybę. Šįmet mergaičių atėjo dvigubai daugiau nei anksčiau, nes tėvai vedė jas jau būtent į komandą. Kitas svarbus Ledo ritulio federacijos žingsnis – suburta moterų rinktinė, kuri jau sudalyvavo oficialiose varžybose. Jos eina į priekį kaip flagmanai ir stengiasi įkvėpti sportuojančias mergaites. Tai – impulsas, skatinantis šio sporto masiškumą“, – džiaugiasi pamainą pirmajai rinktinei auginančios akademijos vadovė.

Pokyčius pradėti nuo savęs

Krepšinis – Lietuvoje labiausiai matoma sporto šaka, tad vyrų ir moterų krepšinio populiarumo skirtumas pastebimas itin ryškiai. Kodėl? Lietuvos moterų krepšinio lygos direktorius, pats buvęs profesionalus krepšininkas Giedrius Gustas mano, jog tai, kad moterų krepšinis šiandien tarsi pastumtas į šoną, lėmė ne viena priežastis, o jų visuma.

„Lietuvos krepšinio federacija labai stengiasi, kad moterų krepšinis mūsų šalyje stiprėtų. Vykdome daugybę projektų, kuriais siekiame apskritai mergaites pritraukti į sportą, ne tik į krepšinį. Svarbu, kad kuo daugiau jų įsitrauktų nuo mažiausio amžiaus, tada bus daugiau tikimybių, kad išaugs iki aukščiausio lygmens – Moterų krepšinio lygos, šalies rinktinės, jos ateityje rodys rezultatą ir iškovos pergalių, o pergalės – vienas iš kelių į populiarumą“, – aiškina G. Gustas, kodėl šiandien daug dėmesio skiria vaikų projektams. Kviečiant mergaites žaisti krepšinį tenka susidurti su vis dar gaju mitu, jog čia jos paaugs daugiau nei augtų natūraliai ar kaip kitaip fiziškai pasikeis.

„Tikrai nė viena, tapusi sporto profesionale, nepasidarė nei kuprota, nei labiau išaugo. Ir kojos kreivos nuo krepšinio ar futbolo netampa. Keista, bet net ir šiandien tenka šviesti žmones apie tai“, – stebisi buvęs krepšininkas.

Žiūrovus į moterų krepšinio rungtynes ar prie televizoriaus pritrauks tik techniškas krepšininkių žaidimas, kuris bus malonus akiai, o rezultatai – intriguos. „Labai daug sporto aistruolių nėra vienos konkrečios komandos gerbėjai. Tie, kurie tikrai domisi krepšiniu, žiūri ir vyrų, ir moterų rungtynes. Jei jos bus įdomios, jie eis į sales“, – mano Moterų lygos vadovas.

Jis taip pat priklauso LTOK lyčių lygybės komisijai, tad kaip galėdamas skatina krepšininkių palaikymą. „Atvejų, kada vyrai važiuoja paskui legionierės karjerą užsienyje pradėjusią žmoną, yra, bet jie ne itin dažni. Buvo puiki LTOK įgyvendinta iniciatyva „HeForShe“, per ją sužinojome daug gražių moterų palaikymo istorijų. Visus sujaudino pasakojimas apie krepšininkus Giedrę ir Arną Labuckus, kai pagausėjus šeimai vyras kažkuria prasme paaukojo savo karjerą ir išvyko ten, kur gavo kontraktą jo žmona. Tokias istorijas stengiamės viešinti, rodyti jas kaip pavyzdį kitiems“, – pasakoja G. Gustas.

Paklaustas, kaip kuo daugiau moterų įtraukti į krepšinio vadybą, jis atsako pavyzdžiu: „Lietuvos krepšinio federacijoje šiandien dirba dvylika vyrų ir dešimt moterų. Kiekvienas savo srities vadovas ir specialistas. Kaip sakė Mohandas Gandhi, jei nori pakeisti pasaulį – pradėk nuo savęs. LTOK moterys taip pat sudaro bene pusę darbuotojų.“

Nėra srities, kur negalėtų lyderiauti

2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinis vicečempionas irkluotojas Mindaugas Griškonis mano, kad šiais laikais lyčių lygybės sporte problemų jau mažiau, nei anksčiau.

„Sportuoju jau dvidešimt metų, matau, kad dabar susidurti su nelygybe mūsų srityje labai reta. Kažkada, kai pradėjau irkluoti, mano sporto šakoje moterų procentas buvo mažesnis, bet laikui bėgant viskas keitėsi. Tarptautinė irklavimo federacija padidino moterų kvotą olimpinėse žaidynėse, sumažino vyrų – dabar turėsime tiek pat rungčių ir dalyvių, nes anksčiau mūsų būdavo daugiau“, – pasakoja vienas tituluočiausių Lietuvos irkluotojų, LTOK sportininkų komisijos pirmininkas.

Jam asmeniškai lyčių lygybės tema natūrali nuo vaikystės, nes matė irkluojančius abu savo tėvus Antaną Griškonį ir Astą Pažereckaitę-Griškonienę, o gyvenimo draugė Diana Lobačevskė – taip pat olimpietė, viena pajėgiausių Lietuvos maratonininkių. „Gal kažkada kiek stebino sunkiaatlečių ar boksininkių pasirodymai, bet dabar tai jau irgi tapo visiškai įprasta. Sporte lygūs visi, taip pat ir kovinėmis šakomis užsiimančios moterys. Jos jau lyderiauja ir politikoje, ir versle. Bent jau Europos šalyse nėra sričių, kur jos negalėtų siekti aukštumų“, – mano irkluotojas.

Vyrų sportas, pasak jo, sulaukia daugiau dėmesio dėl to, kad ten didesnė konkurencija. „Bent jau kalbant apie daugiausia žiūrovų sutraukiančius krepšinį, futbolą. O, pavyzdžiui, mūsų irkluotojos taip pat pasiekusios labai daug, ne tik vyrai. Plaukime irgi balansas: kiek galėjo, medalius vežė Rūta Meilutytė, dabar veža Danas Rapšys“, – juokiasi M. Griškonis.

Viešumas – svarbus ginklas

Stalo teniso treneris, LTOK lyčių lygybės komisijos narys Matas Skučas nemano, kad šioje srityje jau beveik viskas padaryta: „Kaip sportininkui, treneriui, sporto fanui tenka matyti daug nelygybės. Tai pirmiausia skirtingi atlyginimai, varžybų dalyvių skaičius, nevienodas žiniasklaidos dėmesys. Jau prasidėjo antrasis moterų galimybes siekti karjeros skatinančios iniciatyvos „HeForShe“ etapas, pirmojo metu buvo nufilmuotos kelios įkvepiančios istorijos, stengiamės su nelygybe kovoti įvairiomis priemonėmis, o viešumas – viena svarbiausių.“

Treneris dalyvauja Tarptautinio olimpinio komiteto vebinaruose lyčių lygybės tema, ten sulaukia pasaulinių garsenybių paskatinimo dirbti ir garsiai kalbėti apie tai, nelygu, kokie kiekvienos šalies resursai ir galimybės. „Pastarąjį kartą Prancūzijos irklavimo federacijos atstovai džiaugėsi, jog organizacijoje pasiekus lyčių pusiausvyrą priimami sprendimai tapo įvairiapusiškesni, lankstesni, kokybiškesni. Užsienyje dar seniau nei pas mus kalbama, kad bent jau 33 procentai įvairių komitetų darbuotojų būtų moterys. Nebe tie laikai, kai jos turėjo užleisti kelią reikalus tvarkantiems vyrams. Stereotipai griūva, judame gerame linkme“, – sako M. Skučas.

Stalo tenisas Lietuvoje – tas sportas, kur lyčių nelygybės praktiškai nematyti. Bent jau pergalėmis iki šiol garsesnės buvo moterys nei vyrai. „Mūsų šaka dėkinga dėl to, kad mažiau trauminga. Šis sportas – nekontaktinis, jis lavina regą, judrumą, kitas savybes, dėl to tėvai noriai veda į treniruotes tiek berniukus, tiek mergaites“, – pripažįsta treneris.

Atlaikyti visuomenės spaudimą

Olimpietė, sportinio ėjimo atstovė Brigita Virbalytė-Dimšienė – turbūt puikiausias lyderystės pavyzdys visose srityse, kurių imasi. Ji – viena Lietuvos ėjikų komandos lyderių, besirengianti Tokijo žaidynėms, kurios jai bus jau trečios. Taip pat viena Nacionalinės sportininkų asociacijos vadovių, pripažinta ir vertinama sporto žurnalistė, dirbanti LRT televizijoje.

„Man patinka lyderiauti, tai turbūt užkoduota mano asmenybėje. Be šito turbūt nepasieksi ryškių rezultatų nė vienoje srityje, o ypač – sporte. Tapdama lydere minėtose srityse trikdžių nepatyriau, o sunkiausia buvo kovoti su stereotipiniu visuomenės moteriai primetamu paveikslu. Kokiu? Man 36-eri, tad nuolatos buvau spaudžiama gyventi kitokį – įprastą moteriai gyvenimą, tačiau žinau, kokiu keliu noriu eiti, ko siekiu ir, manau, gana sėkmingai atsilaikau. Ištekėjau 21-erių, būdama profesionali sportininkė, ir nuo tada girdėjau, kad karjera bus baigta, nes tuoj tapsiu mama. Tačiau paneigiau taisyklę, kad sportinės svajonės nesusijusios su asmeniniu gyvenimu, o jį ir karjerą galima puikiai suderinti. Tikrai palaikau sportininkes, kurios tapo mamomis, padarė pertrauką ir grįžo į sportą, bet kiekviena turi teisę rinktis“, – pasakoja Brigita.

Kiekviena nesėkmė, trauma, net atidėtos olimpinės žaidynės vertė susimąstyti, ar teisingai renkasi, tačiau išvaikiusi dvejones ji vėl tvirtai žengia savo svajonių link. Draugai, tėvai ir, žinoma, vyras visada palaiko, jis ir pulkas augintinių jos kantriai laukia namie. Kai šeimininkė grįžta mėnesį praleidusi sporto stovykloje, augintiniai kelias dienas iš ilgesio nė per žingsnį nuo jos nesitraukia.

Brigita pabrėžia: jai pasisekė, kad yra lengvaatletė. Šios sporto šakos atstovėms paprasčiau nei kitoms, nes dažnai moterų varžybos būna net labiau žiūrimos nei vyrų. Tai taikoma būtent sportiniam ėjimui: „Per karjerą nesusidūriau su tokiu dalyku, kaip skirtingi atlyginimai. Jei vykstame į komercines varžybas, jose vyrų ir moterų atlygis vienodas. Tačiau visame pasaulyje garsios istorijos, kai vyrų ir moterų honorarai stipriai skiriasi. Tai liūdina, nes, manau, kiekvienas nepriklausomai nuo lyties galime siekti aukštumų toje šakoje, kuri tave traukia.“

Lygių galimybių principas olimpinėse žaidynėse Brigitą net šiek tiek nuliūdino. Ėjikės visuomet varžydavosi vienoje 20 km rungtyje, ėjikai – ir 20, ir 50 km. Ši pagal atstumą ilgiausia olimpinė rungtis buvo vadinama žaidynių puošmena. Tačiau siekiant suvienodinti rungčių skaičių ilgosios vyrų distancijos po Tokijo žaidynių programoje nebeliks. „Nė viena ėjikė nebūtų supykusi, jei vyrai ir toliau rungtųsi ilgiausioje žmogaus galimybių ribas patikrinančioje distancijoje. Siekiant lygybės, mano nuomone, turėjo atsirasti ir moterų 50 km rungtis. Ji jau buvo pasaulio čempionatuose, moterys ją išbandė ir labai greitai fantastiškai patobulėjo. Siekti vienodinti rungtis reikia, bet ne taip dirbtinai, kaip nutiko šįsyk, atimant gražią tradiciją iš vyrų“, – svarsto sportininkė.

Pirmiausia visi esame žmonės

Antarktidos maratono nugalėtojos, verslininkės ir sporto mėgėjos Romos Puišienės nuomone, moterų lyderių stygių pas mus lemia istorinės aplinkybės. „Juk dar ne taip seniai – apie 1970-uosius – moterys be vyro žinios Amerikoje negalėjo banke atsidaryti sąskaitos. Laiko praėjo dar labai nedaug, kad teisės visose srityse susilygintų, bet progresas yra, tik reikia jį skatinti, daugiau rodyti moterims, kad jos – lygiateisiai dalyviai visose sistemose, – sako R.Puišienė ir prisipažįsta, kad siekdama karjeros ji nepatyrė nelygybės: – Mano pozicijos nebuvo viešos ar visuomeninės, o privačiame versle. Tad mane supusioje aplinkoje viskas sekėsi puikiai.“

Kritikos ar pašaipų, kad sportuodama dažnai lenkia vyrus, ji taip pat nesulaukė. „Mano sportas – orientavimasis kalnų dviračiais – universalus, tinkantis visiems. Seksizmo, pašaipų gal labiau gauna boksininkės ar UFC kovotojos. Mes kažkodėl įspraudžiame save į rėmus, tarsi užsidedame ant galvos po kibirą „vyras“ ir „moteris“. Bet iš esmės visi esame žmonės – tokie patys, tik su tam tikromis savybėmis, kurių dalis nulemta biologinės lyties. Juk gali būti ir stipri, akmenis skaldanti moteris, ir megztinius mezgantis vyras, bet kas čia negerai, jei jie abu visiškai save realizuoja? Bet kokia problema išnyktų, jei kiekvieną priimtume kaip skirtingomis savybėmis pasižymintį žmogų, nesvarbu, jis gimė vyru, moterimi, juodu ar baltu“, – įsitikinusi verslininkė.

2018-aisiais vykusį Antarktidos maratoną, kai 42 km 195 m bėgo per purų sniegą, spirginant dvidešimties laipsnių šalčiui, ji vadina tiesiog atostogomis, kurioms kruopščiai ruošėsi, bet tuo nesiekė niekam nieko įrodyti.

„Kad jį nubėgsiu, žinojau, kad laimėsiu – nesitikėjau. Su vyru norėjome išbandyti kažką unikalaus, nepatirto, tad tiesiog ėmėme ir padarėme“, – šypsosi prisiminusi.

Beje, trasoje Antarktidoje nuo stipraus vėjo ją pridengė šalia bėgantis vyras – odontologas Algirdas Puišys, taip paaukodamas savą rezultatą, nes abu įvertino: Romos šansai tapti nugalėtoja didesni, nei jo laimėti vyrų kategorijoje. Taip pat protingai ir sėkmingai jie dalijasi lyderių vaidmenis ir šeimoje, ir versle. O varžosi ir konkuruoja nebent kilnodami štangą.

„Vyras laimi, bet aš neduodu jam atsipalaiduoti ir užmigti ant laurų“, – kvatodama pavyzdžiu, kokia gali būti konkurencija ir kartu bendras rezultato siekimas, dalijasi R. Puišienė.

2021 04 12 07:38
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt