penktadienis, rugsėjo 18 d.
Pats sau rašytojas, arba kūrybinis būdas spręsti problemas
Alfa.lt

„Blogų“ terapija – taip galima pavadinti tinklaraščių rašymo efektą. Tinklaraštis padeda išspręsti motyvacijos stokos, gyvenimo interesų praradimo problemas ir paprasčiausiai priverčia dažniau susimąstyti apie savo tikslus, ieškoti aplinkiniame pasaulyje naujų temų publikacijoms.

Tinklaraščio rašymas verčia mąstyti, augti, vystytis. Tai yra galingas energijos ir gyvybinių jėgų šaltinis, galimybė surasti bendraminčių ir pasidalyti džiaugsmu su draugais. Tai paprasčiausias ir efektyviausias būdas susigaudyti savyje, savo motyvuose ir vertybių sistemoje.

Tačiau ne tik „blogas“ daro tokį „gydomąjį‘ poveikį.

Nikolajus Basovas knygoje „Kūrybinis vystymasis, arba kaip parašyti romaną“ pataria: „Jeigu gyvenimas jums pasidarė nemielas, jeigu pribaigė asmeninės ir kitokios problemos, jeigu sunkumai atrodo neįveikiami, tai reikia... parašyti romaną.“

Būtent romaną. Apie tas problemas, su kuriomis jau neįmanoma taikstytis, tačiau kurių nepavyksta įveikti. Arba atvirkščiai, sukurti romaną apie įdomų nuotykį, neturintį nieko bendra su gyvenimu, nuo kurio ir taip išsigelbėjimo nėra.

Jeigu viską padarysite teisingai, tai vieną gražų rytą paaiškės, kad ta jūsų neviltis buvo niekniekis, kad problemas geriau pamiršti, nei galynėtis su jomis dieną naktį.

Pirmiausia reikia įtikinti save, kad romanas , kurį rašysite vakarais ar anksti rytais, kai visi dar miega, arba darbe, kai kolegos nusisuka, ar sekmadieniais, kai išsilaisvinate nuo kasdienių rūpesčių, sugebės apversti jūsų gyvenimą aukštyn kojomis, įvykdyti kūrybinę revoliuciją, metamorfozę, kuri skirtingai nuo visų kitų metodų bus jums tik naudinga nuo pradžios iki gali.

Tuo metu jūsų gyvenime, kaip ir daugumai žmonių, atsidūrusių panašioje situacijoje, atsiras skiriamoji juosta – „iki“ romano ir „po jo“,– bei aiškus supratimas, kiek daug šis darbas pakeitė jumyse, išmokė, kaip jis padeda gyventi toliau, semtis jėgų ir energijos geriau už kitus vaistus, veikia geriau už banalius pamokslus ar netinkamus draugų ir kitų „gera linkinčių“ asmenų patarimus. Juk šiuo atveju jūs patys sau padėsite, patys pasirinksite tinkamą būdą ir puoselėsite jį savo sąmonėje.

Pats šio neprivalomo romano rašymas tampa priemone, skatinančia autoriaus asmenybės raidą, kūrybinę metamorfozę, nes yra savotiškas langelis į tiesą, atvertas į jo paties vidų.

Apie ką parašytumėte romaną?

„O juk idėja iš tiesų yra puiki., – rašo Tatjana Nikitina portale „Live-and-learn“. – Tai pripažino visi mano pažįstami, tačiau nė vienas jų nesiryžo tokiam lemtingam žingsniui. Nepaisant to, kad turbūt nėra nė vieno knygų mėgėjo, kuris nebūtų svajojęs tapti rašytoju.“

Paaiškinimas paprastas ir primityvus: mes abejojame, kad mūsų būsimasis šedevras bus tinkamai įvertintas nedėkingų skaitytojų, o rašyti tuščiai, į stalčių, niekas nepasirengęs. Jeigu jau stengtis, tai bent dėl pasaulinė šlovės ir milijoninių honorarų.

Ir net tai, kad šis triūsas gali visiškai pakeisti mūsų nuobodaus, monotoniško gyvenimo tėkmę, nieko nekeičia. Mes norime visko iškart: ir su problemomis susitvarkyti, ir pinigų užsidirbti.

Žinoma, mes suprantame, kad tai nerealu, tačiau pasitenkinti mažesniu, nenorime.

O juk vaikystėje kūrėme vieną šedevrą po kito. Motina nespėdavo pirkti naujų albumų, kurie būdavo greitai pripildyti genialių piešinių, ir sąsiuvinių mūsų įdomioms istorijoms, kurias patys iliustruodavome, o paskui išmesdavome kaip nereikalingus.

Naujos genialios idėjos spaudė galvą ir reikalavo išlieti ant popieriaus, asfalto ar tapetų. Rezultatas buvo nesvarbus ir neįdomus. Pasitenkinimą patirdavome iš paties proceso. Iškišę liežuvį ir sulaikę kvėpavimą kruopščiai užrašinėjome pirmas būsimo apsakymo eilutes ir piešėme kosminius laivus, skrodžiančius visatą.

Galbūt gyvenimas vaikystėje buvo toks įdomus todėl, kad žinojome, jog viskas dar priešakyje, kad mūsų laukia dar daug paveikslų ir kvapą gniaužiančių istorijų. Mes jautėme, kad gyvenimas gimsta mūsų mintyse., kad tik mūsų fantazijos, troškimai ir emocijos suteikia pasauliui ryškumo ir paslaptingumo. Mes mokėjome valdyti savo pasaulį, mokėjome jį kurtį. Darėme tai lengvai ir nesusimąstydami.

Kas sakė, kad romanas būtinai turi būti ilgas ir išsamus? Pradėkime nuo mažo „romaniuko“, rašomo į stalčių. Jis turės tik vieną skaitytoją, bet užtat susižavėjusį ir jautrų. Niekas daugiau, išskyrus jį, jo nevertins ir nekritikuos.

Užsibrėžkite sau tikslą patirti malonumą iš proceso. Pasijuskite rašytoju, asmeninius išgyvenimus paverčiančiu įdomia istorija ir pergalingu finalu. Iš tos istorijos herojus būtinai išeis kaip nugalėtojas, įveikęs visus sunkumus, kokius tik pateiks jam likimas. Mat mūsų herojus gali viską, nes likimas yra jam palankus. Nes mes ir esame savo likimo kūrėjai.

2020 09 01 07:45
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt