ketvirtadienis, rugpjūčio 6 d.
Rūpestis, kuris virsta švelnia prievarta
Alfa.lt

Tikriausiai kiekvienas nors kartą yra susidūręs su rūpinimusi, nuo kurio norėjo bėgti kuo toliau. Su tokiu rūpinimusi, kai vienu metu jaučiame ir pyktį („Aš to nenoriu ir to neprašiau!“), ir kaltės jausmą („Juk jis/ji taip stengiasi dėl manęs“), ir bejėgiškumą, kad nesuprantame, kas vyksta – tarytum būtume įvaryti į kampą.

Rūpestis su prievartos prieskoniu

Kartais patenkame į situaciją, kai būname priversti rinktis – atsisakyti rūpinimosi mumis ir „įžeisti“ žmogų ar priimti jį ir „išduoti save“ (užsidėti kepurę, kai nešalta; suvalgyti dar vieną pyrago gabalėlį, nes šeimininkė „pati kepė“, tylomis paimti stiklainį su konservuotomis paprikomis, kurių pakęsti negalime).

Po rūpesčio priedanga kitas asmuo įkyriai stengiasi „pademonstruoti savo gerumą“, negirdi jūsų, nesidomi jūsų norais, atkakliai spaudžia ir siekia savo tikslo.

Jis elgiasi kaip anekdote:

„Šeima atėjo į restoraną. Padavėja klausia berniuko, ko jis norėtų.

– Mėsainio ir ledų, – atsako berniukas.

– Jam salotų ir vištienos kotletą. – įsikiša mama.

Padavėja toliau žvelgia į vaiką.

– Ledų su šokoladu ar su karamele?, – klausia ji.

– Mama, mama! – sušunka vaikas. – teta mano, kad aš esu tikras!“

Apgaubti „rūpesčio“, iš tikrųjų jaučiamės netikri (mūsų troškimai nesvarbūs, mes patys – nesvarbūs).

Beje, besirūpinantis gali net pasidomėti jūsų norais. „Kiek tau bulvių įdėti?“, tačiau išgirdęs atsakymą „Ačiū! Nenoriu!“, tuoj pat gausiai prikraus bulvių į lėkštę, sakydamas „Valgyk, valgyk! Jos naudingos“ („Tu tokia liesa, alkana...“).

Tokie žodžiai gali piktinti savo dvigubu „pranešimu“ („Aš domiuosi tavimi, bet man nerūpi, ko tu nori!“). Tada nevalingai kyla klausimas: „Ar su manimi viskas gerai? Ar aš apskritai egzistuoju?“

Meilė, rūpestis, švelnumas, aistra – viskas gali virsti prievarta, jeigu nesiremia atsakomąja kito asmens reakcija. Dažnai žmonės, savo šviesių jausmų vejami, pamiršta apie tai. Ir deda lygybės ženklą. Myliu, vadinasi, turiu teisę reikšti meilę bet kokiomis formomis ir bet kokiais kiekiais. Taip, kaip moku. Užbučiuoti, neklausiant, ar kitam malonu.

Reikalauti kalbėti apie meilę, kai kitas to nenori. Rūpestingai prikrauti į lėkštę dar maisto, kai kitas jau prisivalgė.

Toks „rūpestis“ būna labai subtilus ir gudrus. Jis giliau įsiskverbia ir sužeidžia už tiesioginę agresiją. Juk nuo įtūžio, pykčio, nuvertinimo lengviau apsiginti. O čia baisu sugadinti santykius su tėvais, mylimuoju ar draugais.

Baisu, nes mums visiems vaikystėje trūko meilės. Mes bijome ją prarasti, nes kitas nesupras, įsižeis, išeis, atstums, paliks, juk jis visiškai įsitikinęs, kad daro gerą ir duoda daug naudos. Šis įsitikinimas stiprina jo galią ir pašalina gėdos apnašas, kurios paprastai lydi sveikų žmonių prievartos aktą.

Demonstruodamas tokį „rūpestį“, žmogus paprastai rūpinasi savimi, kai bijo, kad jį gali pamesti, stengiasi tapti nepakeičiamu, kai nori gauti kažką mainais, kai kitą laiko kvailesniu, silpnesniu už save.

Tokia švelni prievarta būna jo nepasitikėjimo savimi ar kitų vidinių problemų rezultatas. Jis visada laukia dėkingumo ir paklusnumo., įsižeidžia, kai jį ignoruoja, puola į paniką, kai jo rūpestis nepriimamas. Neįsileidžia net minties apie tai, kad kitas turi pasirinkimo teisę.

Susidūrus su tokiu rūpinimusi, svarbu prisiminti, kad jūs neatsakote už kitų žmonių jausmus. Jie turi teisę jausti viską, kas siejasi su jumis, bet tik jie yra atsakingi už tai, kaip elgsis su savo jausmais.

Svarbu leisti sau turėti ribas ir teisę jas ginti, kaip jums šiuo metu atrodo teisinga, atskirti savą nuo svetimo, nustatyti barjerus, būti dėmesingam tam, kas vyksta santykiuose, atleisti sau, jeigu iškart nepavyko pasirūpinti savo komfortu.

Svarbu prisiminti, kad tikras rūpinimasis visada bus orientuotas į kitą ir atsižvelgs į jo interesus. Kai žmogui svarbus kitas asmuo ir jo gerovė, jis girdi jį, būna dėmesingas jo poreikiams ir nereikalauja nieko mainais.

Nuoširdžiai rūpindamasis kitu žmogus duoda kitam ne tai, ko tam „reikia“ jo manymu, o tai, kas atitinka kito prigimtį, rašo portalas „Econet“.

Pamokanti pasaka apie žuvį ir cigaretę:

Vienas žmogus rado ant kranto bejėgiškai spurdančią žuvį ir negalėjo suprasti, kokia tokios apgailėtinos padėties priežastis. Pamanė, kad jai nepatogu gulėti ant kietos žemės, įsivaizdavo, kaip pats jaustųsi ant drėgno smėlio. Nusiėmė šaliką, suvyniojo ir uždėjo ant jo žuvį. Pastovėjęs pamatė, kad ji jaučiasi nė kiek ne geriau, agoniškai spurda, prarasdama jėgas.

Pro šalį ėjo kitas žmogus, susidomėjo pasiteiravo, kas vyksta. Pirmasis jam papasakojo, kad patiesė žuviai minkštą paklotą, bet jos savijauta negerėja. Tada antrasis pasakė: „Aš taip jaučiuosi, kai neparūkau pusantros valandos“. Užsidegė cigaretę, užsitraukė ir įkišo ją žuviai į burną, norėdamas palengvinti jos kančias. Žuviai nuo to pasidarė dar blogiau.

Priėjo trečias žmogus ir pamatė, kaip sunkiai blaškosi žuvis su cigarete burnoje ant kruopščiai sulankstyti minkšto šaliko. Jis buvo turtingas, visas problemas spręsdavo pinigais. Iš gailesčio suvyniojo 100 dolerių banknotą ir užkišo žuviai už peleko.

Pro šalį ėjo dar vienas žmogus, pamatė trijulę, palinkusią virš bejėgiškai ant minkšto šaliko spurdančios žuvies su rūkstančia cigarete ir 100 dolerių kupiūra. Trys pirmieji vyrai kraipė galvas nesuprasdami, kodėl žuvis neatsigauna. Juk pasiūlė jai savo geriausius sprendimus.

Ir tik ketvirtas žmogus ištraukė cigaretę, grąžino savininkui 100 dolerių kupiūrą, pakėlė žuvį nuo minkšto patalo ir įmetė į vandenį. Žuvis iškart atsigavo. Kiti trys stebėjosi, kad ji gerai jaučiasi vandenyje kaip žuvis.

2020 07 01 08:05
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt