pirmadienis, rugpjūčio 15 d.
Bendravimo kultūros lygis politikoje smunka vis žemiau, patyčios ir įžeidimai skamba vis dažniau
Aidanas Praleika
BNS
Politinės komunikacijos kultūros priešingybės – Remigijus Žemaitaitis ir Viktorija Čmilytė-Nielsen.

Politikų tarpusavio apsižodžiavimai, atviri įžeidinėjimai ir rietenos su nuomonės formuotojais – įprastas reiškinys viešojoje erdvėje. Politinės komunikacijos ekspertas teigia, kad žmonės šioje srityje leidžia sau vis daugiau, o vidinės kultūros matyti vis mažiau.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas dr. Andrius Šuminas Alfa.lt sakė, kad viena iš tokio elgesio priežasčių gali būti jau beveik įpročiu daugeliui tapęs nekorektiškas bendravimas socialiniuose tinkluose – politikai leidžia sau tokius pačius akibrokštus kaip ir anoniminiai vartotojai, o kultūringo bendravimo pavyzdžių vis dažniau tenka ieškoti tarp senosios politikų kartos atstovų.

– Kaip vertinate dabartinį politinės komunikacijos kultūros lygį? Atrodo, kad prieš, tarkime, 20 metų politikai daug rečiau leisdavo sau nekorektiškus pasisakymus?

– Man atrodo, kad anksčiau bendravimo kultūra politikoje buvo aukštesnė, buvo daugiau pagarbos vieni kitiems. Dabar matome, kad neapykantos kalba, anksčiau pasklidusi internete, socialiniuose tinkluose, persikelia į kasdienį bendravimą. Bendravimo kultūros kartelė leidžiasi vis žemiau.

– Sociologai pastebi, kad feisbuko burbuluose „gyvenantys“ žmonės vis labiau praranda saiko jausmą, o agresija iš komentarų persikelia į kasdienį bendravimą. Tai turi įtakos ir politinei komunikacijai?

– Tokia tendencija atsirado dar iki feisbuko ir kitų socialinių tinklų išpopuliarėjimo. Matėme tai komentaruose naujienų portaluose, ypač kai būdavo galima komentuoti visai anonimiškai. Komentarai po straipsniais neretai virsdavo tiesiog pamazgų duobėmis. Įžeidinėjimai ir patyčios persikėlė į socialinius tinklus, o galiausiai ir į Seimo salę.

Vienas lūžinių momentų man pasirodė atvejis, kai Algis Ramanauskas-Greitai, rodos, 2013 m. sukūrė „metų šūdo“ „apdovanojimus“ politikams ir iškoneveikė premjerą Algirdą Butkevičių. Išvadinti žmogų šūdu nėra aukštos kultūros ženklas, ar ne? Kartelė leidžiasi vis žemiau, o visuomenė ir nuomonės formuotojai leidžia sau vis daugiau ir daugiau. Tai perima ir politikai.

Neapykantos kalba, anksčiau pasklidusi internete, socialiniuose tinkluose, persikelia į kasdienį bendravimą. Bendravimo kultūros kartelė leidžiasi vis žemiau.

– Nuolat stebime skandalus: Aušra Maldeikienė kažką išvadina buduliais – šie kreipiasi į teismą; Petras Gražulis arba Remigijus Žemaitaitis užsipuola Andrių Tapiną – vėl teismai. Šis „cirkas“ – nauja norma?

– Skandalai ir teismai padeda būti dėmesio centre, o to siekia ir politikai, ir nuomonių formuotojai. Apie juos ima kalbėti žiniasklaida ir visuomenė – tai „pigus“ būdas pritraukti dėmesį. Deja, mūsų politinis diskursas ima suktis apie nieką ir atrodo vis prasčiau. Vietoje civilizuotų diskusijų svarbiais klausimais mes stebime asmeninių santykių aiškinimusis.

– Klausydamiesi skandalingais pasisakymais garsėjančių politikų, žmonės neretai numoja ranka – „toks jau jis yra“, „ką čia iš kvailio paimsi“. Ar tikrai? Gal tai šaltas ir racionalus tokių politikų pasirinkimas, o ne būdo savybės?

– Taip, tyrimai rodo, kad negatyvi komunikacija taip pat yra veiksminga – kartais politikams tai yra vienintelis būdas patraukti dėmesį. Matome, kad svaidymasis įžeidimais daliai visuomenės patinka, marginalūs politikai susikuria „kovotojų už teisybę“ įvaizdį ir pelno balsus rinkimuose. Pavyzdžiui, Valdemaras Valkiūnas, kuris savo apygardoje yra tiesiog nepajudinamas. Kita vertus, kartais iš tiesų imi abejoti kai kurių politikų adekvatumu.

Gitanas Nausėda turbūt kritikuojamas daugiau nei bet kuris ankstesnis prezidentas. Iš jo atvirai šaipomasi.

– Tiek ši, tiek parėjusi vyriausybės kaltintos tuo, kad su visuomene bendrauja iš aukšto, lyg tam tikra „naujoji aristokratija“. Ką apie tai manote?

– Tai standartiniai kaltinimai pozicijos ir opozicijos santykiuose, kurie yra norma ne tik Lietuvoje. Opozicija nuolat kaltina valdančiuosius, kad šie blogai komunikuoja, neišaiškina savo veiksmų ir apskritai yra „pasikėlę“. Tačiau, vos opozicija perima jų vietą, pradeda galvoti kitaip ir sulaukia identiškų kaltinimų. Patys pasijaučia įžeisti ir kritiką vadina nepelnyta.

– Prezidentas daug kritikuojamas už „minkštumą“. Rinkėjai nori, kad jis kalbėtų taip, kaip politikai skandalistai?

– Geras pastebėjimas. Gitanas Nausėda turbūt kritikuojamas daugiau nei bet kuris ankstesnis prezidentas. Iš jo atvirai šaipomasi. Sunku pasakyti, ar tokia žema bendravimo kartelė šiuo atveju susijusi su jo asmeniu, ar bendromis tendencijomis. Bet kuriuo atveju, jei palyginsime komentarus Dalios Grybauskaitės feisbuko paskyroje, kai ji buvo prezidentė, ir dabartiniais komentarais G. Nausėdos paskyroje, matysime aiškų poslinkį į žemos kultūros pusę. Žmonės nevengia atvirai šaipytis iš valstybės vadovo. Nors tas pats vis labiau pastebima ir kitų aukščiausius postus užimančių politikų atveju.

– Kokius politikus įvardytumėte kaip pasižyminčius žemiausiu ir aukščiausiu bendravimo kultūros lygiu?

– Jei vertinsime pagal šiandienos aktualijas, pirmiausiai į galvą ateina R. Žemaitaitis, kurio pasisakymai tikrai nerodo aukštos vidinės kultūros. Ypač atsižvelgiant į tai, kad kalbame apie Seimo narį, o ne turgaus prekiją.

Kalbėdamas apie aukštos bendravimo kultūros žmones, pirmiausia pagalvoju apie senosios kartos politikus – Ireną Degutienę arba Česlovą Juršėną. Jie visada laikydavosi tam tikro etikos ir garbės kodekso bei nenusileisdavo iki įžeidimų lygio. Nors reikia turėti omenyje, kad jų buvimo politikoje laikais buvo kitokia aplinka. Pavyzdžiui, nebuvo socialinių tinklų arba jie nebuvo taip išpopuliarėję. Jie suteikia žmogui galimybę leisti sau daugiau, ir kaip matome, žmonės šia galimybe naudojasi.

Be to, mes visi šiandien esame labiau linkę skaidyti visuomenę į saviškius ir priešus, nesibodime rodyti neapykantos besilaikantiems kitokios nuomonės. Turbūt šioje vietoje galime prisiminti ir jau minėtus „burbulus“ – į juos susirinkę žmonės nebetoleruoja kitokios nuomonės ir priima ją kaip įžeidimą. Diskusija išnyksta, o jos vietą užima neapykantos kalba.

– Ką išskirtumėte iš jaunesnės kartos?

– Geras pavyzdys būtų Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Ji visada ieško kompromisų ir stengiasi spręsti konfliktus bet kokia kaina. Turint omenyje, kad jos postas – „karšta kėdė“, ji yra vienas iš pačių korektiškiausių žmonių politikoje.

Galima paminėti ir premjerę Ingridą Šimonytę. Kartais ji leidžia sau sarkazmą, mėgsta „trolinti“, bet daro tai gana subtiliai ir į asmeniškumus nesileidžia.

Diskusija išnyksta, o jos vietą užima neapykantos kalba.

– Prieš kurį laiką prigesęs, Lietuvoje su nauju užsidegimu svaidomas Kremliaus parankinio epitetas. Tiesą sakant, juo svaidomasi taip daug, kad turbūt dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek „Kremliui dirbančių žmonių“ visose politinių barikadų pusėse. Kuo tai paaiškinti?

– Pirmiausia tai grėsmės pojūtis. Matome išaugusį nedraugiškų valstybių aktyvumą, didėjančias grėsmes. Visuomenė įsiaudrinusi, tačiau tai, žinoma, nepateisina bet kuria proga išvadinti oponentą „vatniku“, „koloradu“ ar kitais susijusiais epitetais.

– Ar čia nėra prieštaravimo? Atrodytų, išorinės grėsmės akivaizdoje politikai ir visuomenė turėtų susitelkti, o mes darome atvirkščiai ir skaldomės bei ieškome priešų tarp savų?

– Karo pradžioje – vasario kovo–mėnesiais – tikrai matėme konsolidaciją. Tai, kaip aktyviai lietuviai prisijungia prie įvairių paramos Ukrainai projektų, rodo, kad iš esmės esame susitelkę. Kita vertus, politikai siekia savo tikslų ir dažnai į viską žiūri per asmeninės politinės naudos prizmę ir nevengia pasinaudoti karo tema kovose su oponentais. Visokių politikų yra ir rinkėjams derėtų juos atidžiau vertinti prieš atiduodant balsą rinkimuose.

– Kalbėjome apie tai, kad pati visuomenė gana noriai svaidosi patyčiomis ir įžeidimais. Ar tai reiškia, kad agresyvesnę retoriką naudojantys politikai turi geresnes galimybes kituose rinkimuose?

– Rinkimų kampanijoje veikiausiai matysime daugiau negatyvumo, drabstymosi purvais. Klausimas, kiek tai bus veiksminga. Kaip tik baiginėjame studiją apie 2020 m. Seimo rinkimus ir kaip juos paveikė politinių partijų komunikacija. Galutinių išvadų dar negaliu pateikti, tačiau pastebėjome, kad agresyvumas nebūtinai sietinas su gerais rezultatais. Kartais agresija gali grįžti bumerangu ir trenkti patiems politikams. Greičiau politinėje komunikacijoje naudinga būtų pusiausvyra. Kas per daug – tas nesveika.

2022 07 25 13:36
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt