trečiadienis, rugpjūčio 10 d.
Būtinybė pažinti priešą ir draugą: su pirmuoju Lietuvai viskas gerai, o su antruoju – vienos bėdos
Aidanas Praleika
Scanpix

Nepažįstantis priešininko negali jo įveikti, o nežinantis draugo nesugeba dirbti su juo ranka rankon.

Karo Ukrainoje sąlygomis matyti įvairūs valstybių ir valstybių blokų požiūriai į tai, kaip reikia spręsti problemą. Tačiau, jei vienoje pusėje yra Rusija su bendra vizija ir politika kitų valstybių atžvilgiu, tai kolektyviniai Vakarai yra veikiau įvairių požiūrių visuma, kartais trikdanti net sąjungininkų tarpusavio santykius.

Šiame kontekste Lietuva matoma gana ryškiai, tačiau ne visada iš gerosios pusės. Anot politologo Tomo Janeliūno, Lietuva jau ne vieną sykį demonstravo nenorą arba negebėjimą suprasti sąjungininkų lūkesčius ir derinti su jais nacionalinius sprendimus, kurie vėliau paveikia ir kitas valstybes. Tai gresia ilgainiui susikurti nuolatinio problemų sukėlėjo įvaizdį.

Kaip gerai Vakarai supranta Rusiją, o Maskva juos ir kas lemia skirtingus požiūrius Vakaruose, Alfa.lt pokalbis su T. Janeliūnu.

– Kaip Vakarų valstybės grupuojasi pagal savo vizijas? Kiek yra žaidėjų?

– Kuo detaliau vertinsime, tuo daugiau žaidėjų gausime. Sakyčiau, kad yra 3 gana reikšmingai besiskiriantys požiūriai. Pirmiausia, ES rytų valstybės nuo Baltijos šalių iki Rumunijos, turinčios aiškiai negatyvią nuostatą Rusijos atžvilgiu. Šios šalys siekia kiek įmanoma labiau bausti Rusiją ir neleisti jai atsigauti.

Tuomet galime išskirti Vakarų Europos šalis, tarp kurių dominuoja Vokietijos ir Prancūzijos pozicijos. Jos laikosi nuomonės, kad karą reikia baigti kuo greičiau ir neleisti sutrikdyti ir šiaip sudėtingą ekonominę ES padėtį bei sustabdyti pasauliniam stabilumui kylančias grėsmes, tokias kaip potencialus maisto produktų trūkumas.

Trečioji grupė – anglosaksų šalys. Amerikiečių ir britų požiūriai į situaciją yra panašūs. Be to, jų pozicija artimesnė rytų europiečiams. JAV ir Jungtinė Karalystė veikiausiai netiki, kad Rusiją pavyktų galutinai nugalėti, todėl imasi ilgalaikės taktikos leisti Rusijai nukraujuoti pačiai. Jos nenori tiesiogiai įsitraukti į konfliktą, bet aktyviai remia Ukrainą, mėgindamos suteikti jai pergalės galimybę.

Vokiečiai ir prancūzai mano, kad, pasiekus susitarimą su Vladimiru Putinu, jis šio susitarimo laikytųsi. Mes gi netikime jokiais susitarimais su Maskva.

– Kaip atrodo Pietų Europa? Kai kurios šalys gana noriai suteikė paramą Ukrainai.

– Jas aš būčiau labiau linkęs sieti su Vakarų Europos požiūriu. Jos taip pat būtų linkusios kuo greičiau sustabdyti karą, galbūt net neatsižvelgdamos į Ukrainos interesus. Pietų europiečiai taip pat labiausiai rūpinasi savo ekonomika ir baiminasi naujo migrantų antplūdžio, jei Afrikoje arba Vidurio Rytuose prasidėtų badas.

Šios šalys puikiai supranta, kas yra viso to kaltininkas ir bent jau žmogiškąja prasme solidarizuojasi su Ukraina, bet tai nėra tos Europos valstybės, kurios žūtbūt siektų Rusijos pralaimėjimo.

– Tokios šalys kaip Lietuva ir Lenkija į dabartinę situaciją žiūri kaip į egzistencinę grėsmę. Vakarų europiečiai ir anglosaksai tai supranta?

– Čia ir matome esminį požiūrių skirtumą – vokiečiai ir prancūzai mano, kad, pasiekus susitarimą su Vladimiru Putinu, jis šio susitarimo laikytųsi. Mes gi netikime jokiais susitarimais su Maskva, nes Rusija tik laimėtų laiko atgauti jėgas ir vėl pradėtų agresiją. Būtent šis tikėjimas ir netikėjimas Rusija labiausiai skiria vakarų ir rytų europiečių požiūrius.

– Kas lemia vakariečių tikėjimą Rusija? Jų pačių mąstysena ir teisės viršenybės bei susitarimų laikymosi istorinė tradicija? Jie nesuvokia, kad kažkas gali nesilaikyti sutarčių?

– Rusija daugybę kartų laužė susitarimus, ir mūsų regiono valstybėms tikrai keista, kaip vakariečiai to nesupranta. Tačiau būtų neteisinga Vakarų lyderius laikyti naivuoliais. Pirmiausia, skirtingai nei mes, mato kiek didesnį paveikslą, kuriame yra daugiau problemų nei vien tik Rusija.

Mes esame gana maži ir mūsų politikoje dominuoja vienintelė grėsmė – Rusija. Vakariečių noras tikėti, kad Rusija laikysis susitarimų, kyla ne iš naivumo, o poreikio nuolat balansuoti tarp įvairių grėsmių. Vakariečiai siekia kuo greičiau išspręsti dabartinę Rusijos problemą, kad galėtų kuo greičiau skirti dėmesį kitoms – socialinėms – Europos problemoms, konkurencijai su Kinija, apsirūpinimui žaliavomis, klimato kaitos klausimams ir taip toliau.

Vakariečių noras tikėti, kad Rusija laikysis susitarimų, kyla ne iš naivumo, o poreikio nuolat balansuoti tarp įvairių grėsmių.

Tai yra seni Vakarų Europos darbotvarkės klausimai ir karas Ukrainoje jų nenubraukia. Deganti problema? Taip. Vienintelė? Tikrai ne. Todėl vakariečiai nenori jai išeikvoti visos energijos ir pasitenkintų kad ir laikinu jos „prigesinimu“.

Tuo metu JAV matome vidinius konfliktus, vos ne balansuojančius ant pilietinio karo ribos. Visuomenės susipriešinimo problemos niekur nedingo ir Kongreso rinkimams besiruošiantys JAV politikai rinkėjams kalba ne apie Ukrainą. Tam tikras izoliacionistinių nuotaikų stiprėjimas pastebimas ir demokratų bei respublikonų stovyklose.

O Lietuvoje, vertindami grėsmes, mes koncentruojamės į Rusiją, tačiau kažkodėl visai nediskutuojame apie tai, su kokiomis grėsmėmis susidurtume, jei JAV pasinertų į pilietinį karą arba bent jau izoliacionizmą. Toks scenarijus mums turbūt būtų dar grėsmingesnis nei besitęsiantis karas Ukrainoje. Taigi, sakyčiau, kad platesnis problemų spektro matymas labiau lemia dabartinę Vakarų poziciją nei primityvus mūsų įsitikinimas, kad jie yra naivūs.

– Kuri pusė geriau pažįsta, tikroviškiau vertina priešininką? Kolektyviniai Vakarai – Rusiją ar atvirkščiai?

– Abi pusės turi netikslių nuostatų. Rusija vertina Vakarus kaip silpną, susiskaldžiusią, išlepusią visuomenę, negebančią priimti valingų politinių sprendimų. Rusai nuvertina Vakarų solidarumą, todėl ryžtasi avantiūroms, nesitikėdami sulaukti atsako. Tačiau jie klysta – net jei Vakarų atsakas kiek vėluoja, jis gali būti labai stiprus.

Vakarai taip pat nepelnytai nuvertina Rusiją, vis dar netikėdami, kad ši šalis gali būti tokia nežmogiška, necivilizuota, žiauri, agresyvi ir nesilaikanti jokių bendražmogiškų normų. Tai bandymas įsivaizduoti, kad priešas kažkuo panašus į mus, o ne visiškai svetima substancija.

– Vakarų viduje nuolat vyksta diplomatinis žaidimas. Ar Lietuva žino jo taisykles, moka žaisti su Vakarų Europa ir JAV?

– Vis dar mokomės ir klaidų vis dar nemažai ir neretai jų nepripažįsta nei mūsų URM, nei politiniai lyderiai, kurie turėtų laikytis šio žaidimo taisyklių. Viena iš tokių klaidų – lietuvių manymas, kad mūsų interesai gali būti priimti vien dėl to, kad mes teisūs. Esą užtenka garsiai pasakyti, kad esame teisūs, norėdami nubausti Rusiją, todėl siekiame kuo skausmingesnių santykių ir todėl esame teisūs dėl Kaliningrado tranzito.

Panašios pozicijos Lietuva laikėsi ir Kinijos bei Baltarusijos klausimais. Žinoma, gali pats įtikėti, kad esi visiškai teisus, tačiau Europoje reikia žaisti komandinį žaidimą. Čia susiduriame su problema, kad Lietuva kartais mano, kad pakanka tik garsiai paskelbti savo tiesą, bet iš anksto nepasitikrina, ar mūsų tiesą priims kiti žaidėjai.

Užuot ruošę ir būrę koalicijas, mes pirmiausia puolame į grumtynes, skelbdami savo tiesą, o paskui stebimės, kodėl mums nepavyko sužaisti komandoje.

Lietuva kartais mano, kad pakanka tik garsiai paskelbti savo tiesą, bet iš anksto nepasitikrina, ar mūsų tiesą priims kiti žaidėjai.

– T. y. mes elgiamės atvirkščiai ir, užuot iš pradžių susitarę su gausiais sąjungininkais Europoje, pirma padarome ir tik tada tariamės?

– Taip, mėginame prisidengti bendra ES arba NATO pozicija, tačiau taip darydami rizikuojame pradėti erzinti sąjungininkus. Sukeldami problemą, tikimės solidarumo ir užtarimo ir dažniausiai tai gauname, tačiau kuo toliau mes tai darome, tuo labiau įtvirtiname savo kaip pagrindinių problemų kūrėjų įvaizdį. Taip, galbūt mes iš tiesų teisūs ir nesame vieno ar kito konflikto kaltininkai, tačiau įsiveliame į konfliktus nepasitarę su sąjungininkais ir supratę, kad patekome į bėdą, bėgame prašyti užtarimo: žiūrėkite, mus skriaudžia! Perkeliame savo problemas ant kitų galvų. Maža to, įsivaizduojame, kad taip elgtis – normalu.

Reikia suprasti, kad prancūzai arba vokiečiai gali visai nenorėti užsikrauti mūsų problemų. Net jei kitų šalių lyderiai žiniasklaidoje reiškia mums visokeriopą palaikymą, nereiškia, kad jie taip pat mąsto ir kalba tą patį už uždarų durų.

– Kiek ilgai galima taip elgtis?

– Na, mes nuolat taip elgiamės. Kartais džiaugiamės sulaukę paramos ir sustiprinę savo saugumą, bet tai nebūtinai yra tvaru. Džiaugtis palaikymu žiniasklaidoje paprasta – gali apie tai pasidalyti džiaugsminga žinute socialiniuose tinkluose. Tokiu būdu lyg ir įrodai visiems, kad elgiesi teisingai. Diplomatijos užkulisiuose viskas gali būti ne taip džiaugsminga, o kitų valstybių diplomatai gali įprasti į Lietuvą žiūrėti atsargiai ir nuolat spėlioti, ką gi mes vėl prisidirbsime.

2022 07 07 12:38
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt