ketvirtadienis, lapkričio 26 d.
Dalia Asanavičiūtė: mūsų laisvės metai
tiesa.com
Domantas Pipas, facebook

Mūsų nepriklausoma Valstybė gyvuoja jau trys dešimtys metų. Dešimt tūkstančių devyni šimtai penkiasdešimt septynios laisvės dienos. Mūsų, nepriklausomos Lietuvos, laisvės dienos...

Esame laisvi ilgiau, nei po 1918 metų atkūrus Lietuvos Valstybę. Užaugo naujoji laisvėje gimusi karta, Lietuva kūrėsi, keitėsi. Mokėmės ir vis dar mokomės gyventi savo atkovotoje nepriklausomybėje.

Tuomet buvau paauglė ir mūsų kartai laisvė tapatinosi su laisve nedėvėti uniformos, laisve skaityti naujai atsiradusią lietuvišką spaudą, laisve klausytis norimos muzikos, laisve rinktis kuo ir kur nori būti. Lietuvos nepriklausomybė sutapo su laikotarpiu, kai patys lipome iš vaikystės kiauto.

Tačiau kartu matėme ir Vilniaus gatvėmis važiuojančius tankus. Pergyvenome tragediją, ištikusią sausio 13 – ąją, kai tauta vieningai stojo ginti svarbiausių Valstybei objektų, kai praradome keturiolika gyvybių.

Medininkų žudynes,  kai naktį ginkluota  OMON  grupuotė vagonėlyje išžudė Lietuvos pasieniečius. Ištvėrėme ekonominę blokadą, kai Rusija reikalavo sustabdyti kovo 11 – ąją priimtus įstatymus ir grąžinti iki tol buvusią padėtį. Buvo baisu.

Baisu, kad tik įkvėpę kitokio gyvenimo gurkšnio, vėl būsime užgniaužti, užtildyti. Ir tik po nesėkmingo Rusijoje vykusio rugpjūčio pučo, viena po kitos užsienio valstybės pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tapome iš tiesų laisvi, tačiau, išmokinti sovietinės švietimo sistemos, išmokę mums primestą istoriją, išblėsus emocijoms, nesupratome, ką reiškia būti laisviems ir patriotiškiems.

Tik tapę nepriklausomi supratome, kad visa ankstesnė sistema buvo pagrįsta lozungais, už kurių slypėjo melas. Sena praėjo, nauja turėjome kurti patys. Iš planinės ekonomikos turėjome staigiai persiorientuoti į laisvosios rinkos principais remtą kapitalizmą.

Ilgą laiką gyvenusiems santvarkoje, kurioje mainais už laisvę gavome darbus, maisto, vienodus rūbus ir baldus, sunkiai orientavomės staiga atsivėrusiose galimybėse ir iki galo nesuvokėme, kokia atsakomybė ir privilegija kurti savo Valstybę.

Tapome tarptautinių organizacijų nariais, atsivėrė sienos, dalis tautos emigravo. Bet visus laisvės metus turėjome vieną tikslą – nesigręžioti atgal, o žiūrėti ir judėti tik pirmyn. Ieškojome ir vis dar ieškome prasmės teiginiuose “Valstybę kuriame patys, Valstybė esu aš”.

Išgyvenę brandos skausmus, jau galime didžiuotis eidami klestinčios šalies link. Tapome nebe provincijos pakraščiu, bet Europos šeimos pilnateise nare. Jau leidžiame sau galvoti, kad išvykę ir užsienyje gyvenantys tautiečiai taip pat yra Tautos dalis.

Ne kartą teko girdėti iš buvusių išeivių, po daugelio metų grįžusių gyventi į Lietuvą lūpų susižavėjimo gaidelę, kuri girdisi kalbant apie pasikeitusią Lietuvą, pasikeitusį žmonių mąstymą, toleranciją ir viziją. Kiekviena karta turi savo istoriją ir savo misiją.

Mums teko laimė matyti ir dalyvauti Valstybės išsilaisvinimo kovoje ir turėti privilegiją ją kurti. Tris dešimtys metų nėra pabaiga, net ne pusiaukelė. Tai tik pradžia.

Mūsų visų tikslas toliau siekti, kad mūsų daug metų laužyta savigarba pagaliau būtų atstatyta, kad regionuose gyvenantys nejaustų atskirties, kad senjorai visuomet jaustųsi visuomenės dalimi, kad vieniši tėvai turėtų visas galimybes suteikti savo vaikams galimybes siekti išsilavinimo, neraginant jų išvykti uždarbiauti į užsienį, kad plačiajame pasaulyje gyvenantys lietuviai ir ateinančios kartos kalbėtų lietuviškai.

Kad politikais taptų turintys valstybinį mąstymą. Ir šiandien kai pasaulio žmonės mūsų klausia iš kur mes esame, mes aiškiai ir raiškiai su pasididžiavimu ištartumėme: Iš laisvos ir nepriklausomos Lietuvos!

2020 03 11 08:00
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt