trečiadienis, spalio 21 d.
Iki gyvos galvos kalėti nuteistas žudikas – apie kalėjimų sistemos absurdą: valdžios sprendimai pykdo kalinius 2 DALIS
Dominykas Griežė

Už grotų daugiau nei du dešimtmečius gyvenantis Linas Venskevičius, nuteistas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme už tris žmogžudystes, Alfa.lt žurnalistui atskleidė nuo visuomenės paslėpto gyvenimo, vykstančio už pataisos namų sienų, sunkumus.

Nors vienas iš įkalinimo bausmės tikslų yra priversti kalinį reabilituotis ir sugrįžti į laisvę pasitaisiusiam, Linas teigia, kad šiandieninė kalėjimų sistema yra neefektyvi ir ydinga – kaliniai, net ir norėdami pasitaisyti, reabilituotis, ne visada turi tam galimybę, kartais yra tiesiog paliekami likimo valiai.

Apie tai, kaip vyras pateko už grotų ir buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, kuo skiriasi jau uždarytas Lukiškių kalėjimas nuo Marijampolės pataisos namų ir kaip nuo Lino pabėgo dabartinis teisingumo ministras, skaitykite pirmoje šios istorijos dalyje.

Skatina reabilituotis, bet reabilitacijos nėra

Iki gyvos galvos kalėti nuteistas vyras pyksta ant teisingumo ministro Elvino Jankevičiaus ir visos kalėjimų sistemos ne tik dėl pradingusių reabilitacijos programų, atimtų galimybių dirbti ir mokytis. Anot L. Venskevičiaus, nuo šių metų liepos 1-osios iš kalinių buvo atimti nešiojamieji kompiuteriai, žaidimų konsolės. Planuota, kad kaliniai negalės naudotis ir televizoriais, tačiau pastaruosius, pasak nuteistojo, dar leista pasilaikyti iki 2021-ųjų birželio.

Pasak Lino, kompiuterius gali pasilikti tik tie kaliniai, kurie yra lengvo režimo grupėje. „Paimti kompiuteriai, kad keistųsi kalinys, reabilituotųsi, bet reabilitacijos čia nėra“, – sako vyras.

Anot kalinio, nuteistieji iki gyvos galvos apskritai pateko į sunkią situaciją – jie gali būti priskiriami tik į drausminę ir paprastą grupes, o į lengvo režimo grupę negali būti paskirti net su itin nepriekaištingu ir nepavyzdingu elgesiu. „Aš galiu turėti 32 GB USB raktą, bet aš neturiu kaip juo naudotis. Kur logika? Negaliu nei mokytis, nei rašyti“, – pasakojo vyras.

Pasak Lino, tokį sprendimą dar būtų galima suprasti, jei tik be kompiuterių ir žaidimų konsolių likę kaliniai galėtų mokytis, skaityti ar kitaip prasmingai leisti laiką. Tačiau tokios galimybės nėra sudaromos.

„Čia nėra mokymo klasės, nieko, sėdi 24 valandas per parą“, – sakė vyras. Pasak jo, be kompiuterių likę kaliniai, užuot ėmę stengtis ir taisytis, pradėjo nuobodžiauti, būta ir muštynių. Galiausiai iš neturėjimo ką veikti linkstama prie narkotikų.

„Kadangi nėra, kas rūpinasi, ateina, vartoja narkotikus, galvoja, pakaifuos kelerius metus ir išeis. Kokį žmogų po to išleidi?“ – apie dalies kalinių požiūrį į laisvės atėmimo bausmę pasakojo L. Venskevičius.

Be knygų ir lango į pasaulį

Be kompiuterių likę kaliniai, neturintys galimybės mokytis, pasak Lino, galėtų patys šviestis ir skaityti knygas, tačiau ir šioje srityje situacija – absurdiška: kaip sakė kalinys, nuo liepos 1 d. tuo pačiu teisingumo ministro įsakymu uždrausta leisti kaliniams gauti smulkius siuntinius su spauda ir knygomis, todėl nauja literatūra kelią į Marijampolės pataisos namus randa labai sunkiai. Pataisos namuose esanti biblioteka, pasak vyro, yra tragiška – joje vien sovietinė ideologinė literatūra, knygos apie Leniną. „Yra dar savų knygų, kurias kaliniai suvežė, bet šios jau perskaitytos“, – pasakojo Linas.

Citata:Kadangi nėra, kas rūpinasi, ateina, vartoja narkotikus, galvoja, pakaifuos kelerius metus ir išeis. Kokį žmogų po to išleidi?

Kalinys teigė, kad E. Jankevičiaus įsakymu pakeitus Bausmių vykdymo kodeksą nuo liepos 1-osios pataisos namų įnamiai, jei nėra priskirti lengvajai grupei, iš elektros įrenginių gali turėti tik barzdaskutę ir LED lempą – atimtos net sumuštinių keptuvės ir radijai, motyvuojant tuo, kad kažkur pataisos namuose, anot Lino, yra radijo taškas. „Tačiau nei girdi jo, nei programos pasirinksi – aš, pavyzdžiui, noriu klausytis Marijos radijo. Kaip žmogui man yra apribojamas laisvės pasirinkimas“, – sakė L. Venskevičius.

Be naujų knygų, spaudos, radijo, vaizdo žaidimų ir galimybių naudotis asmeniniais kompiuteriais likę kaliniai, pasak vyro, liko ir be dar vieno, bene svarbiausio ryšio su išoriniu pasauliu – galimybės bendrauti su artimaisiais. Pastarosios iš pradžių neliko dėl karantino, tačiau vėliau, panaikinus karantiną, dėl ekstremaliosios situacijos patekti į pataisos namus taip pat buvo sunku. „Laisvėje galėjo tūkstančiais susitikti, o į įkalinimo įstaigas dėl ekstremalios situacijos neįleidžia“, – sako Linas.

Anot kalinio, net ir be koronaviruso nulemtų apribojimų bendravimas su artimaisiais kaliniams yra apsunkintas. „Net rusai leisdavo žmoną paimti už rankos, dabar tik per stiklą leidžia bendrauti“, – sakė vyras.

Biurokratinė netvarka

Anot L. Venskevičiaus, nuo liepos 1-osios įsigaliojusios teisingumo ministro įvestos naujos gyvenimo pataisos namuose taisyklės nėra vienintelis valdžios sprendimas, pykdantis kalinius ir apsunkinantis gyvenimą už grotų. Pasak kalinio, neteisėtu jis laiko jau pirmąjį įsakymą, nuo kurio prasidėjo jo gyvenimas Marijampolės pataisos namuose – buvusio Kalėjimų departamento vadovo Roberto Krikštaponio pasirašytą nutarimą perkelti L. Venskevičių į Marijampolę. „Bausmės atlikimo vietą gali pakeisti tik teismas“, – sako kalinys, besiruošiantis, jo manymu, neteisėtą nutarimą dėl perkėlimo į kitą įkalinimo vietą skųsti teismui.

„Kai mus pervežė čia, teisingumo ministras sakė, kad kaliniams yra visos sąlygos, viskas paruošta. Bet mus pervežus pareigūnai buvo už galvų susiėmę – sakė, prieš savaitę pasakė, kad atveš“, – pasakojo Linas.

Anot kalinio, pyktį kelia ne tik nelogiški valdžios sprendimai, bet ir biurokratinė netvarka pataisos namuose. Kaip pavyzdį L. Venskevičius pateikė savo bandymą įsidarbinti valstybinėje įmonėje „Mūsų amatai“ – šios įmonės filialai veikia visuose pataisos namuose, juose kaliniams suteikiama galimybė dirbti. L. Venskevičius parašė prašymą, kad galėtų dirbti, o „Mūsų amatai“ jam atsakė – darbo duotume, tačiau tam prieštarauja atsakingas pataisos namų darbuotojas.

Ėmęs aiškintis situaciją, Linas parašė pataisos namų vadovui. O pastarasis jau atsakė visiškai priešingai – kad pataisos namai sutinka leisti kaliniui dirbti, tačiau su tuo nesutinka „Mūsų amatai“.

L. Venskevičius teigė, kad vėliau aukštam pataisos namų pareigūnui parodė iš „Mūsų amatų“ gautą atsakymą, priešingą Marijampolės pataisos namų atsakymui. Tačiau situacijos tai visiškai nepakeitė.

Ši istorija – ne vienintelis biurokratinės painiavos pavyzdys, kuriuo piktinasi Linas. Kalinys gali pasigirti – prieš keletą mėnesių jam gimė dukrytė. Tačiau savo vaiko nuteistasis iki šiol nematė, nors teoriškai tokia galimybė ir yra – per vaizdo konferenciją tarp Panevėžio ir Marijampolės pataisos namų.

„Prašiau elektroninio skambučio, kad dukrą pamatyčiau, – pasakojo Linas. Anot jo, šiais aukštųjų technologijų laikais šeimos pamatyti jam neleido dėl biurokratinės nesąmonės. „Man sakė – negalime tau duoti, nes nėra padarytas elektroninis paštas.“

L. Venskevičius neslėpė – galvoja skųsti ir tokį pataisos namų neveiklumą, kuriuo pažeidžiamos jo teisės. „Kaip tada pamatyti savo dukrą? Atvežti negali, per televizorių pamatyti negali. Kreipsiuosi į teismą, bet mokės mokesčių mokėtojai“, – svarstė kalinys.

Sunkus kelias į laisvę

Bene vienintelė prošvaistė, nusimatanti nuteistojo iki gyvos galvos gyvenime, yra prašymas teismui pakeisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę terminuota bausme. Jei teismas tokį prašymą patenkintų, L. Venskevičiui ne tik atsirastų galimybė išeiti į laisvę, bet ir galimybė patekti į lengvąją grupę, kurioje būtų galima naudotis kompiuteriais, kitomis lengvatomis.

Tačiau, kaip sako Linas, netgi ir kelią į laisvę apsunkina netvarka pataisos namuose. „Kad galėčiau kreiptis į teismą, man reikia OASys testo (metodika, pagal kurią vertinama pakartotinio nusikalstamumo rizika – Alfa.lt). Pastarojo man nepadaro, neturiu, ką parodyti teismui.

Dar man reikia auklėtojo-būrio viršininko. Mes jo neturime, yra tik ateinantis laikinai – ateina, dokumentus surenka, sako, kad nieko daugiau negali padaryti.

Pati valstybė man užkerta kelią gauti terminuotą laisvės atėmimo bausmę“, – pasakojo Linas.

Anot kalinio, šiuo metu Marijampolėje yra keturi nuteistieji iki gyvos galvos, kalintys daugiau nei 20 metų ir turintys teisę kreiptis į teismą dėl bausmės pakeitimo, tačiau sunkiai galintys tai padaryti, kadangi nesulaukia administracijos pagalbos.

Apie kalinių santykius su pareigūnais, pastarųjų vargus ir gyvenimo pataisos namuose ypatumus bus pasakojama kitoje šios istorijos dalyje.

2020 09 22 09:04
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt